Jei paklaustumėte prieš daugiau nei pusę amžiaus gyvenusių žmonių, kaip jie įsivaizduoja ateitį, neabejotinai išgirstume įvairiausių dalykų keistai skambančių net šiomis dienomis. Turbūt net dabar kiekvienas laukiame nuolatinių kelionių į kosmosą, kiekvieno namuose ruošos darbus nudirbančių robotų bei skraidančių mašinų. Juk kas nenorėtų paskraidyti, ypač kai esi įstrigęs spūstyje. Pirmieji du norai tikrai ne automobilių gamintojų galvosopis, o štai skraidantį automobilį sukurti ne taip jau ir sunku.

Septintasis praeito amžiau dešimtmetis žavus tuo, kad per jį buvo atlikta nepaprastai daug žingsnių į priekį. Išskrido pirmieji kosminiai aparatai, praktiškai kiekvienas galėjo išbandyti skrydį lėktuvu ar važiavimą automobiliu. Dažno namuose jau degė nebe vien elektros lemputė, bet urgzdamas veikė šaldytuvas, o kampe mirgėjo televizorius. Daugelio iš šių prietaisų visai nesenai niekas net neįsivaizdavo. Jei atsirado tai, apie ką niekas negalvojo, kodėl neturi būti tai ko visi taip laukia?

Skraidantis automobilis. Viskas ko iš jo tikimasi užkoduota pavadinime. Tą daiktą reikia priversti pakilti. Šimtametė patirtis iškart siūlė vieną variantą – objektas turėjo būti lengvesnis už orą. Kaip oro balionas. Bet balionas netvarus, o ir vieną žmogų pakelti reikia labai daug karšto oro arba itin lengvų dujų. Tikrai niekas nenorėtų autobuso dydžio priemonės gabenančios vos vieną žmogų.

Kitas gana logiškas variantas buvo kur kas naujesnis. Vos prieš kelis dešimtmečius pradėtas nagrinėti magnetinis levitavimas. Levitavimą lengviausia įsivaizduoti kaip jėgą, kuri atsiranda, pavyzdžiui, kada bandomi sujungti du magnetai, atsukti tais pačiais magnetiškumo poliais. Jie tam tikru atstumu stumia vienas kitą tolyn. Tinkamomis sąlygomis tai būtų skraidymas. Labai artima tam ko ieškota, bet tam reikėtų specialių kelių.

Dar viena logiška ir tikrai įgyvendinami mintis jau skraidė. Tai – sraigtasparnis. Sunkesnis už orą, bet savo keliamosios galios ir dydžio santykiu kur kas pranašesnis nei oro balionai. Specialių kelių taip pat nereikėtų. Netgi niekam nereikėjo, kad skraidanti mašina kiltų taip aukštai. Dar sraigtų sukuriama keliamoji galia leidžia kyboti, kad ir vietoje. Viskas idealiai atitiko automobiliui keliamus reikalavimus.

Projektą vystė „GAZ“ gamykla ne tik todėl, kad ji buvo viena stambiausių to meto civilinės automobilių gamybos ašis Sąjungoje, bet ir todėl, kad jų vyriausiasis konstruktorius Aleksejus Smolinas jau buvo konstravęs skraidančius aparatus. Beliko tik sujungti visas žinias į vieną vietą.

Į pagalbą gamyklai atėjo specialistai iš NAMI instituto. Pastarieji turėjo detalių žinių apie neįprasčiausių koncepcijų kūrimą. Dabar atrodytų juokingai, bet pirmiausiai buvo sukurta nedidelė žaislinė mašina. Per jos viršų šlangos pagalba buvo perduodamas oro srautas.

Pradiniam tikslui ji tiko kuo puikiausiai. Nebrangus bandymų ojektas leido eksperimentuoti įsitikinant ar teorija apie oro srautų gebėjimą iškelti automobilį pritaikoma praktiškai.

Po tokių bandymų sėkmės buvo įsitikinta, kad projektas turi potencialo. Buvo imtasi tikro automobilio kūrimo. Jis buvo pavadintas „GAZ-16“ vardu. Pusseptinto metro ilgio ir beveik keturių metrų pločio automobilis išvydo dienos šviesą 1962 m. Šis modelis atrodė kaip tikra futuristinė transporto priemonė lyginant su to laikmečio mašinomis. Išskirtinis aptakus dizainas, automobiliška išvaizda, bet svarbiausia jis skrido.

