Įsivaizduokite, kad apgavikas skambina į banką, prašydamas, kad jūsų pinigai būtų pervesti į jo sąskaitą. Užuot prašęs jūsų asmeninės informacijos, bankininkas tiesiog nuspaudžia mygtuką, kuris priverčia telefoną sukelti trumpą seriją trakštelėjimų į apgaviko ausį. Žinutė iš karto įspėja banką, kad asmuo nėra tas, kuo dedasi ir skambutis baigiamas.

Vieną dieną tokia apsauga gali būti įprastas dalykas, jei tik nauja biometrinė technika, sukurta, kad atpažintų asmenį kitoje telefono linijos pusėje, pasirodys sėkminga. Koncepcija remiasi idėja, kad ausis ne tik fiksuoja garsus, bet taip pat ir sukelia tokio lygio garsus, kad juos gali aptikti superjautrūs mikrofonai. Jeigu paaiškėtų, kad kiekvieno asmens ausų sukeliami garsai yra unikalūs, tai galėtų padidinti skambučių centro ir telefoninės bankininkystės sandorių saugumą ir sumažintų poreikį prisiminti daug identifikacijos kodų. Vogti mobilieji telefonai taip pat galėtų tapti beverčiais, jeigu būtų suprogramuoti taip, kad neveiktų, nustačius, jog telefono naudotojas nėra teisėtas savininkas.

Ausies sukeliami garsai, pavadinti otoakustinėmis emisijomis (OAE - otoacoustic emissions), sklinda iš vidinėje ausyje esančios spiralės formos sraigės. Manoma, kad juos sukelia plaukuotųjų ląstelių virpesiai per sraigės išorinę dalį. Paprastai garsai, įeinantys į ausį, sukelia šių išorinių plaukuotųjų ląstelių virpesius, kurie konvertuojami į elektrinius signalus ir perduodami klausos nervui, todėl leidžia užfiksuoti garsą. Svarbiausia, kad išsiplėsdamos ir susitraukdamos, šios ląstelės taip pat sukuria savo garsus.

„Taip yra dėl to, kad klausa yra aktyvus procesas – ausis skiria energijos įeinančioms garso bangoms, kad grąžintų energiją, kuri prarandama, kai ausies struktūra sugeria garsą, - sakė Didžiosios Britanijos „Southampton“ universiteto tyrimui vadovaujantis inžinierius Stephen Beeby. – Dėl šio proceso mes girdime garsus, kurių kitaip negirdėtume, tačiau dalis plaukuotųjų ląstelių duotos energijos išsilaisvina kaip OAE“.

Šie ausies sukeliami garsai buvo nustatyti 1940 m., bet neatskleisti iki 1970 m., kai buvo sukurti ultražemų garsų mikrofonai. OAE gali būti sukelti, kai serija trakštelėjimų nukreipiama į ausį. Sugrįžtančios garso emisijos sudaro 0 - 5 kilohercų signalus, kintančius amplitudėje. Trakštelėjimo testai yra naudojami tikrinant kūdikių ausis, kai norima nustatyti, ar yra klausos sutrikimų: OAE yra silpnesni, jei vidinė ausis neišsivysčiusi.

Stephen Beeby ir jo kolegoms susidomėjimą sukėlė tai, kad konkrečios serijos trakštelėjimų sukeltas OAE stiprumo ir dažnio pasiskirstymas atrodo labai savitas ir priklauso nuo žmogaus ausies formos. „Audiologai sako, kad jie gali atskirti skirtingus žmones – vyrus, moteris, net įvairios etninės kilmės žmones pagal trakštelėjimų sukeltas emisijas“, - sakė jis.

Didžiosios Britanijos Inžinerijos ir fizikos mokslų tyrimų tarybos („Engineering and Physical Sciences Research Council“) finansavimo dėka Beeby grupė bando išsiaiškinti, ar šie OAE modeliai gali būti naudojami biometrijoje, pavyzdžiui, akies rainelės ar pirštų atspaudų nuskaitymui.

„Kontroliuojamomis laboratorijos sąlygomis emisijos yra tikrai skirtingos, tačiau norint nustatyti, ar tai tikrai praktiškas būdas atskirti žmones, dar reikia labai daug dirbti, - pripažino jis. - Dar yra daug problemų, kurias reikia išnagrinėti. Pavyzdžiui, emisijos sumažėja asmenims, kurie vartojo alkoholį. Įvairūs vaistai taip pat pakeičia OAE amplitudę, kaip ir ausų infekcijos bei ausų sieros susikaupimas“.

Jeigu pavyks pasiekti tikslą iki galutinio projekto termino 2010 metų viduryje, jie tikisi sudominti elektronikos įmones gaminti ausines ir mobiliuosius telefonus su superjautriais mikrofonais. „Visa kita padarys programinė įranga“, - sakė Beeby.

Sukurti naują biometriją yra didžiulė užduotis. Didžiosios Britanijos Nacionalinės fizikos laboratorijos („National Physical Laboratory“) Teningtone biometrijos vertinimo vadovas Tony Mansfield sako, kad grupė turi ne tik įrodyti, kad technikos klaidų tikimybė yra maža, bet ir tai, jog žmogaus OAE nepasikeis ir po ilgo laikotarpio. „Turi būti įmanoma patikimai atpažinti žmones ir po ilgo laiko tarpo, - sakė jis. - Pavyzdžiui, pirštų atspaudai, paimti iš dvidešimtmečio, vis dar tokie patys ir kai žmogui yra šešiasdešimt“.

Komentarai (5)