Aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis Italijos automobilių koncernui „Alfa Romeo“ buvo dramatiškas. Tačiau ne dėl tuo metu debiutavusių modelių, o dėl politikos – kultinio gamintojo vairą perėmė Italijos pramonės gigantė „Fiat“.

Tačiau 1987-ųjų tarptautinėje Frankfurto automobilių parodoje po „Fiat“ sparnu šviežiai priglausta „Alfa Romeo“ pristatė naujieną, kurią tobulino beveik savarankiškai – kaip nepriklausoma bendrovė. Tai buvo beveik 10 metų kurtas prabangus sedanas, paženklintas skaičiumi 164.

Tuo metu didelių sedanų segmente viešpatavo „Opel Rekord“ bei „Ford Granada“, o brangesnių automobilių pirkėjai rinkosi 5 serijos BMW bei W124 kėbulo „Mercedes-Benz“. Todėl su „Alfa Romeo 164“ italai siekė pasiųsti žinutę vokiečiams, jog ir pietiečiai pajėgūs konkuruoti. Tiesa, jie nebuvo vieninteliai, kurie taikėsi nugvelbti kuo didesnę vokiečių raikomo pyrago dalį – savo gamas plėtė ir prancūzai.

Platforma, ant kurios surinktas 164, buvo gaminama bendromis „Alfa Romeo“, „Fiat“, „Lancia“ bei „Saab“ pajėgomis, tačiau šis itališkas sedanas labiausiai išsiskyrė iš minios. Jeigu „Fiat Croma“, „Lancia Thema“ ir „Saab 9000“ savo techninėmis savybėmis buvo kone identiški, „Alfa Romeo 164“ iš ketverto išsiskyrė labiausiai: turėjo unikalią priekinės važiuoklės geometriją, o jo kėbulo detalės taip pat buvo tobulintos atskirai.

Šis itališkas sedanas pasižymėjo geresne surinkimo kokybe nei ankstesni „Alfa Romeo“ modeliai, o jo kėbulo detalės buvo cinkuojamos, siekiant geresnės integracijos nuo pietų labiau nutolusiose rinkose. Įdomu ir tai, kad 164 buvo pirmasis šios markės modelis, kurio dizainas buvo projektuojamas ne tik braižymo lentose, bet ir naudojant kompiuterines modeliavimo programas.

Ir nors kompiuterinė grafika dar nebuvo stipriai pažengusi, o italai neturėjo galimybės keliais judesiais nupiešti kėbulo linijų, tuo metu pažangi programinė įranga padėjo suskaičiuoti mechaninių mazgų įtempimus, atsparumus lenkimams bei standumą. Rezultatu italai buvo patenkinti: „Alfa Romeo 164“ gavo ne tik aerodinamišką, bet ir sąlyginai lengvą bei labai standų kėbulą.

„Alfa Romeo 164“ tikrai nebuvo inžinerinis stebuklas. Tačiau dėl itin gerų aerodinaminių savybių net pačios kukliausios versijos galėjo pasiekti tuo metu reikšmingą 200 km/val. greičio padalą.

Lietuvoje „Alfa Romeo 164“ yra retas automobilis. Remiantis autoplius.lt duomenimis, šalyje yra tik 21 registruotas toks modelis, o rečiausias „Quadrifoglio Verde“ arba „Q4“ versijas būtų galima skaičiuoti, ko gero, ant vienos rankos pirštų.

200 AG V6 varikliu aprūpintas sedanas iki 100 km/val. galėjo pagreitėti per 7,7 sekundės, o maksimalus jo greitis siekė beveik 240 km/val. Šie varikliai gali būti laikomi tikrų „Alfa Romeo“ fanų pasididžiavimu ne tik dėl tam laikui puikių dinaminių rodiklių, bet ir dėl charakteringo garso takelio.

Motorą suprojektavęs italas Giuseppe Busso turi garbingą vietą „Alfa Romeo“ markės istorijoje – kai kurie V6 varikliui ne veltui vadinami „Busso“ pravarde. Jeigu ne šis sportinių variklių inžinierius, šios markės automobiliai tiesiog neturėtų tokios turtingos istorijos.

Komentarai ()