Mašiną skristi vertė du sraigtai įmontuoti priekiniame kapote ir tai ką pavadintume bagažinės skyriumi. Jie per viršų siurbdavo orą, kurį išpūsdavo po automobiliu. Palei kėbulo kraštus buvo paliktos 45 laipsnių kampą sukuriančios angos pro kurias iškeliaudavo oras. Pasiekęs žemę oras atsimušdavo ir susikurdavo oro pagalvės efektas. Pastarojo padedamas automobilis galėdavo atsiplėšti nuo žemės apie 15 centimetrų. Nedaug, bet kasdieninėms kelionės to pakaktų.

Visą tai buvo varoma iš „GAZ Čaika“ pasiskolinto V-8 tipo variklio. Jo turimos 195 arklio galios suko sraigtus. Vairavimas vyko per automobilio galiniuose sparnuose įtaisytas varstomas groteles. Automobilis skrydžio metu pasiekdavo 40 km/h greitį. Nelabai greitas, bet ir dauguma to meto automobilių buvo daug lėtesni. Tačiau būtent valdymas tapo didžiausiu galvosopiu. Jis ne tik nebuvo patikimas, bet ir atliekant posūkį išleidžiamas keliamąją galią generuojantis oro srautas neigiamai veikė „GAZ-16“ skrydžio stabilumą. Tad teko imtis priemonių.

„GAZ 16A“ prototipas gavo du didelius sraigtus, kurie buvo įtaisyti mašinos gale. Kiekvienas varomas motociklinio, apie 28 arklio galias generuojančio variklio, sukusi priešinga kryptimi ir teikė stabilumą. Valdymui pasitelktos prie jų primontuotos valdomos uodegos kreipusios oro srautus. Mašina tapo tartum automobilio ir pelkių laivo hibridas.

Buvo sukonstruotas ir „GAZ 16B“ prototipas. Pastarąjį varė nebe paprastas variklis, o iš sraigtasparnio  „Mi-2“ pasiskolintas dujų turbininis motoras, generavęs beveik 400 arklio galią. Pastarasis variklis leido generuoti dar stipresnį keliamąjį oro srautą.

Nepaisant išties įspūdingo dydžio, mašinų svoris buvo vos 2,5 tonos. Šiomis dienomis tiek svertų tik išties sunkus automobilis, bet anuomet visos mašinos buvo konstruojamos iš solidžių metalinių korpusų. Pavyzdžiui šiai širdį suteikusi „GAZ-13 Čaika“ svėrė 2,1 tonos, nors buvo bemaž perpus mažesnė.

Bandymų metu futuristinis automobilis sugebėjo pakilti su keturiolika ant jo užlipusių žmonių.  Tegu  nevisai tikslus, bet apie tonos svorio, krovinio pakėlimas teikė labai daug vilčių projekto sėkme. Bet net naujieji manevravimo atnaujinimai neišsprendė svarbiausios bėdos - pačio prietaiso kontrolės.

Tiesia linija pavykdavo išlaikyti kursą, nors ir ne visada, tačiau atliekant posūkius pojūtis išliko kaip laivo. Norint atlikti manevrą, reikėdavo jį iš anksto suplanuoti, naudotis labai labai dideliu plotu, bet ir jo galėjo neužtekti. Tą įrodė gyvatėlės testas, kai nuo vienų vėliavėlių iki kitų būdavo net 30 metrų tarpas, bet mašinai nepavykdavo jame manevruojant išsitekti.

Vis tik mašina skrido. Net jei kelyje pasitaikytų duobė, ji gebėjo be didelio vargo ją įveikti. Lengvai skrido snieguotu paviršiumi. Beveik jokio skirtumo ir per smėlį, nors pakeltos dulkės išties neigiamai veikė agregatus. Skrido ir virš vandens, bet tik sukeliant didelius purslų debesis. Važiavimui įprastais keliais turėjo įprastą važiuoklę, kurią išskleidus mašina važiuodavo lyg būtų kasdieninis automobilis. Tik neįprastai didelis.

Nepaisant perspektyvumo projektas buvo nutrauktas kaip nepavykęs. Sunkus valdomumas darė automobilį nepritaikomu nei paprastiems žmonėms nei karinėje srityje. Po projekto nutraukimo neišliko nė vieno sveiko prototipo iki šių dienų. Dabar šio bandymo likučius galima išvįsti „GAZ“ muziejuje. Tačiau likę tik korpuso fragmentas iš kurio galime suprasti kaip buvo skirstomi oro srautai. Bei keli bandymų laikų vaizdai juostose.

Komentarai ()