Kodėl policininkas paliečia tikrinamo automobilio bagažinę? Jis tai daro konkrečiam tikslui ()
Pareigūnas išlipa iš savo patrulinio automobilio ir prieina prie sustojusio automobilio.
© Tony Hisgett, CC BY 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:United_States_Park_Police_Car_2_%2827677552386%29.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš kalbėdamas su vairuotoju, jis trumpai paliečia kėbulą – dažniausiai galinį sparną arba bagažinės dangtį. Toks elgesys nėra atsitiktinis. Tai slepia paprastą triuką, kuris gali praversti situacijoje, kai vairuotojas staiga nusprendžia nuvažiuoti. Kas gi vyksta?
Policijos kamerų, ypač įrengtų JAV patruliniuose automobiliuose, įrašuose dažnai matyti tas pats modelis. Pareigūnas išlipa iš patrulinio automobilio, prieina prie vairuotojo ir prieš pradėdamas pokalbį paliečia tikrinamos transporto priemonės bagažinę, žibintą ar sparną. Daugeliui stebėtojų tai yra smulki detalė, kurią lengva nepastebėti, tačiau iš tikrųjų tai yra nusistovėjusios procedūros dalis.
Apie šį elgesį kilo daug mitų. Vieni mano, kad pareigūnas tikrina, ar bagažinėje nėra įstrigusių žmonių, o kiti tai atmeta kaip policijos prietarą. Iš tikrųjų šio gesto ištakos yra daug praktiškesnės ir susijusios su saugumu bei transporto priemonės identifikavimu.
|
Šis paprotys atsirado dar tais laikais, kai policijos automobiliai nebuvo aprūpinti registratoriais, o pareigūnai dar nenaudojo kūno kamerų. Palietus kėbulą, pareigūnas galėjo palikti ant automobilio pirštų atspaudus, kurie, kilus problemai, galėjo suteikti papildomų įrodymų apie ankstesnį patikrinimą. Tai buvo paprastas būdas „pažymėti“ transporto priemonę nenaudojant jokių įrankių.
Šis metodas galėtų būti naudingas tais atvejais, kai vairuotojas netikėtai išvažiuoja iš patikros punkto. Priešingai populiariam įsitikinimui, JAV tai nebuvo neįprasta, ypač kai automobilis buvo pavogtas, jo numeriai buvo pakeisti arba vairuotojas bandė išvengti atsakomybės. Jei transporto priemonė vėliau buvo rasta, palikti pėdsakai galėjo padėti susieti ją su konkrečiu įvykiu.
Tačiau kyla klausimas, kodėl policijos pareigūnai vis dar naudoja šią techniką. Pasirodo, nusikaltimuose naudojamų automobilių numerio ženklai dažnai pasirodo nepatikimi, nes jie dažnai vagiami arba padirbti. Vien kamerų įrašai ne visada pakanka, kad būtų galima aiškiai identifikuoti transporto priemonę, ypač kai kalbama apie populiarų modelį, kurį lengva supainioti su kitais.
Paliktas fizinis pėdsakas ant kėbulo padidina tikimybę vėliau identifikuoti transporto priemonę. Jei pareigūnui pavyksta užfiksuoti vairuotojo duomenis patikrinimo metu, galima surinkti informaciją ir atkurti įvykių eigą. Praktiškai tai paprastas, bet veiksmingas policijos lauko darbo elementas.
Panašius gestus galima pastebėti ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse. Ispanijos ir JK policijos pareigūnai, kalbėdami su vairuotoju, kartais uždeda ranką ant automobilio stogo ar motociklo dalies. Praeiviams tai atrodo natūralu ir nesukelia įtarimo, tačiau gali palikti naudingą užuominą.
Lietuvoje ši praktika nėra paplitusi ir tikrai nėra įtraukta į oficialias policijos darbo instrukcijas. Mūsų pareigūnai labiau pasitiki moderniomis technologijomis: patrulių automobiliuose esančiomis vaizdo stebėjimo sistemomis, automatiniais numerių skaitytuvais ir kūno kameromis, kurios suteikia nepalyginamai tikslesnius įrodymus nei pirštų atspaudai ant kėbulo.
Be to, šiuolaikiniai taktiniai mokymai Lietuvoje akcentuoja pareigūno saugų atstumą ir stebėjimą, tad fizinis kontaktas su svetimu automobiliu be būtino reikalo tiesiog neturi praktinės prasmės. Jei ir pamatytumėte tokį gestą, tai greičiausiai būtų tik individualus pareigūno įprotis arba noras įsitikinti, ar bagažinės dangtis yra sandariai uždarytas.
