Jau ketvirti metai Europos Sąjunga yra atrakinusi savo iždą ir Lietuvos įmonėms. Tiesa, pasirinkta labai griežta iždininkų komanda: bendrauti su jais reikia ne gerų norų, o argumentų, tvirtų skaičių kalba. Kitokios jie nesupranta.

Dar prieš Lietuvai tampant ES nare, daugelis įmonių svaigo nuo būsimų galimybių. Dabar, besibaigiant ketvirtiems narystės metams, daugelis įmonių jau skaičiuoja, kokios naudos gavo iš ES fondų. Skaičiuoja ne tik milijonus, gautus projektams vykdyti, bet ir pridėtinę vertę, kuri buvo sukurta, pasinaudojus suteikta parama. Mat iždininkai ne tik griežti, bet ir nesavanaudžiai: jei projekte įžvelgs tik naudą įmonės akcininkams, pinigų vargu ar skirs. Europa mąsto maždaug taip: veik, kad užsidirbtum, bet neužmiršk, kad tavo darbai gyvenimą gražesnį bei lengvesnį turi padaryti kitiems.

Patys sau ponai?

O kitos įmonės dejuoja. Ne dėl to, kad parama nebuvo skirta, o todėl, kad Europos pinigų nė nebandė siekti. Suprask, vis tiek projektas nebus palaimintas, o laiko ir lėšų jo parengimas suris. Geriau jau pelnas ir skolintos lėšos.

„Norintiems gauti ES paramą iš tiesų privalu griežtai vadovautis visais reikalavimais. O Lietuvos įmonės įpratusios savo ūkį tvarkyti labai jau liberaliai. Tačiau jaučiame, kad ir verslininkų mentalitetas pamažu keičiasi – jie vis geriau ima suvokti, kad norėdamas ką nors gauti, pirmiausia turi pats įdėti. Bent jau darbo ir pastangų“, – tvirtina UAB „Eurokonsultacijos“ direktorius Emilijus Rutkauskas.

Beje, vis labiau suvokiama ir tai, kad prieš imantis sumanyto projekto, visada pravartu išgirsti ir kritišką „egzaminatoriaus“ nuomonę – vis mažiau tikimybių, kad kur nors bus apmaudžiai apsiskaičiuota.

Per kančias

Vis dėlto pastangos ne visada atsiperka arba bent ne taip lengvai, kaip norėtųsi.
Vienos įmonės vadovė (vardo prašė neminėti) pasakoja prakeikusi dieną, kai nusprendė pasinaudoti ES parama.

„Pusmetį nieko kito nedariau kaip tik derinau projektą. Kaskart „išlįsdavo“ vis naujų reikalavimų, kartais sveiku protu nesuvokiamų. Pinigų norėjome gauti darbuotojų mokymams ir kvalifikacijos kėlimui. Štai jau sudarėme galimų lektorių sąrašą, bet projektas buvo atmestas, nes mat lektoriai neturi mokslinio laipsnio. Suprask, bent vienas prie pavardės turėtų priešdėlį dr. ar prof. – tada jau įtiktų“, – savo vargo kelius prisimena moteris.

Tiesa, įmonė Europos pinigėlių gavo. Bet ne tiek, kiek buvo prašiusi. Be to, užtruko projekto derinimas, todėl, jį patvirtinus, įgyvendinimo laikotarpis sutrumpėjo kone perpus.

„Tada prasidėjo karštligiški darbuotojų mokymai. Jie buvo tokie intensyvūs, kad kartais apsižiūrėdavome, jog nebėra kada dirbti, nes pagal grafiką reikia mokytis šiandien, rytoj, o pirmadienį – vėl į seminarą. Tačiau tiesioginius darbus nudirbti irgi reikia. Vienas žmogus, neišlaikęs tokio krūvio, parašė prašymą atleisti iš darbo. Kai pradėjome kalbėtis, prisipažino, jog norįs ramesnio gyvenimo, o konkurentai būtent tokį ir siūlo. Gerai, kad pavyko atkalbėti“, – dabar jau su šypsena kančių kelius prisimena logistikos įmonės vadovė.

