Į neįmanomumo slėnį: 80 robotų veidų, išrikiuotų pagal kraupumą (3)
Kada iš mielo žaisliuko robotas virsta kraupia pamėkle? Kaip tai išsiaiškinti? Kaip sakoma, jei problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o tik išlaidos.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Peržvelkite visus pavaizduotus robotus. Kuris atrodo geriausiai? Tikriausiai kai kurie atrodys draugiški, kai kurie keisti, o kai kurie visai nepaliks jokio įspūdžio.
Tarp šių reakcijų tikriausiai bus ir neįmanomumo slėnis, prakeiktoji dizainerių bedugnė. Joje įsikūrę robotai, kurie panašūs į gyvus, tačiau nėra pakankamai realistiški, kad tuo patikėtume ir todėl ima bauginti žmones. Pagal hipotezę, abiejose slėnio pusėse esantys robotai, kurie yra dar realistiškesni, ar mažiau primena gyvus padarus, paprastai būna patrauklesni (žr. grafiką).
Nustatyti, kurioje šios kreivė vietoje yra individualus robotas, darosi vis svarbiau, sako Maya Mathur, biostatistikė iš Stanfordo universiteto Kalifornijoje. Tada robotų kūrėjai galėtų išvengti negalimumo slėnio – jeigu jis išties egzistuoja, – kad mums būtų jauku su jų kūriniais.
„Robotai iš technologinės aplinkos dalies virsta mūsų socialinės aplinkos dalimi,“ sako ji, „nuolat laviruodami ant buvimo išties kraupiais ir išties patraukliais ribos. Tai reikia išties suprasti.“
Mathur su kolega Davidu Reichlingu iš UCSF, parinko 80 robotų veidų pavyzdžių, nuo animacinio ir metalinio MIT roboto Kismeto iki itin realistiško BINA48 (pavaizduotas straipsnio pradžioje). Jie paprašė 66 internetinės prekyvietės Amazon Mechanical Turk darbuotojų įvertinti veidus skalėje nuo 1 iki 100, remiantis tuo, kaip mechaniškai ir kaip žmogiškai jie atrodo.
Darbuotojai taip pat turėjo apgalvoti svarbų klausimą: kaip jiems patiktų kasdien bendrauti su tuo veidu?
Aukščiau pateiktame paveiksliuke pavaizduota, kaip išsidėstė vertinimai, nuo labiausiai mechaniško iki labiausiai žmogiško. Tyrėjai išsiaiškino, kad roboto „draugiškumas“ gan tiksliai atitiko prognozuotą neįmanomumo slėnio kreivę. Veidams keičiantis nuo visiškai mechaniškų į gyvesnius, jie patiko vis labiau, tada staigiai krito, o tada vėl kilo.
Antrame eksperimento rounde, Mathur ir Reichlingas paprašė antros 92 Turk darbuotojų grupės žaisti pasitikėjimo žaidimą su robotų veidais. Darbuotojams buvo duodama tariami 100 $ ir prašoma nuspręsti, kiek duoti robotui. Tada robotas „investuotų“ savo pinigus, ir nuspręstų, kiek ir ar iš viso, duoti atgal savo žmogiškam draugui.
Darbininkų duodamos sumos dydžio grafikas irgi priminė neįmanomumo slėnį, nors jų sprendimai atrodė kiek iškreipti kitų charakteristikų, tarkime, roboto „lyties“.
„Yra didelis skirtumas tarp žmonių klausimo, ar jiems patinka robotas ir kiek jie linkę paremti savo žodžiu pinigais,“ sako Mathur. „Manau, bendri paėmus, šie duomenys rodo, kad neįmanomumo slėnis yra tikra ir apčiuopiama problema.“
Žurnalo nuoroda: Cognition, DOI: 10.1016/j.cognition.2015.09.008
Aviva Rutkin
New Scientist, lapkričio 2d.
