Bepiločiai orlaiviai, populiariai vadinami tiesiog dronais, neabejotinai yra ateities karų ginklas. Kol kas net sunku įsivaizduoti, kas juos kada nors išstums iš mūšio lauko. Įprastus orlaivius keis bepiločiai, panašus likimas laukia ir tankų, povandeninių laivų ir visos eilės kitų ginklų – ar jūs galite įsivaizduoti, kas seks po bepiločių orlaivių? Tai yra labai efektyvus ginklas, leidžiantis beveik be jokios rizikos saviems kariams naikinti taikinius. Šiame straipsnyje trumpai pažvelgsime į karinių dronų istoriją ir itin keistus etinius klausimus, kurie vis iškyla visuomenės diskusijose apie bepiločių orlaivių panaudojimą karyboje.

Kuomet žmonės kalba apie ateities karus, jie dažnai pamini robotus. Tačiau robotai karinėse operacijose naudojami jau dabar. Tiksliau sakant, to siekiama jau labai ilgą laiką, nors bepiločiai orlaiviai iš pradžių buvo visiškai kitokie. Istorija, kurią prabėgomis tuojau ir apžvelgsime, yra įdomi todėl, kad keičiantis technologijoms keitėsi ir dronų paskirtis. Visai neseniai po pasaulį sukrėtusių teroristinių išpuolių pasikeitė ir strategija, o tada prasidėjo diskusijos apie dronų panaudojimo etiškumą. Priešininkų argumentai gana keisti, tačiau galbūt turi svorio? Jei taip, kodėl šios diskusijos nėra plėtojamos plačiau? Pirmiausia pažvelgkime į dronų istoriją.

Pradžia - tikrieji nepilotuojami orlaiviai ir skraidantys taikiniai

Visų pirma, susitarkime dėl sąvokų. Jungtinių Valstijų gynybos departamento „The Dictionary of Military Terms“ dronus apibrėžia kaip žemės, vandens ar oro transporto priemones, kurios yra kontroliuojamos per atstumą. Bepiločių orlaivių atveju mes kalbame apie skraidančius aparatus, kurių pilotai nesėdi jų viduje. Pats žodis „bepilotis“ šiuo atveju nėra labai tikslus, kaip ir kartais naudojamas „nepilotuojamas“ – šie orlaiviai vis dar yra pilotuojami, nors esame autonomonių karinių dronų aušros liudininkai.

Apibrėžimas labai svarbus dėl to, kad istoriniai kariniai bepiločiai orlaiviai nei iš tolo nepriminė tų ginklų, kurie yra naudojami šiais laikais. Bene pirmasis tikrai nepilotuojamo orlaivio panaudojimo kariniais tikslais atvejis buvo užfiksuotas 1849 metais, kuomet austrai sumanė karšto oro balionų pagalba subombarduoti Veneciją. Idėja buvo vystoma ne vieną dešimtmetį ir bent kelios bombos tikrai buvo numestos, tačiau besikeičianti vėjo kryptis užkirto kelią platesnio masto operacijoms.

Pirmojo pasaulinio karo metu jau buvo kuriami sparnuoti bepiločiai orlaiviai. Visų jų paskirtis buvo iš esmės ta pati – su sprogmenimis rėžtis į taikinius. Kitaip tariant, tai buvo skraidančios bombos, dabar laikomos sparnuotųjų raketų pirmtakėmis. Iš visų šio laikotarpio bepiločių labiausiai išsiskyrė amerikiečių „Kettering Bug“, pirmą kartą į orą pakilęs 1918 metais. Ši skraidanti bomba galėjo nulėkti net 121 km, o ir stabilumą užtikrinantis mechanizmas buvo ne toks primityvus, kaip pagalvotumėte. Po paleidimo „Kettering Bug“ kryptį valdė giroskopas ir pneumatinė bei elektrinė sistemos, keitusios judančių sparnų dalių padėtį – joks pilotas operacijoje nedalyvavo. Susidomėjimas buvo didžiulis – JAV vyriausybė į projektą investavo 275 tūkstančius dolerių, kas tais laikais buvo gana didelė suma. Iki karo pabaigos buvo pagaminti 45 „Kettering Bug“ orlaiviai, tačiau, nepaisant sėkmingų bandymų, jie taip niekada mūšio sąlygomis panaudoti nebuvo - baigėsi karas ir dingo poreikis.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą entuziastams skirti radijo bangomis valdomi lėktuvai jau nebuvo naujiena. Štai britų aktorius Reginaldas Denny tarp darbų mėgo modeliuoti radijo bangomis valdomus lėktuvus ir šiam hobiui plėtoti netgi buvo įkūręs parduotuvę. Kadangi jis pats tarnavo Pirmajame pasauliniame kare, jis manė, kad jo radijo bangomis valdomi lėktuvai gali pasitarnauti ruošiant karius – skraidantys taikiniai yra puikus būdas pagerinti priešlėktuvinės gynybos įgūdžius. Denny JAV karinėms pajėgoms savo kūrinius siūlė ne kartą, kol galiausiai dizainas atitiko visus kriterijus ir verslininkas pasirašė kontraktą. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo pagaminta apie 15 tūkstančių „Radioplane OQ-2“ dronų. Beje, Norma Jeane Mortenson buvo pastebėta būtent „Radioplane“ gamykloje – vienas fotografas iš karto pamanė, kad jai tiktų modelio darbas. Mortenson jums geriau žinoma kaip Marilyn Monroe.