Ar dar kartą ryžtųsi prašyti ES paramos? Kiek pagalvojusi, atsako, jog tokios galimybės neatmetanti, tačiau prieš apsispręsdama dešimt kartų pamatuotų. Ir laiko rezervą projektui parengti pasiliktų kur kas didesnį. Tada ir paslaugų tiekėjus būtų galima pasirinkti įdėmiau, nes kai reikia gesinti gaisrą, apie paslaugų kokybę ne metas galvoti.

Reikalauja atsiskaityti

Taigi kaip apsispręsti, ar verta gaišti laiką, aukoti daug nervų bei sveikatos ir belstis į ES iždą su ištiesta ranka? Jei nusprendėte, kad be papildomų pinigėlių neišsiversite (ypač dabar, kai krizė pašonėje), pirmiausia atminkite, jog išmaldos niekas neduos. Už kiekvieną paskirtą litą teks atidirbti. Ir ne tik atidirbti, bet ir įrodyti, kad pinigus panaudojote būtent tam, kam prašėte.

„Viena iš didžiausių Lietuvos įmonių klaidų ir yra galvoti, jog svarbiausia – gauti projekto palaiminimą, o paskui pinigus bus galima naudoti savo nuožiūra. Ne, ir dar kartą ne. Kontroliuojančios institucijos nori užsitikrinti, kad pinigai naudojami tam, kam skirti“, – perspėja „Eurokonsultacijų“ vadovas.

Taigi paramos gavėjai iš karto gali nusiteikti, jog bus tikrinami ir turės paaiškinti, kur išleido kiekvieną litą. Turėti reikalų su valdiškais namais – ne pats didžiausias malonumas. O jei dar per tuos namus ir bėdos prasidėtų...

Geriau jau įsipareigojimus vykdyti nuo pat pradžių. O jei matai, kad pagal patvirtintą planą viskas neina kaip sviestu patepta, svarbiausia iš karto konsultuotis su paramą padedančia įsisavinti institucija ir kartu bandyti daryti korekcijas. Šis darbas nebus lengvas, bet geriau jau ryžtis projektą koreguoti, negu sulaukti sankcijų.

Jokių garantijų

Parengti projektą, pagal kurį ES griežtieji iždininkai atseikėtų kapšą ar bent kapšelį pinigų, ne kiekviena įmonė pajėgs. Pagalbininką galima nesunkiai susirasti, tačiau jis dykai irgi projekto neruoš. Taigi norint gauti kokybiškų konsultacijų, reikia pakratyti įmonės sąskaitą ne vienu tūkstančiu litų.

Konsultantai, jau pravalgę dantis ruošdami projektus ES paramai gauti, vienu balsu tvirtina, jog kaina priklauso ne nuo prašomos sumos, o nuo projekto sudėtingumo. Projektas, į kurį profesionalui teks įdėti palyginti nedaug darbo, su retomis išimtimis kainuos ne mažiau nei 10 000 litų. Kokios yra kainos „lubos“, konsultantai nurodyti nelinkę. Tačiau prasitaria, jog tarpusavio susitarimas nedraudžia numatyti ir kažkokį procentą kaip premiją, jei projektas bus patvirtintas.

Jei bus patvirtintas? Žinoma, nes tai, kad už jo rengimą sumokėjote keliolika ar keliasdešimt tūkstančių litų, dar nieko nereiškia. Nesėkmės atveju turėsite nemalonų, bet brangų tiesiogine prasme įrodymą, kad bandėte derėtis su ES, bet ji jūsų neišgirdo. (Jei žvelgsime pozityviai, už tuos pinigus būsite įgiję neįkainojamos patirties: arba pasimokysite iš savo klaidų ir kitąkart jų nekartosite, arba vėl bandydami į savo pusę palenkti jau minėtus iždininkus, pasiieškosite apdairesnių konsultantų, tegu dirbančių dar pagal didesnius įkainius. O jei žvelgsime ne taip pozityviai, jūs su visa likusia įmonės vadovybe greičiausiai tapsite euroskeptikais ir nei patys bandysite daugiau susidėti su ŠITA Europa, nei kitiems patarsite.)

„Garantijų, kad jūsų projektas bus patvirtintas, nėra. Netgi neįmanoma apskaičiuoti, kiek procentų prašymų vidutiniškai atmetama. Tai priklauso ne tik nuo to, kaip gerai parengtas projektas, bet ir nuo to, kiek šaukime teikti paraiškas dalyvauja įmonių. Juk yra skirtas pinigų limitas, ir kuo daugiau pretendentų atsiranda, tuo daugiau įmonių lieka už borto“, – paramos gavimo arba negavimo subtilybes aiškina E. Rutkauskas.

