Automobilių gamintojai visais laikais stengėsi sukurti kiek įmanoma geresnes mašinas. Tam reikia ypatingos gamybos ir bandymų įrangos, kurios taip paprastai niekur neįsigysi. Gerai tai, kad automobilių gamyklos turi pajėgumus, reikalingus unikalioms mašinoms kurti. Todėl jos vėliau gali būti naudojamos masinei automobilių gamybai ar kokybės tyrimams.

Šioje straipsnių serijoje pakalbėsime apie keturias ypatingas mašinas, kurios niekada neturėjo palikti gamyklų teritorijos.

Tai – „Michelin PLR“ bandymų laboratorija ant ratų, BMW M3 (E30) detales išvežiojantis pikapas, „Pagani Zonda Nonno“ bandymų automobilis ir hibridiniai „Audi“ lokomotyvai.

Visos šios mašinos yra savaip ypatingos ir atrodo tikrai neįprastai. Jos savo vaidmenį atliko puikiai, nors kai kurios galiausiai buvo pakeistos tobulesnių šiuolaikinių technologijų.

Visgi nesinori, kad tokie kažkur automobilių pramonės paraštėse palikti kūriniai būtų pamiršti, todėl šioje straipsnių serijoje apie juos ir pakalbėsime.

Visų pirma, apie keistą šimtakojį „Michelin PLR“ – kam buvo skirtas šis neįprastai didelis „Citroën“?

Kas yra „Michelin PLR“?

Akivaizdu, kad tai nėra paprastas automobilis. Tačiau nepagalvokite, kad šią mašiną sukūrė kokie nors entuziastai, turintys per daug laiko.

Šis įspūdingas automobilis yra važiuojanti laboratorija, skirta sunkvežimių padangoms bandyti.

„Michelin“ kompanija ilgą laiką buvo „Citroën“ automobilio gamintojo dalininku. „Citroën“ kompanija buvo ant visiško išnykimo slenksčio dėl niekaip neatsikratomų finansinių bėdų.

O „Michelin“ sekėsi puikiai, ir „Citroën“ tapo puikia investicija. Tai padangas gaminančiai įmonei buvo puiki proga ne tik išplėsti veiklos spektrą, bet ir iš karto išbandyti savo kuriamas technologijas.

Pavyzdžiui, viena didžiausių visų laikų inovacijų automobilių padangų srityje buvo radialinės padangos, kurias „Michelin“ sukūrė turėdama galvoje „Citroën Traction Avant“ ir 2CV modelius.

Tačiau padangas „Michelin“ kūrė ne tik automobiliams – jas gamino ir sunkvežimiams.

Išbandyti naujus produktus prieš sudėtingos laboratorinės įrangos atsiradimą buvo sunku, tam reikėjo intensyvių bandymų trasose. Tai – labai pavojinga. Kaip išbandyti sunkvežimio padangą važiuojant dideliu greičiu?

Kaip patikrinti, kada įvairių jėgų veikiama padanga neatlaiko ir sprogsta? Viena išeitis – dideliu greičiu trasoje važiuoti sunkvežimiu ir tikėtis, kad sprogusi padanga nesukels avarijos.

Taip kai kuriais atvejais ir buvo daroma, bet, nepaisant kai kurių gudrybių, tokie bandymai buvo labai pavojingi tiek vairuotojams-bandytojams, tiek kitiems bandymus stebintiems specialistams.

Sumanūs „Michelin“ inžinieriai sugalvojo naują sprendimą – važiuojančią laboratoriją. Tai aštuntajame dešimtmetyje buvo didelė inovacija, kuri ir dabar traukia smalsuolių žvilgsnius.

Laboratorija ant ratų galėtų važiuoti dideliu greičiu, tačiau testuojamų padangų nenaudotų savo stabilumui palaikyti. Kitaip tariant, sprogusi sunkvežimio padanga avarijos nesukeltų, todėl bandymai galėtų būti kur kas sudėtingesni ir dažnesni, o tai leistų kurti stipresnes padangas.

Kaip veikia „Michelin PLR“ ir kodėl tai tokia įdomi mašina?

Taigi, 1972 metais buvo pagaminta „Michelin PLR“ sunkvežimių padangų bandymo laboratorija ant ratų. Nors PLR buvo pravardžiuojamas „greitu sunkvežimiu“, iš esmės tai buvo tik stipriai modifikuotas „Citroën DS“ automobilis su dešimt ratų.

Šimtakoju pravardžiuota mašina, beje, „avėjo“ automobilines padangas nuo „Citroën H Van“ furgono – testuojama sunkvežimio padanga buvo automobilio viduryje. Bandymų metu ji buvo tiesiog nuleidžiama per skylę grindyse.

