Turbūt niekas neprieštaraus, jog dabar tikra robototechnikos evoliucijos aušra – nors iki tikro dirbtinio intelekto dar tolokai, tačiau ir be jo pasaulį išvysta šimtai įvairiausių robotų – nuo pramonių gigantų iki pirmųjų humanoidų prototipų. Tiesa, pastarieji vis dar labiau panašūs į nerangius žaislus, nei į tikrus fantastinėje kūryboje dominuojančius robotus. Tačiau jau dabar aiškėja, jog tokių „nerangių“ robotų kūrimas bei tobulinimas atveria neplanuotas ir netikėtas savęs pažinimo gaires.

Norint, jog humanoidai būtų ne tik patys saugūs, bet ir gebėtų savarankiškai gyventi tarp žmonių, reikia išspręsti daug užduočių. Pavyzdžiui, robotai turi be klaidų išmokti atpažinti objektus ir jais manipuliuoti, orientuotis erdvėje, bendrauti. Viso to neįmanoma suprogramuoti per vieną kartą – šie įgūdžiai turi formuotis nuolat, todėl robotams reikia mokėti mokytis.

Būtent šiam tikslui Europos Komisija pradėjo penkerių metų „Robot Cub“ („roboto jauniklio“) projektą. Tai visomis prasmėmis atviras projektas, kuriame raginami dalyvauti įvairių sričių specialistai. Bet kas gali nemokamai atsisiųsti roboto brėžinius, schemas, programinę įrangą ir juos keisti, taip pat pareikšti norą bendradarbiauti.

Tyrimo pagrindas ir pagrindinė priemonė – trimečio vaiko dydžio robotas „iCub“. Žmogus aplinką pažįsta per savo kūną ir bendraudamas su aplinkiniais. Deja, anksčiau dauguma su pažinimu susijusių mokslinių tyrimų buvo įspraudžiami į siaurų mokslo sričių rėmus, tarsi kūnas neturėtų jokios įtakos. Tiesa sakanat mes dar menkai suvokiame, kaip suprantame pasaulį, mąstome, kuriame, improvizuojame – šis žinių stygius irgi stabdo reikiamos programinės įrangos tobulinimą. Tad „iCub“ projektas yra tarsi bandymas sukurti dirbtinį žmogų, siekiant ištirti pažinimo, intelekto ir įvairių gebėjimų vystymąsi.

„Robot Cub“ projektas pristatomas tokiais žodžiais:

„Pažinimo ir intelekto tyrimai tampa vis labiau priklausomi nuo fizinių kūnų ir galiausiai – nuo robotų humanoidų naudojimo. Humanoidai yra svarbiausios priemonės tiriant žmogaus intelektą: kadangi pažinimas ir pažinimo įgūdžiai yra kartu ir nervų sistemos bei fizinės veiklos funkcija, tiriant intelekto sudedamąsias dalis (mokymąsi, adaptaciją, nuojautą, protavimą, atmintį, bendravimą ir kalbą) svarbu imituoti žmogaus veiksmus“.

Taigi dabar turime ne tik tirti robotus bei bandyti sukurti jiems skirtas tobulesnes programas, bet tuo pačiu pažinti save. Ne veltui „iCub“ yra vos metro dydžio, panašus į trejų metų vaiką (mažas ūgis tarsi savaime rodo, kad robotas neišsiskirs dideliais gabumais ir turės visko mokytis nuo pradžių) – mokindami jį, mokslininkai mokosi ir patys.

Tiesa, „iCub“ jau iš karto pasižymėjo kai kuriais „prigimtiniais“ gebėjimais:

• mokėjo ropoti, sėdėti ir pakankamai sklandžiai keisti šias būsenas (pvz., ropoti ir paskui atsisėsti);
• turėjo 53 judėjimo laisvės lygius (degrees of freedom): po 7 rankose, po 9 delnuose, po 6 kojose, 3 juosmenyje ir nugaroje bei 6 galvoje;
• pasižymėjo primityviais vaizdo apdorojimo gebėjimais;
• turėjo žemo lygio akių judesių kontrolės mechanizmą, vaizdo, garso, inercijos ir „raumenų jutimus“ (t.y. galėjo jausti savo kūno dalių padėtį viena kitos atžvilgiu ir spaudimo, tempimo jėgą);
• mokėjo pakankamai gerai valdyti rankos pirštus;
• sekė judančius objektus akimis ir pagal garsą mokėjo iš dalies nuspėti, kur daiktas atsidurs;
• galėjo pagal komandas pasiekti reikiamą objektą ir jį tyrinėti.

Žymiuose pasaulio universitetuose mokslininkai sukūrė atskiras roboto savybes ir gebėjimus – arba robototechnikos atveju tiesiog programinę įrangą, kad „iCub“ galėtų susivokti tarp daugybės jutiklių perduodamų duomenų. Pvz., Miuncheno technikos universiteto darbuotojai „iCub“ robotą „išmokė“ tinkamai judėti, o Lione buvo kuriami mąstymo procesai ir elgesio analizės mechanizmas, leisiantis prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Žmonės pastaruosius gebėjimus pasitelkia prireikus analizuoti ir planuoti veiksmus arba suprasti ir nuspėti aplinkinių poelgius.

