Dakaro ralyje dalyvaujančių komandų transporto parką sudaro daugiau nei vienas sportinis automobilis. Įprastai naudojamas vienas techninės pagalbos sunkvežimis ir bent du visureigiai, kuriais keliauja komandos nariai – fotografas, operatorius, technikai ir kitų sričių profesionalai. Kuo jų darbo specifika ten skiriasi nuo biuro Vilniuje? O kuo skiriasi darbo ypatumai Saudo Arabijoje, kurioje Dakaro ralis vyksta pirmą kartą, nuo ankstesnių varžybų Pietų Amerikoje?

„Inbank Team Pitlane“ komandos nariai Dakaro ralyje naudoja du naujausius „Toyota Land Cruiser“ visureigius. Kiekvieną rytą keturi media komandos nariai išlydi Benedikto Vanago bei Filipe Palmeiro ekipažą ir, susėdę į vieną visureigį, vyksta į trasos vidurį ieškoti geros vietos nuotraukoms bei vaizdo kadrams. Sulaukę savojo ekipažo, keliauja į finišą, kuriame rengia reportažus ir pirmieji praneša naujienas Dakaro gerbėjams Lietuvoje.

Kitu visureigiu iš vienos dalyvių stovyklos (bivako) į kitą pervažiuoja komandos technikai.

Visureigis tapo namais

Dakaro ralyje komandos negali naudoti bet kokių automobilių – net varžybų reglamente numatyta, kad komandų transporto priemonės privalo turėti keturis varančius ratus. Bent kartą Dakaro ralyje dirbę žmonės teigia, jog toks reikalavimas savaime suprantamas – automobilis turi gebėti įveikti sudėtingas vietas, būti patikimas ir erdvus kelionėms. Juk kiekvieną dieną tenka įveikti šimtus kilometrų įvairiausiais keliais – nuo autostradų iki visiškos bekelės.

Media komandos „Land Cruiser“ yra naudojamas bene aktyviausiai – keturiems jo ekipažo nariams visureigis tapo kone namais ir biuru ant ratų, kuriais kasdien nuvažiuojami šimtai kilometrų, praleidžiama keliolika valandų, o kartais dar ir pamiegama.

Komandos operatorius ir montuotojas Arūnas Kisielius miega mažiausiai. Jo misija Dakare – ne tik nufilmuoti įspūdingus vaizdus, bet ir surinkti medžiagą iš sportiniame „Toyota Hilux“ sumontuotų „GoPro“ veiksmo kamerų. Tada viską sumontuoti ir kasdien parengti po 2 vaizdo reportažus (geriausių vaizdų iš automobilio vidaus ir apie komandos gyvenimą tą dieną).

Kaip tai pavyksta? Dalį darbo A. Kisielius daro automobilyje – į sumontuotą 220 V kištukinį lizdą įjungia kompiuterio kroviklį ir gali montuoti važiuodamas. Erdvaus automobilio salone galima ir pamiegoti; poilsis atsisėdus tyliai važiuojančiame visureigyje kartais yra kokybiškesnis už bandymą miegoti ištiesus kojas Dakaro ralio dalyvių stovykloje (bivake), aplinkui birbiant dešimtims generatorių. Kita vertus, kai kasdien poilsiui skiriama vos po kelias valandas, kiekviena papildoma pogulio minutė yra aukso vertės.

Darbo vieta automobilį pavertė ir komandos fotografas Rytis Šeškaitis. Galinė visureigio sėdynė jam atstoja nedidelį biurą, kuriame galima redaguoti nuotraukas – kompiuteris įkraunamas iš 220 V lizdo, o automobilio USB jungtys naudojamos kitos įrangos baterijoms papildyti.

Paieškos – nuo ryšio iki degalų

Žiniasklaidos visureigį vairuojančiam Rolandui Juraškai šis Dakaro ralis – antrasis, tad jis gali objektyviai palyginti Saudo Arabiją su Pietų Amerika, kurioje sunkiausiomis pasaulio lenktynėmis vadinamas maratonas vykdavo pastarąjį dešimtmetį.

„Labai skiriasi pačios kelionės. Kiekvieną dieną mes nuvažiuojam 500–800 kilometrų, nemažai jų – greitkeliais. Saudo Arabijoje nustatom kruizo kontrolę ties 130 km/val. ir važiuojam netrukdomi, o Pietų Amerikoje dažnai tekdavo judėti „Pan America“ keliu, kuriame labai daug sunkvežimių – jie į kalnus sunkiai įvažiuoja ir sukelia dideles grūstis, dažnai lenkti reikia. Saudo Arabijoje keliai – platesni ir visiškai neužimti“, – pasakojo R. Juraška.

Pasivažinėjimų bekele Saudo Arabijoje nebuvo daug. Pietų Amerikoje tekdavo kasdien bekelėje įveikti dešimtis kilometrų – ir į kopas kilti, ir paplūdimiu važiuoti. 2020 m. ralyje dažniausiai apsiribojama keliolikos kilometrų nukrypimu nuo pagrindinio kelio, o specialias fotografavimo vietas nurodo organizatoriai. Nepaisant to, vyrams jau teko išbandyti visureigio galimybes – pasivažinėti smėlynais, akmeningais ruožais.

Tikslios fotografavimo vietos trasoje – ne vienintelis dalykas, kurį kasdien turi surasti media komandos ekipažas. Kasdien jie privalo išsiųsti šimtus megabaitų, o kartais ir daugiau nei gigabaitą duomenų, tai padaryti pavyksta ne visur. Kartais keliuose net elementaraus 2G ryšio nebūna, o greitesnis internetas – tik prie didžiųjų miestų.

Tačiau interneto paieškoms komandos nariai buvo nusiteikę dar prieš kelionę į Saudo Arabiją. Juos nustebino faktas, jog kiekvieną dieną reikia ieškoti... dyzelino. Daugelyje miesto degalinių parduodamas tik benzinas.

Rolandas su kolegomis užtruko kelias dienas, kol perprato Saudo Arabijos degalinių sistemą. Dyzelino turinčios įrengtos užmiestyje, šalia magistralinių kelių – ten, kur dažnai stoja sunkvežimiai. Ekonomiški dyzeliniai lengvieji automobiliai Saudo Arabijoje nėra labai populiarūs, juk čia bet kokių degalų baką galima prisipildyti už keliolika eurų.

Lengvųjų automobilių parkas taip pat paliko įspūdį – Saudo Arabijoje daugiausia yra „Toyota“. Dominuojanti spalva – balta. Rolandas, remdamasis savo patirtimi, nuspėja tokio arabų pasirinkimo priežastį.

„Tai – mano antras Dakaras su „Land Cruiser“, tačiau prie naujausio modelio vairo sėdžiu pirmą kartą. Mes važiuojame įvairiausiais keliais ir aš likau maloniai nustebintas, kaip automobilis važiuoja bekele. Jo pakaba puikiai amortizuoja duobes, pats visureigis išlieka puikiai valdomas net ir bekelėje. 177 AG variklio pakanka daugelyje situacijų – ne veltui Saudo Arabijoje gal 80 proc. automobilių yra „Toyota“, – įspūdžius apie Saudo Arabijos eismą ir savo vairuojamą visureigį pasakojo vairuotojas.

Komentarai ()