Antrojo pasaulinio karo metu ir toliau buvo vystomos skraidančios bombos. Buvo ištobulinta valdymo radijo bangomis technologija, pilotai jau televizoriaus ekrane galėjo matyti tai, ką mato jų valdoma skraidanti bomba. Tiesa, pilotui tekdavo skristi netoliese besisukiojančiame lėktuve ir tokių orlaivių panaudojimas Antrojo pasaulinio karo metais buvo gana ribotas.

Saugi žvalgyba

Taip dronai ir vystėsi žingsnis po žingsnio. Kitas žymesnis pasiekimas jų evoliucijos eigoje buvo nauji uždaviniai. Pavyzdžiui, 1946 metais keli „B-17 Flying Fortresses“ bombonešiai buvo modifikuoti, kad galėtų būti valdomi per atstumą – kylantis ir besileidžiantis toks dronas buvo valdomas iš visureigio, o skrydžio metu – iš kito orlaivio. Šie lėktuvai naudoti mėginiams imti iš atominių bombų bandymų vietų - skrisdavo tiesiai virš sprogimo vietos.

1948 metais JAV karinės oro pajėgos jau norėjo turėti taikinių su reaktyviniais varikliais. „Ryan Firebee“, pirmą kartą pakilęs 1955 metais tapo pirmuoju reaktyviniu dronu ir vienu iš plačiausiai naudotų skraidančių taikinių. Nepraėjo daug laiko, kol „Ryan Firebee“ buvo pradėtas naudoti žvalgybai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV neturėjo patikimų būdų žvalgyti priešo teritoriją iš oro. U-2 lėktuvas galėjo skristi labai dideliame aukštyje, tačiau misijos visada buvo labai pavojingos. Gilyn į priešo teritoriją JAV mieliau norėjo siųsti dronus, kurie galėtų padaryti žvalgybines nuotraukas ir sugrįžti. Šį darbą dar labiau paskubino „U-2“ numušimas virš Sovietų Sąjungos ir piloto Francis Powerso patekimas į nelaisvę. Dėl to ir pasirodė kelios žvalgybinės „Firebee“ versijos ir nauji dronai.

Vietnamo kare dronai jau buvo naudojami pakankamai plačiai – net keli amerikiečių žvalgybiniai dronai šio konflikto metu buvo numušti. Viena vertus, „Firebee“ dronai nebuvo pigūs, tačiau į šią istoriją būtų galima pažiūrėti ir kitaip – šios misijos JAV pajėgoms parodė, kad priešas turi pakankamus priešlėktuvinės gynybos pajėgumus. Numuštas dronas nekainuoja karių gyvybių, o toks juk ir jo panaudojimo tikslas.

Kovinių dronų pasirodymas

Jei dronas gali skristi darydamas nuotraukas, nereikia labai lakios vaizduotės, kad žinotum, koks bus kitas žingsnis. Visgi, su taikinius žemėje naikinančiais dronais rimčiau pradėta eksperimentuoti tik aštuntajame dešimtmetyje. Vėl buvo pasitelkti modifikuoti „Firebee“. Eilė bandymų parodė, kad pasitelkus valdomas raketas takinius galima naikinti labai tiksliai. Visgi, nepaisant sėkmingų bandymų idėjos buvo kuriam laikui atsisakyta dėl per didelės galimos klaidos kainos ir galimų komunikacijos trikdžių. Buvo manoma, kad rizika, jog nukentės visiškai nieko dėti civiliai gyventojai ar draugiškos pajėgos yra per didelė. Tačiau per porą dešimtmečių JAV karinės pajėgos įgavo didesnį pasitikėjimą technologijomis, todėl tikrų kovinių dronų panaudojimas vėl tapo aiškiai apibrėžtu tikslu. Prie to prisidėjo ir tai, kad Izraeilis bepiločius orlaivius labai sėkmingai naudojo prieš Sirijos pajėgas 1982 metais.

