Kuriems automobiliams 300 000 km yra apšilimas, o kuriems – mirties nuosprendis? ()
Automobilis su 300 tūkst. km rida gali būti puiki proga arba brangūs spąstai – viskas priklauso nuo markės, variklio ir aptarnavimo istorijos. Tikriname, kurie modeliai iš tiesų nuvažiuoja toli be rimtų gedimų, o kuriems didelė rida reiškia artėjančias išlaidas.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Didelė rida nebūtinai automatiškai reiškia blogą techninę būklę. Daug kas priklauso nuo konkretaus egzemplioriaus istorijos ir markės. Tinkamai eksploatuojant ir reguliariai aptarnaujant, automobilis su 300 tūkst. km rida gali pasirodyti kur kas patikimesnis pasirinkimas nei automobilis su tariamai maža rida, bet be dokumentais pagrįstos istorijos.
Reguliarus alyvos keitimas kas 10–15 tūkst. km, savalaikis paskirstymo mechanizmo aptarnavimas bei dokumentuoti remontai lemia, kad variklis dėvisi gerokai lėčiau. Praktiškai variklį dažniau sužlugdo serviso trūkumas, o ne patys kilometrai.
Kokios markės geriausiai atlaiko dideles ridas?
Žinant, kad rida – dar ne viskas, verta patikrinti, kurie automobiliai realiai suteikia didžiausią tikimybę be problemų įveikti 300 tūkst. km. Patikimumo reitingų duomenys iš „Consumer Reports“ – JAV organizacijos, vertinančios gaminių ilgaamžiškumą – aiškiai nurodo japonų markes.
„Toyota“, „Honda“ ar „Mazda“ reguliariai pasiekia 200–300 tūkst. km ridą be būtinybės atlikti rimtus remontus, jei tik yra tinkamai prižiūrimos. Europos markių rezultatai reitinguose šiek tiek prastesni, nors ir jų atveju daug kas priklauso nuo konkretaus modelio bei variklio versijos.
Kurie automobiliai yra ilgaamžiškiausi?
„Consumer Reports“ reitinguose dominuoja „Toyota“ automobiliai. „Land Cruiser“ bei „Hilux“ jau daugelį metų laikomi vienais ištvermingiausių automobilių rinkoje ir be problemų įveikia šimtus tūkstančių kilometrų. Vidurio Europos sąlygomis jie dažniausiai varomi 2,8 litro dyzeliniais varikliais („Hilux“ modelyje pasitaiko ir 2,4 litro versija). Tai paprastos, keturių cilindrų konstrukcijos, turinčios labai gerą reputaciją tiek naudotų automobilių rinkoje, tiek servisuose. Žinoma, juose reikia prižiūrėti DPF filtrą, tačiau kasdienėje eksploatacijoje jie nėra itin problematiški. Be to, jie pasižymi tvirta konstrukcija ir įspūdingomis pravažumo savybėmis, nors tai atperka didesnės kuro sąnaudos ir vidutiniškos valdymo savybės pagal šiuolaikinius standartus. Nieko keisto, kad net ir antrinėje rinkoje jie išlaiko aukštas kainas.
|
Aukštas vietas reitinguose užima ir hibridinės „Toyotos“, tokios kaip „Prius“ ar „Corolla“, kurios reguliariai aptarnaujamos gali be didesnių problemų pasiekti labai dideles ridas.
Kitas patikimas pasirinkimas – „Honda Civic“. Svarbu tai, kad japonų gamintojas garsėja solidžiomis konstrukcijomis beveik visoje gamoje. „Civic“ gali atleisti net ir smulkius priežiūros trūkumus, o turėdamas gerai dokumentuotą istoriją, praktiškai garantuoja eksploataciją be problemų.
Kokie automobiliai turi problemų esant didelei ridai?
Kitoje medalio pusėje – vokiškos gamybos automobiliai. „Volkswagen Golf“ kartais laikomas rizikingu pasirinkimu planuojant ilgą eksploataciją, tačiau šių nuomonių šaltinis ne visada yra akivaizdus. Problema yra ne tiek bendras patikimumas, kiek potencialios papildomo serviso išlaidos.
Daugelyje egzempliorių montuojamos automatinės DSG pavarų dėžės, kuriose po kurio laiko gali prireikti keisti sankabas. Tokios operacijos kaina paprastai siekia mažiausiai 1000 EUR. Prie to prisideda žinomos senesnių VW variklių problemos dėl padidėjusio alyvos vartojimo, kurį gamintojas laikė norma.
Panaši situacija ir su „Audi“ modeliais, turinčiais TFSI variklius (2005–2015 m. laidos) – tai bendra VAG grupės automobilių problema. Didelis alyvos sunaudojimas ir konstrukciniai trūkumai, dažnai šalinti dar garantiniu laikotarpiu, lemia, kad tai nėra tokie neproblematiški automobiliai kaip konkurentai iš Japonijos. Kita vertus, jie dažnai siūlo geresnę apdailą, didesnį važiavimo komfortą ir turtingesnę įrangą. Čia svarbiausia – sąmoningas požiūris į pirkimą ir tipiškų gedimų žinojimas, ypač renkantis versiją su automatine pavarų dėže.
Atsargiai reikėtų vertinti ir BMW dyzelinius variklius iš N47 šeimos. Nors šis variklis pasižymi puikiomis charakteristikomis ir mažomis kuro sąnaudomis, jis žinomas dėl problemų su paskirstymo grandine. Ją gali tekti keisti jau po 100–150 tūkst. km, o kraštutiniais atvejais ji gali nutrūkti. Papildoma problema – jos vieta iš pavarų dėžės pusės, o tai reiškia būtinybę išimti variklį ir itin dideles remonto išlaidas. Be pilnos serviso istorijos toks pirkinys gali greitai tapti brangus.
Kiekvienas automobilis turi savo silpnąsias vietas, net ir tie ilgaamžiai
Pabaigai verta prisiminti, kad idealių automobilių nėra. Japoniški automobiliai garsėja mechaniniu patikimumu, tačiau jie vis dar labiau linkę į koroziją. Praktiškai pirmoji rimta investicija po pirkimo turėtų būti kokybiškas antikorozinis padengimas, kitaip net „idealiai dirbantis variklis“ neišgelbės kėbulo.
Savo ruožtu vokiški automobiliai paprastai geriau atlaiko koroziją, tačiau reikalauja dažnesnių ir brangesnių apsilankymų servise. Raktas į eksploataciją be problemų yra suvokimas, ką perkame ir kokioms išlaidoms turėtume pasiruošti. Supaprastintai: japoniškus automobilius pirkti brangiau, bet išlaikyti pigiau (dalys brangios, bet jas retai reikia keisti), o vokiškus – atvirkščiai.