Tolesni mokslininkų tyrimai ir eksperimentai leido „padidinti“ robotui suteiktą „proto“ kiekį – dabar jis jau gali po truputi analizuoti visą vaizdinę ir per kitus jutimus gaunamą informaciją. Tai leidžia jam atlikti nesudėtingus veiksmus, pvz., ištiesti ranką ir paimti kokį nors objektą.

Šiuo metu skirtingose Europos laboratorijose egzistuoja šešios „iCub“ roboto versijos. Mokslininkai kruopščiai dirba plėsdami tyrimus ir bandydami priversti elektronines smegenis mokytis. „Mūsų tikslas – suprasti tai, kas yra labai žmogiška, t.y. gebėjimą bendradarbiauti, suprasti tai, ką mums nori padaryti kiti, galimybę susiderinti su jais ir kartu dirbti“, - teigė tyrimo direktorius Peter Ford Dominey. Jau matomi pirmieji, nors ir nedideli pasiekimai.

„Mes žaisime seną žaidimą ar naują?“, - „iCub“ paklausė Peter Ford Dominey per vieną iš eksperimentų, vykusių Liono laboratorijoje. Jo balsas vis dar robotiškas, tačiau jame buvo galima išgirsti klausiamą intonaciją.

Žaidimo veiksmas: vienas žmogus pakelia dėžę - po ja matosi padėtas žaislas. Kitas žmogus paima žaislą ir vėl padeda ten pat. Pirmasis žmogus ant žaislo uždeda dėžę. „iCub“ stebėjo žmones ir vėliau sugebėjo savarankiškai prisijungti prie jų. „Robotas rodo, kad jis gali pakeisti vaidmenis. Jis gali imtis pirmojo ar antrojo žmogaus veiksmų“, - teigė Peter Ford Dominey.

Nors šie maži pasiekimai filmo „Žvaigždžių karai“ roboto C-3PO, mokančio daugiau nei 6 milijonus bendravimo formų, gerbėjams gali pasirodyti labai nereikšmingais, tačiau tai yra aiški robotų pažanga. Kiek toli gali siekti tokių robotų evoliucija – klausimas nebijantiems iššūkių. „Šie robotai bus didžiulis analitinės filosofijos ir proto filosofijos įrankis“, - tvirtino Peter Ford Dominey.

Po daugelį metų trukusių tyrimų mokslininkas suprato, kad tokius tyrimų ir eksperimentų modelius reikia pristatyti pasauliui – tai leistų ne tik kurti naujus algoritmus, bet svarbiausia, pažinti save. „Ar suvokimas yra sąmoningas? Ar gebėjimas suprasti tai, kad kažkas turi tikslą, yra sąmoningas?, - klausė jis. – Į šiuos klausimus bus galima atsakyti žymiai tiksliau, kai šiuos robotus panaudosime tyrimams“.

Mokslininkai tikisi ir toliau tobulinti robotą iCub ir pasiekti, kad jis būtų pritaikomas praktiškai. Kol kas bent jau tiek, kad būtų galima pradėti naudoti jį ligoninėse. Pavyzdžiui, jis galėtų padėti žmonėms, kuriems reikia fizioterapijos. Vėliau iCub galėtų tapti pakankamai nepriklausomas ir padėti rūpintis namais.

„Žmonės turi savo įpročius. Mūsų tikslas sukurti robotą, galintį jiems padėti. Jis būtų tiesiog kaip mandagus mokinys - lankytojas, padedantis jiems rūpintis namais“, - sakė mokslininkas. Tačiau visi, norintys palengvinti namų ruošos darbus, turi būti kantrūs. „Tai nenutiks rytoj. Galbūt tai įvyks kitame dešimtmetyje“, - teigė jis.

Įdomu tai, jog „RobotCub“ projektas yra atviras ir nemokamas visiems (visa medžiaga pateikiama pagal GPL/FDL licenciją), tad net ir pasibaigus pagrindiniam vystymo etapui galima tikėtis tolesnės evoliucijos. Roboto mechaninė ir programinė dalys yra modulinės: jas galima greitai pakeisti, o tyrimus ir tobulinimą gali atlikti daug atskirų komandų visame pasaulyje. Galbūt atsiras daug „iCub“ klonų, pasižyminčių skirtingomis savybėmis ir gebėjimais, panašiai kaip išsiskaidė „Linux“. Kad tai įvyktų, reikia standartizuoti ne tik robotų mechanines dalis, bet ir programines, o ypač pagrindinę valdančią programą, kuri galėtų nesunkiai dirbti su skirtingais moduliais. Kitaip tariant, reikia standartizuotos ir paplitusios operacinės sistemos – tačiau apie tai mes jau esame rašę šiame straipsnyje, tad nesiplėsime.

Komentarai (5)