Mitas ar pareiga? Ar kapitonai tikrai nuskęsdavo kartu su savo laivais? ()
Tradicija, kad kapitonas privalo likti laive iki paskutinio atodūsio, gimė ne iš įstatymo, o iš garbės ir atsakomybės sampratų.
© Willy Stöwer | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:St%C3%B6wer_Titanic.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Idėja, kad kapitonas privalo nuskęsti kartu su savo laivu, atsirado tik XIX amžiuje, atspindėdama Viktorijos laikų garbės kodeksą. Tais laikais jūreiviai laikė savo pareiga ne tik gelbėti krovinį ir laivą, bet ir rūpintis kiekvienu keleiviu laive.
Nepaisant romantiškos aureolės, joks įstatymas nereikalauja, kad kapitonas mirtų kartu su laivu. Tarptautinė jūrų teisė jį įpareigoja tik užtikrinti keleivių ir įgulos saugumą. Šios taisyklės buvo įtvirtintos 1914 m. SOLAS (Safety of Life at Sea) konvencijoje, sukurtoje po Titaniko katastrofos.
Tačiau šalyse, turinčiose ilgą jūrų istoriją – Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje ar Suomijoje – galioja taisyklės, reikalaujančios, kad kapitonas liktų paskutinis laive esantis asmuo, kol bus išgelbėti visi kiti.
|
Tradicija „pirmiausia moterys ir vaikai“ siekia 1852 m. įvykusią britų garlaivio HMS Birkenhead katastrofą. Laivas užplaukė ant uolų netoli Gerosios Vilties kyšulio (dabartinė PAR). Iš daugiau nei 600 laive buvusių žmonių išgyveno tik 193, tačiau visos moterys ir vaikai buvo išgelbėti.
Kapitonas Robertas Salmondas nuskendo kartu su laivu, o jo įgulos elgesys buvo vadinamas „Birkenhedo manevru“ (Birkenhead Drill) – drąsos simboliu, kurį vėliau pamėgdžiojo kiti jūreiviai.
Po 60 metų, skęstant „Titanikui“, kapitonas Edwardas Smithas taip pat vadovavosi šiuo principu. Jis užtikrino keleivių evakuaciją ir, remiantis liudijimais, žuvo kartu su laivu, tapdamas karinio jūrų laivyno atsidavimo įsikūnijimu.
Istorija žino dešimtis atvejų, kai kapitonai sąmoningai liko laive.
Pavyzdžiui, 1857 m. laivo SS Central America kapitonas Williamas Herndonas audros metu įsakė gelbėti visas moteris ir vaikus. Po evakuacijos jis liko ant tiltelio ir atidavė savo laikrodį keleiviui, kad šis jį atiduotų žmonai – tai buvo paskutinis meilės gestas prieš mirtį.
Laivui skęstant, jis pakėlė skrybėlę atsisveikindamas. Taip gimsta legendos.
Tačiau ne visi kapitonai laikėsi garbės kodekso.
1893 m. admirolas seras George Tryonas, manevruodamas prie Libano krantų, padarė klaidą, dėl kurios jo laivas HMS Victoria susidūrė su kitu laivu ir nuskendo. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Tai visiškai mano kaltė.“
Gėdingesnė istorija nutiko 2012 m., kai kapitonas Francesco Schettino paliko kruizinį laivą „Costa Concordia“, kuris dalinai nuskendo prie Italijos Džiljo salos.
Kol 4229 žmonės laukė evakuacijos, jis jau buvo gelbėjimosi valtyje. Teismas pripažino jį kaltu, be kita ko, dėl per ankstyvo laivo palikimo ir nuteisė 16 metų kalėjimo.
Nors šiuolaikiniai kapitonai privalo elgtis apdairiai, pasaulyje, kuriame vis dar įvyksta jūrų nelaimės, romantiška ištikimybės laivui iki galo idėja gyvuoja – kaip didžios jūrų legendos dalis.