Koviniai dronai turi daugybę privalumų. Visų pirma, žinoma, jų panaudojimo rizika yra kur kas mažesnė. Tačiau nereikėtų pamiršti ir to, kad bepiločiai orlaiviai yra kur kas pigesni – ir įsigijimo, ir išlaikymo kaštai yra nelyginamai mažesni. Kartu jų panaudojimas yra lankstesnis dėl greito dislokavimo galimybės – bepiločiai orlaiviai yra tiesiog mažesni, jiems pakanka trumpesnių pakilimo takų. Kita vertus, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje „Lockheed Martin“ siūlė modifikuoti senesnes F-16A versijas, kad naikintuvai galėtų skraidyti be piloto – šie dronai tikrai nebūtų buvę maži.

Taigi, apie 2000 metus prasidėjo keli projektai, į kuriuos buvo įtrauktos „Boeing“, „Northrop Grumman“ (kurios dalimi ir tapo „Ryan“) ir kai kurios kitos kompanijos. Jungtinių Valstijų kariuomenė su laiku įsigijo ir pavienių gamintojų sukurtų dronų, tarp kurių buvo ir visai mažų žvalgybinių orlaivių, ir didesnių. 2004 metais Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos pradėjo „Medžiotojo-žudiko“ („Hunter-killer“) programą, kuri atvedė prie platesnio dronų panaudojimo kovinėse misijose.

„MQ-9 Reaper“ skrydis

„General Atomics MQ-9 Reaper“ tapo šios eros pradininku. Tai pažymėjo naujausią pasiekitimą dronų panaudojimo strategijoje. Po Rugsėjo 11-osios įvykių jie imti naudoti ne tik po karo paskelbimo prieš konkrečias valstybes, bet ir išsibarsčiusių teroristinių grupių naikinimui keliose šalyse.

Ir taip šuoliais ateiname iki šių laikų, kuomet dronus turi visos stipriausios pasaulio karinės pajėgos, jie pasikliauja palydoviniu ryšiu ir gali veikti autonomiškai. JAV dronus vienokia ar kitokia forma naudoja visuose šių laikų konfliktuose ir jais pasikliaujama vis labiau. Užtenka vien pasakyti tai, kad Niujorko Oro nacionalinės gvardijos 174-asis sparnas perėjo nuo F-16 naikintuvų prie minėtų „MQ-9 Reaper“ dronų – visus naikintuvus pakeitė tik dronai, naudojami iš esmės toms pačioms užduotims atlikti.

Tokia tat karybos ateitis. Dažnai sakoma, kad ateityje robotai kariaus su robotais, kol žmonės viską stebės iš šalies, priimdami strateginius sprendimus, arba valdys savo dalinius tarsi kokiame kompiuteriniame žaidime. Visgi, labai nesitikėkite sulaukti ateities, kuomet įprasti pilotuojami naikintuvai nebus naudojami - jie iki šiol yra kuriami ir vystomi. Dronai turi gausybę privalumų, tačiau šalia šios trumpos istorinės apžvalgos reikia pridėti ir vieną labai keistą minusą, kurį vis pabrėžia dronų panaudojimo priešininkai – etiką.

Dronų panaudojimas – neetiškas?

JAV karinių pajėgų sąskaitoje – gausybė sėkmingų dronų atakų. Tačiau tarp jų yra ir nesėkmių. Po Rugsėjo 11-osios įvykių JAV pradėjo naikinti teroristų taikinius Pakistane, Jemene, Somalyje, Afganistane ir Libijoje. Šių operacijų metu žuvo ir civiliai gyventojai, kartais ir visai nesusiję su teroristinėmis organizacijomis. Tikslus civilių aukų skaičius nėra žinomas – tai yra viena iš nuotolinės karybos problemų. Skirtingos organizacijos pateikia skirtingus skaičius. Manoma, kad apie 10-15 % dronų aukų kare su terorizmu galėjo būti civiliai gyventojai (ar net 80 %, pasak Pakistano vidaus reikalų ministro). Tačiau šioms operacijoms naudojant įprastus naikintuvus ar bombonešius šių aukų vargu ar pavyktų išvengti.

