Štai ir atėjo VDV pabaiga? Japonai ką tik padarė tai, ko visi laukė ()
© BP63Vincent, CC BY-SA 3.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Electric_Vehicle_%28EV%29_used_as_an_alternative_of_energy_conservation_of_oil.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šis proveržis ypač pastebimas elektrodų mastelio keitimo srityje. Iki šiol dauguma eksperimentų su ličio-oro baterijomis buvo pagrįsti labai mažais pavyzdžiais, kurie mažai kuo primena pramoninių elementų matmenis. Perėjimas nuo kelių milimetrų prie 10 x 10 centimetrų plokštelių kelia ne tik skirtingus mechaninius ir cheminius iššūkius, bet ir visiškai skirtingus gamybos proceso reikalavimus. Sėkmingas tokio didelio elektrodo demonstravimas rodo, kad NIMS ir „Toyo Tanso“ šią technologiją laiko ne įdomybe moksliniams leidiniams, o ateities produktu, kurį reikės gaminti šimtais tūkstančių vienetų.
Svarbu tai, kad didesnė galia atveria šią technologiją segmentams, kuriuose tradiciniai ličio jonų elementai jau balansuoja ant savo galimybių ribos. Tai apima ne tik didelio našumo elektromobilius, kuriems reikia didžiulės srovės, kad greitai įsibėgėtų per sekundės dalį, bet ir skraidančius dronus, skirtus pakeisti miesto mobilumą. eVTOL sukuria didžiules piko apkrovas kilimo ir tūpimo metu, tuo pačiu metu nešdami savo energijos kaupimo priemones. Todėl, jei ličio-oro baterijos iš tiesų tieks žymiai daugiau energijos, esant tam pačiam svoriui, dizaineriai įgis visiškai naują laisvės lygį.
Verslo požiūriu, gamybos proceso nuspėjamumas yra toks pat svarbus kaip ir techniniai parametrai. Jei naują elektrodą galima pagaminti naudojant gana paprastus pramoninius metodus, nereikalaujant egzotiškų medžiagų ar itin tikslių procesų, kils pagunda jį perkelti iš bandomosios linijos į gamyklą. Ir būtent šiame vystymosi etape šiuo metu yra Japonijos tyrimai. Iki masinės gamybos dar toli, tačiau pirmą kartą įmanoma pradėti sąžiningą diskusiją apie sąnaudas, linijų efektyvumą ir potencialius partnerius automobilių ir aviacijos bei kosmoso pramonėje.
Energijos kaupimo technologijų istorija kupina pažadų, kurie niekada neperžengė laboratorijos ribų, ir projektų, kurie žlugo dėl negailestingos sąnaudų ir patikimumo realybės. Japoniška ličio-oro baterija dar nėra vienpusis bilietas į elektrinių lėktuvų ir sunkvežimių, kurių nuvažiuojamas atstumas prilygsta dyzelinui, pasaulį, tačiau pirmą kartą per daugelį metų atsiranda apčiuopiamų įrodymų, kad šis šventasis gralis yra bent jau ranka pasiekiamas.
Jei tolesni tyrimai patvirtins elementų stabilumą ilgalaikio veikimo metu, o pramonės partneriai prisiims riziką diegdami šią technologiją gamybos linijose, pasekmės bus juntamos ne tik elektromobilių rinkoje. Tai pakeis mūsų požiūrį į atsinaujinančių šaltinių energijos kaupimą, kritinės infrastruktūros maitinimą ir tolimojo susisiekimo projektavimą.