„Michelin PLR“ mašinos ilgis – 7,2 m, o svoris – net 9,5 tonos. Tiesa, laboratorijos ant ratų svoris buvo didinamas specialiai – į PLR kėbulą buvo dedami švininiai svoriai. Didesnis automobilio svoris leido geriau, realistiškesnėmis sąlygomis bandyti sunkvežimių padangas.

Įdomu ir tai, kad PLR buvo kruopščiai nudažytas trimis spalvomis. Nors oranžinė spalva pasirinkta dėl ryškumo, skirtingų spalvų kombinacija ir dažymo kruopštumas buvo reikalingi tik dėl estetinių priežasčių.

PLR buvo varomas 7,4 l „Chevrolet“ V8 varikliu, sumontuotu mašinos gale. Šis variklis suko šešis galinius ratus, priekiniai keturi buvo skirti tik vairavimui. PLR iš tikrųjų turėjo du vienodus V8 variklius – antrasis suko bandomąjį ratą.

Jis buvo tvirtinamas automobilio centre ir hidrauliniu būdu galėjo būti nuleidžiamas PLR pasiekus bandymui būtiną greitį. Hidraulinė sistema leido ratą su padanga spausti prie asfalto, jį visaip kraipyti, kad padanga būtų tinkamai išbandoma.

„Citroën DS“ automobilis šios mašinos kūrimui puikiai tiko jau vien dėl hidropneumatinės važiuoklės. Nors akivaizdžiai beveik visi automobilio komponentai buvo pakeisti pridedant tris papildomas ratų poras ir du V8 variklius, hidropneumatinė važiuoklė išliko, tik buvo stipriai patobulinta ir sustiprinta, kad tiktų naujai paskirčiai.

PLR priekyje dar buvo galima įžiūrėti DS bruožų, tačiau viskas už vairuotojo durelių atrodė kitaip. Čia nebuvo langų, tik didelės angos, skirtos mechanizmo aušinimui – bandoma sunkvežimio padanga pati savaime generavo nemažai šilumos, bet aušinimo labiau reikėjo gale sumontuotiems dviem V8 varikliams.

Visas kėbulo šonas galėjo būti nuimtas, atveriant bandymų objektą – taip iš automobilio galėjo pasišalinti dūmai. Nuimama plokštė taip pat suteikė galimybę bandymą nufilmuoti iš greta važiuojančios mašinos.

„Michelin PLR“ galėjo išvystyti 180 km/val. greitį. Bandymai užtrukdavo, o varikliai naudojo daug degalų, todėl buvo sumontuoti du 90 litrų talpos degalų bakai. Visi testai buvo atliekami tik Klermone-Ferane esančioje „Michelin“ bandymų trasoje – važiuoti į bendro naudojimo kelius šiuo monstru tiesiog nebuvo reikalo.

Kas pakeitė „Michelin PLR“?

Aišku, laikui bėgant PLR paseno ir nebegalėjo testuoti pačių naujausių sunkvežimių padangų, kurios turėjo būti dar tvirtesnės ir dar patikimesnės.

Atėjo laikas PLR išleisti į pensiją. Šiuo metu ši mašina kartais demonstruojama įvairiose mugėse ir parodose, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžia nuolatinėje „Michelin“ muziejaus ekspozicijoje Klermone-Ferane.

Dabar „Michelin“ padangos testuojamos specialiose stacionariose, robotizuotose mašinose – tam naudojami į bėgimo takelius panašūs įrenginiai. Ant jų greitai besisukančios padangos yra visaip kraipomos, spaudžiamos ir kitaip kankinamos.

Dažnai simuliuojamos net tokios situacijos, su kuriomis padanga realiomis sąlygomis, įprastai naudojant sunkvežimį, nesusidurtų. Tai labai svarbu saugumo atžvilgiu. Tokie kompiuterizuoti įrenginiai yra kur kas tikslesni nei senasis „Michelin PLR“ – jais galima tiksliai išmatuoti padangas veikiančias jėgas.

Kitose laboratorijose padangos išbandomos slėgiu. Jos pripumpuojamos vandens tol, kol sprogsta, siekiant išsiaiškinti, kokį slėgį padangos gali atlaikyti. Naudoti orą šiuose bandymuose tiesiog būtų per daug pavojinga.

Galiausiai, kiekviena padanga yra išbandoma ir realiomis sąlygomis. Tačiau tuomet jos jau nėra kankinamos iki sprogimo. Trasose ir keliuose išbandomos jų sukibimo, efektyvumo ir komforto savybės.

„Michelin PLR“ savo laiku buvo revoliucinis sprendimas padangų bandymo srityje. Laboratorija ant ratų dabar dažnai laikoma ir prancūziško keistumo pavyzdžiu – negi ji tikrai turėjo taip atrodyti?

Vienoje automobilių gamykloje Bavarijoje buvo naudojamas kiek paprastesnis, bet vis tiek labai įdomus automobilis – kitame serijos straipsnyje pakalbėsime apie originalų BMW M3 (E30) pikapą.

Komentarai ()