Keisčiausiai skamba nuomonė, kad kovinių dronų naudojimas yra neetiškas. Čia ir galime prisiminti bepiločių karinių orlaivių istoriją – joje buvo nemažai apskritai nepilotuojamų lėktuvų. Klaidos kaina visada buvo įvertinama. Tolimesni žingsniai buvo priimami tik pasvėrus privalumus ir trūkumus, efektyvumą ir riziką. Tačiau pažvelkime į karinių dronų priešininkų argumentus.

Tikriausiai pagrindinis iš jų yra tas, kad dronų panaudojimas tam tikra prasme yra per daug lengvas. Tiesioginis bombardavimas iš įprastų bombonešių ar puolimas naikintuvais turi kur kas didesnių politinių pasekmių, todėl tokie sprendimai yra kur kas sunkiau priimami. Karių siuntimas į karštuosius taškus gali susilaukti pasipriešinimo. Politinis ir visuomeninis spaudimas tik didėja su žuvusių karių skaičiumi. Tuo tarpu dronai yra tokia nuotolinės karybos rūšis, kuri nesukelia rizikos, todėl, dronų priešininkų manymu, sprendimas surengti ataką bepiločiais orlaiviais yra tiesiog priimamas kur kas lengviau.

Ginklai, leidžiantys naikinti taikinius per atstumą, visada buvo laikomi tam tikra prasme nemoraliais. Jie suteikia pranašumą technologiškai pažangesnėms šalims, tačiau tai neturi nieko bendro su etika ar žmogaus teisėmis. Karas neprivalo būti lygus. Buvo ir tokių, kurie teigė, kad dronų panaudojimas teroristų naikinimui yra tarsi mirties nuosprendis be teismo, o ne karinis veiksmas. Tačiau toks ir yra karas – priešininką reikia pergudrauti visomis įmanomomis priemonėmis, tuo pačiu minimizuojant rizikas.

Šie argumentai yra keisti, tačiau nėra nauji. Pavyzdžiui, keturioliktame amžiuje prancūzai anglų ilguosius lankus taip pat vadino nemoraliais. Vėliau panašūs argumentai buvo naudojami prieš pirmąsias patrankas, o Pirmojo pasaulinio karo metu – prieš povandeninius laivus. Ir visuomet buvo akcentuojama tai, kad nesuteikiama galimybė apsiginti. Dronų atvejis, žinoma, yra kitoks. Technologinės galimybės jau egzistuoja ir jie gali smūgius atlikinėti kur kas tiksliau nei senamadiškas bombardavimas, ir saugiau nei kitų formų puolimas iš oro. Dronai iš mūšio lauko dar labiau patraukia vieną kariaujančią pusę – operacijos tampa „medžiokle ir žudymu“, kaip prieš beveik 15 metų buvo pavadinta dronų vystymo programa. Tačiau prasmės kalbėti apie etiką net nėra, nes nėra jokių patikimų alternatyvų.

Dronų karybos šalininkai teigia, kad svarbiausia tai, kad bepiločiai orlaiviai saugoja savos pusės gyvybes ir gali sumažinti civilių aukų skaičių. Kadangi rizika nėra didelė, dronai gali gerai išžvalgyti vietovę prieš imdamiesi veiksmų. Smūgiai gali būti suduodami labai tiksliai. Pilotai nepatiria tokio didžiulio spaudimo ir psichologinės apkrovos, nes gali nesibaiminti dėl savo gyvybės, todėl teoriškai žmogiškosios klaidos tikimybė turėtų sumažėti. Ir kokia alternatyva leistų pašalinti teroristų taikinius, sukeldama mažesnius civilių gyventojų nuostolius?

Keletas argumentų prieš dronų naudojimą karyboje

Situacija keisis, kuomet dronai patys pradės priiminėti sprendimus, jei taip kada nors nutiks. Jei dronui reikės pačiam atpažinti taikinius, įvertinti padėtį ir priimti sprendimą suduoti smūgį, klausimai dėl etikos žengs į visiškai naują lygį. Autonominės technologijos visose srityse visuomet sutinkamos su tuo pačiu klausimu – „Kas neša atsakomybę?“

Didžioji kritikos dalis dronams yra ne apie pačią technologiją, bet jos naudojimo būdus. Ar tie patys klausimai apie dronų panaudojimo etiką būtų keliami vykstant oficialiam karui tarp dviejų valstybių? Todėl dronų istorijoje dar turėtų būti ne vienas žingsnis susijęs ne tik su technologijomis, bet ir strategija. Tačiau atrodo, kaip ir minėjome straipsnio pradžioje, alternatyvų tiesiog nėra - net sunku įsivaizduoti, kaip dronai taptų pasenusia technologija.

Komentarai (2)