Automobilių pirkimas šiemet pasikeis: rengiamas apynasris sukčiams (20)
Naudotų transporto priemonių pirkimas ir pardavimas Lietuvoje lapkričio 1 dieną pasikeis: reikės sudaryti ne tik standartinę pirkimo-pardavimo sutartį, bet ir nurodyti kur kas daugiau transporto priemonės duomenų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Seimas antradienį priėmė Civilinio kodekso pataisas, kuriose nurodyta, kad bet kokios motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje privalės būti nurodyta ne tik rida, bet ir eismo įvykiai, kuriuose pastaruosius penkerius metus dalyvavo parduodama transporto priemonė.
Šį procesą turės prižiūrėti Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, tačiau šiandien ji dar nėra žinoma. Ja galėtų tapti, pavyzdžiui, „Tuvlita“ ar Valstybinė kelių transporto inspekcija – pataisose numatyta, kad tai bus žinoma iki spalio 31 dienos.
„Reikia tų apynasrių, seniai jų reikėjo. Viskas čia gerai, bet svarbiausia – kad perkančiam žmogui būtų pagalba. Jeigu „perekūpai“ ras, kaip apeiti pataisas, o mašiną perkančiam žmogeliui bus tik sunkiau, daugiau biurokratijos, tai nėra gerai“, – savo pastebėjimais apie Civilinio kodekso pataisas dalijosi vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas.
Jo manymu, svarbiausias dalykas – naikinti automobilių perpardavinėtojų sugalvotą schemą, pagal kurią galutinis mašinos pirkėjas Lietuvoje įsigyja transporto priemonę iš vokiečio ar italo – buvusio savininko. Taip automobilio perpardavinėtojas, kuris galimai sutvarkė sudaužytą automobilį ar koregavo jo kilometražą, dokumentuose nefigūruoja ir paaiškėjus apgavystei, jis nuo atsakomybės išsisuka.
Be to, pagal šią schemą veikiantys automobilių perpardavinėtojai dokumentuose niekada netampa mašinų savininkais bei išvengia mokesčių.
„Ne visi esame pakankamai apsiskaitę ir išsilavinę šioje srityje. Jeigu žmogelis ateis pas pirkėją ir tas jam sakys, pasirašyk ant „kauferio“ (vokiškos pirkimo-pardavimo sutarties), nes kitu atveju mašinos kaina bus 100 eurų didesnė, tai jis taip ir darys. Jeigu pataisa padės išnaikinti tokią praktiką, ji bus labai sveikintina“, – kalbėjo saugaus eismo specialistas.
A.Pakėnas neslėpė abejonių apie tokios sistemos įgyvendinimą, kai automobilis yra atvežamas iš užsienio – net ir sąžiningai dirbantis perpardavėjas gali nežinoti visų mašinos istorijos niuansų.
„Esu matęs vokiškų „kauferių“, juose reikia nurodyti, kiek raktelių turi automobilis, kokia jo būklė šiuo metu, ar jis neturi gedimų, ar nėra sudaužytas ir t.t. Bet čia įsipareigoja pasirašantis žmogus – tikrasis automobilio pardavėjas iš Vokietijos ar kitos šalies“, – sakė instruktorius.
Jeigu lietuvis perpardavinėtojas niekur nefigūruoja, dėl paaiškėjusių neatitikimų „kauferyje“ vokiečio juk niekas neieškos. „Vokietija tai Vokietija, bet jeigu kokia Italija, iš kur daug mašinų atvežama? Kaip Italijoje atseksi kokią 5 metų senumo istoriją? Aš nelabai tikiu“, – kalbėjo A.Pakėnas.
Jis teigė, kad reikėtų detaliai svarstyti, kokius kriterijus būtų privalu nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Ridą – nesunku, tačiau tiksliai įvertinti automobilio būklę gali būti sunku. Jeigu tai turės vertinti automobilių servisai, mašinos pardavimas pabrangs. Tuomet augs ir jos kaina pirkėjui.
Šį procesą turės prižiūrėti Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, tačiau šiandien ji dar nėra žinoma. Ja galėtų tapti, pavyzdžiui, „Tuvlita“ ar Valstybinė kelių transporto inspekcija – pataisose numatyta, kad tai bus žinoma iki spalio 31 dienos.
„Reikia tų apynasrių, seniai jų reikėjo. Viskas čia gerai, bet svarbiausia – kad perkančiam žmogui būtų pagalba. Jeigu „perekūpai“ ras, kaip apeiti pataisas, o mašiną perkančiam žmogeliui bus tik sunkiau, daugiau biurokratijos, tai nėra gerai“, – savo pastebėjimais apie Civilinio kodekso pataisas dalijosi vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas.
Jo manymu, svarbiausias dalykas – naikinti automobilių perpardavinėtojų sugalvotą schemą, pagal kurią galutinis mašinos pirkėjas Lietuvoje įsigyja transporto priemonę iš vokiečio ar italo – buvusio savininko. Taip automobilio perpardavinėtojas, kuris galimai sutvarkė sudaužytą automobilį ar koregavo jo kilometražą, dokumentuose nefigūruoja ir paaiškėjus apgavystei, jis nuo atsakomybės išsisuka.
Be to, pagal šią schemą veikiantys automobilių perpardavinėtojai dokumentuose niekada netampa mašinų savininkais bei išvengia mokesčių.
„Ne visi esame pakankamai apsiskaitę ir išsilavinę šioje srityje. Jeigu žmogelis ateis pas pirkėją ir tas jam sakys, pasirašyk ant „kauferio“ (vokiškos pirkimo-pardavimo sutarties), nes kitu atveju mašinos kaina bus 100 eurų didesnė, tai jis taip ir darys. Jeigu pataisa padės išnaikinti tokią praktiką, ji bus labai sveikintina“, – kalbėjo saugaus eismo specialistas.
A.Pakėnas neslėpė abejonių apie tokios sistemos įgyvendinimą, kai automobilis yra atvežamas iš užsienio – net ir sąžiningai dirbantis perpardavėjas gali nežinoti visų mašinos istorijos niuansų.
„Esu matęs vokiškų „kauferių“, juose reikia nurodyti, kiek raktelių turi automobilis, kokia jo būklė šiuo metu, ar jis neturi gedimų, ar nėra sudaužytas ir t.t. Bet čia įsipareigoja pasirašantis žmogus – tikrasis automobilio pardavėjas iš Vokietijos ar kitos šalies“, – sakė instruktorius.
Jeigu lietuvis perpardavinėtojas niekur nefigūruoja, dėl paaiškėjusių neatitikimų „kauferyje“ vokiečio juk niekas neieškos. „Vokietija tai Vokietija, bet jeigu kokia Italija, iš kur daug mašinų atvežama? Kaip Italijoje atseksi kokią 5 metų senumo istoriją? Aš nelabai tikiu“, – kalbėjo A.Pakėnas.
Jis teigė, kad reikėtų detaliai svarstyti, kokius kriterijus būtų privalu nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Ridą – nesunku, tačiau tiksliai įvertinti automobilio būklę gali būti sunku. Jeigu tai turės vertinti automobilių servisai, mašinos pardavimas pabrangs. Tuomet augs ir jos kaina pirkėjui.
(26)
(11)
(15)