Taigi įmonės, siekiančios paramos, turi iš karto neatmesti galimybės, kad liks su atkištu delnu. O gavusios paramą geriau nei daugybos lentelę privalo įsikalti, kad nuo projekto nukrypti nevalia, nes antraip gresia sankcijos, kurių didžiausioji – grąžinti pinigus į ES iždą. O tai gali tapti tiesiausiu keliu į bankrotą.

„Taip, tokių atvejų jau yra nutikę ir Lietuvos bendrovėms. Tačiau mūsų šalyje griežčiausių sankcijų taikyta dar palyginti nedaug“, – atkreipia dėmesį konsultantas.

Tai nereiškia, kad mūsų verslininkai bei konsultantai yra tokie sėkmingi ar sąžiningi, kad būtų užsitarnavę iždininkų malonę. Paprasčiausiai pastarieji, būdami pragmatiški, pinigų avansu nedalija: dažniausiai perveda etapais už jau atlikus konkrečius darbus, kad paramos gavėjas galėtų atsiskaityti su paslaugų teikėjais, o dar geriau, kai projektas įvykdamas savomis lėšomis, ir ES biurokratai, įsitikinę, kad nebūta didelių nukrypimų, kompensuoja sutartą išlaidų dalį.

Taigi ar verta?

Tai vis dėlto ar verta prašyti tos paramos, jei iždininkai į kiekvieną paraišką žiūri su nepasitikėjimu?

Greičiausiai taip. Papildomi pinigai niekada nepamaišys, ypač kai naudojami pagal paskirtį. Galbūt prieš metus ar porą ši problema nebuvo tokia aktuali, nes Lietuvoje veikiantys bankai patys mielai leisdavosi į kalbas su įmonėmis, norinčiomis pasiskolinti. Kad gautum paskolą, nereikėjo įtartinai šnairuojančių ES iždininkų palaimos.

Šiandien bankų dosnumas prigeso. Be to, yra nemažas skirtumas: ar skolintis pinigus ir juo grąžinti su palūkanomis, ar išnaudoti paramos galimybes papildomų lėšų gaunant dovanų. Nereikia nė aukštosios matematikos kursų, kad suvoktum, kuris variantas labiau didina įmonės konkurencingumą.

Beje, daugiau galimybių turi smulkus ir vidutinis verslas. Tokioms įmonėms yra numatyta daugiau galimybių gauti ES paramą negu stambioms.

„Apskritai pagal galiojančias nuostatas transporto ir logistikos įmonės negali naudotis ES fondų pinigais savo tiesioginei veiklai plėsti. Prieiti prie iždo galima per darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programas, kad būtų gerinama verslo aplinka ir pan. Tačiau iniciatyvūs vadovai, kad ir kokią įmonę valdytų, tikrai gali rasti būdų pasinaudoti ES lėšomis“, – tvirtina E. Rutkauskas.

Naudojasi visi

Vis dėlto transporto sektorius be paramos nelieka. Anot Susisiekimo ministerijos Strateginio planavimo ir finansų direktoriaus Arenijaus Jackaus, 2000 - 2006 m. buvo įsisavinta net 1,9 mlrd. Lt ES pinigų. Šios lėšos skirtos gerinti infrastruktūrą. Tai reiškia, jog už tuos pinigus buvo asfaltuojami ir tiesiami keliai, statomi oro uostų terminalai, didinamos Klaipėdos uosto galimybės ir pan.

„Ir dabar esame numatę grandiozinių planų, kuriems pinigų galėtų būti dar daugiau. Tačiau ir tos lėšos, kurias Lietuva įsisavins 2007-2013 m., yra tokia parama, be kurios šiandienos gyvenimą sunkiai įsivaizduotume“, – paramos būtinumu neabejoja ministerijos atstovas.

Visiškai nesvarbu, kas kalbasi su Europos iždo sergėtojais – ar privatus verslas, ar institucijos – gauti pinigai padeda kurti gerovę. Ar tai būtų išasfaltuotas gatvės kilometras, ar jaukiai rekonstruota traukinių stotis, ar ko nors naujo išmokytas darbuotojas.

O juk viso šito galėjo ir nebūti.

Komentarai (0)