Visuomenės švietimas, policijos akcijos ir eismo specialistų mokymai padarė savo – lietuviams jau nebereikia aiškinti, kodėl vaikai turi būti vežami jiems skirtose kėdutėse. Daugumai vairuotojų tai – savaime suprantama, kaip ir diržo segimasis ar artimųjų šviesų įjungimas dienos metu. Tačiau rinkdamiesi jas nemažai žmonių sutrinka: pasirinkimas toks didelis, kad rasti tinkamą pavyksta ne visiems, be to, būtina žinoti tam tikrus aspektus.

1. Išsirinkti tinkamą dydį

Šiuo metu parduotuvėse galima rasti dviejų grupių vaikų kėdučių. Senesnio ECE R44/04 standarto dažniausiai nurodomas tik skaičius (0–3):

• 0 dydis: nuo gimimo iki 9 kg, kėdutė tvirtinama išilgai sėdynės;
• 0+: nuo gimimo iki 13 kg, tvirtinama nugara į priekį, kėdutės su saugos diržais;
• 1: nuo 9 iki 18 kg, tvirtinama veidu į priekį, kėdutė su saugos diržais;
• 2: nuo 15 iki 25 kg, tvirtinama veidu į priekį, vaikas segamas automobilio diržu;
• 3: nuo 15 iki 36 kg, tvirtinama veidu į priekį, vaikas segamas automobilio diržu.

Naujesnį „I-Size“ standartą atitinkančių kėdučių etiketėse yra parašytas vaiko ūgis ir didžiausias galimas svoris. Jos gali būti tvirtinamos tik „Isofix“ jungtimi, o jų konstrukcijoje sumontuota geresnė kaklo bei galvos apsauga.

Daugeliui vaikų per 7–9 metus, kol jie gali pradėti sėdėti ant paprastos automobilio sėdynės, prireikia trijų kėdučių, tačiau tėvai gali rinktis ir transformuojamas, kurios atitinka kelias grupes.

Tėvams patariama kuo ilgiau (bent iki 15 mėnesių) vaiką vežti atsuktą nugara į priekį. Mažamečio galvos ir kūno svorio santykis – toli gražu ne toks, kaip suaugusiojo. Vaiko kaklo raumenys dar nėra išsivystę ir smūgio atveju, jei vežamas veidu į priekį, jis gali rimtai susižaloti.

2. Pirkti su vaiku

Ne be reikalo skiriasi kėdučių kaina – parduotuvėse galima rasti ir kainuojančių šimtą, ir penkis šimtus eurų. Jos visos atitinka minimalius Europos Sąjungoje nustatytus reikalavimus, tačiau skiriasi konstrukcija, saugumo elementai, užvalkalas, ergonomika. Todėl patariama kėdutę rinktis atvykus su vaiku ir leisti jam pasėdėti keliose skirtingose, jį prisegti.

3. Kaina turi įtakos kokybei

Ieškant kėdutės verta turėti galvoje, jog kainą čia lemia ne grožis ar logotipas. Tai – kėdutės konstrukcija, naudojamos medžiagos.

„Brangesnių kėdučių gamintojai turi savo laboratorijas, atlieka daug saugumo bandymų ir sukuria tikrai patikimą produktą, tačiau kūrimo ir testavimo procesas didina kainą. Kėdutėms naudojamas skirtingas plastikas, apsiuvimo medžiagos – nuo medvilnės iki pigiausios sintetikos. Nemažai prie kainos prisideda ir saugumo sistemos, įvairūs tvirtinimai“, – teigia „Maxi-Cosi“ kėdučių atstovybės Lietuvoje UAB „Greifto“ direktorius  Andrius Saveikis.

Žinomesni gamintojai dažniausiai investuoja ir į nepriklausomus bandymus, pavyzdžiui, ADAC (Vokietijos automobilių klubo). Palyginus tokių bandymų rezultatus, galima rasti dar kelis argumentus vienos ar kitos kėdutės naudai.

Galiausiai – technologijos. Šiandien galima įsigyti vaiko kėdutę, kurios diržuose įmontuotos oro pagalvės – tai „Maxi-Cosi AxissFix Air“. Kaip ir bet kurios kitos srities, naujovės kainuoja daugiau.

4. Išsirinkti tinkamas saugumo sistemas

Daugelis per pastaruosius 15–20 metų pagamintų automobilių ant galinės sėdynės jau turi „Isofix“ – pačias saugiausias vaikų kėdučių – jungtis. Papildomai kėdutės gali būti prisegamos automobiliniais saugos diržais, kai kurios turi „Top Tether“ jungtį (vadinamąjį inkarą), kitos – atraminę koją į grindis.

Nereikia manyti, kad daugiau jungčių užtikrins saugumą, pirma reikėtų atkreipti dėmesį į naudojamą automobilį. Kai kurie neturi kilpos, už kurios turėtų būti kabinamas „Top Tether“ inkaras, tuomet tokia jungtis nereikalinga. Jei automobilis yra senas ir jame nėra „Isofix“, būtina rinktis kėdutę, kurią galima priveržti su automobilio saugos diržais. Toks tvirtinimas nėra paprastas ir tėvai neretai klysta, tad specialistai visada, kai tik yra galimybė, siūlo naudoti „Isofix“ jungtį.

5. Saugiausia vieta – už vairuotojo

Jeigu kėdutę jau išsirinkote, kitas žingsnis – jos montavimas. Nors automobilyje visos vietos teoriškai vienodai saugios, bene pati saugiausia yra už vairuotojo: prieš pat avariją jis intuityviai darys viską, kad nukreiptų smūgį nuo savęs į keleivio pusę.

„Techniškai pati saugiausia vieta – galinės sėdynės vidurys, tačiau labai mažai automobilių ten yra „Isofix“ jungtis. Daugelyje ji yra galinės sėdynės šonuose ir tik išskirtiniais atvejais – viduryje arba ant priekinės sėdynės“, – teigia A. Saveikis.

6. Laisvės – ne per daug

Vaikas kėdutėje turi jaustis komfortiškai, tačiau ne pernelyg laisvai. Rekomenduojama diržus užveržti taip, kad tarp vaiko ir diržo būtų galima įkišti du pirštus. Per daug priveržtas vaikas jausis nekomfortiškai, o per silpnai – smūgio atveju gali iš kėdutės išsprūsti.

7. „Boosterių“ pataria nenaudoti

Daugiausia į automobilių kėdučių saugumą investuojantys gamintojai nekuria vadinamųjų „boosterių“ – paaukštinimų, ant kurių atsisėdę vaikai gali būti prisegti automobiliniais saugos diržais. Vaiko pečiai ir galva neapsaugomi avarijų atveju, tad „boosteris“ – tik būdas sutaupyti turint antrą automobilį ir nenorint pirkti dviejų kėdučių.

Komentarai (2)