„Hamas“ kovotojų invazija į Izraelį turės didelių pasekmių visame pasaulyje. Pagrindinis klausimas – ar karo veiksmai tęsis tik Gazos Ruože ir apsiribos Izraelio dalyvavimu, ar į mūšį stos kitos šalys ir jų įgaliotiniai.

Jei „Hezbollah“ nuspręs pulti Izraelį iš šiaurės, o palestiniečiai Vakarų Krante taip pat imsis smurto, tai gali pabloginti padėtį. Jei Izraelis nuspręs smogti Iranui arba Teheranas nuspręs tiesiogiai kištis į konfliktą, pasekmės bus katastrofiškos visam regionui.

Turbūt labiausiai stebina „Hamas“ atakos sudėtingumas. Retai istorijoje teroristinė organizacija sugebėjo vykdyti kovines operacijas iš oro, jūros ir sausumos. „Al Qaeda“ ir „tamilų tigrai“ Šri Lankoje turėjo panašius pajėgumus, tačiau net ir jie nesugebėjo vienu metu įvykdyti koordinuotos atakos, naudodami visų trijų tipų ginklus. „Hamas“, veikiantis kartu su Palestinos „Islamo džihadu“ ir, kaip rašo „Wall Street Journal“, remiamas Irano, finansuojančio abi grupuotes, išgarsėjo.

Pateikiame Bruce'o Hoffmano ir Jacobo Weiro straipsnį apie tai, kaip karas Izraelyje pakeis Artimųjų Rytų kraštovaizdį.

Jei „Hezbollah“ nuspręs pulti Izraelį iš šiaurės, kaip tai padarė 2006 m., kai Izraelis ir „Hamas“ kovojo dėl Gazos, o palestiniečiai Izraelio okupuotame Vakarų Krante taip pat griebtųsi smurto, tai gali rimtai komplikuoti ir taip sunkią ir rimtą situaciją.

Jei Izraelis nuspręs smogti Iranui arba Teheranas nuspręs tiesiogiai kištis į konfliktą, pasekmės bus katastrofiškos visam regionui. Atsižvelgiant į tai, kad teroristinės grupuotės net Afganistane pareiškė remiančios „Hamas“, negalima atmesti įvairių užsienio kovotojų dalyvavimo.

„Hamas“ ir „Islamo džihadas“ sėkmingai pasirinko momentą. Jau keletą mėnesių Izraelis buvo įtrauktas į politines kovas. Ši vidinė trintis pamažu stiprėjo: didėjo poliarizacija, buvo siūlomos itin prieštaringos teismų reformos, tęsėsi politiniai debatai, masiniai protestai, rezervistai boikotavo tarnybą. Tuo pačiu metu Izraelio vyriausybė vis dar siekė normalizuoti santykius su daugeliu arabų ir musulmonų pasaulio šalių ir pasiekė tam tikrų sėkmių.

Teroristai visada tyrinėja savo priešus ir ieško galimybių smogti tik tada, kai jų priešininkai yra išsiblaškę ar užsiėmę kitais dalykais. Taigi, situacija Izraelyje tapo tobula dirva „Hamas“, turint omeny suirusią dabartinės vyriausybės koaliciją, jos nepopuliarumą tarp daugelio izraeliečių, ieškinius prieš ministrą pirmininką ir neseniai įvykusius susirėmimus ant Šventyklos kalno, kuris yra šventas ir musulmonams, ir žydams.

Spalio 7 d. įvykę staigūs teroro išpuoliai prieš Izraelį yra neturintys precedento. Ir šis karas, kuris neabejotinai paaštrės, turės toli siekiančių ir ilgalaikių pasekmių, taps nacionalinio, regioninio ir tarptautinio saugumo posūkiu, lygiaverčiu 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių lygiui.

Daug kas priklausys nuo tolimesnių Izraelio veiksmų, galimi patys įvairiausi variantai – nuo ​​sausumos invazijos į Gazos Ruožą iki galbūt ambicingesnio ir reikšmingesnio smūgio tiesiai prieš Iraną. Bet kuriuo atveju artimiausioje ateityje Viduriniai Rytai pasikeis.

Barbariška ataka prieš civilius Izraelio gyventojus ir stulbinanti žvalgybos nesėkmė

Izraelio žvalgybai – vienai pažangiausių pasaulyje – nesugebėjus aptikti atakos pasiruošimo, kuri turėjo būti planuojama kelis mėnesius, bus atlikti nepriklausomi tyrimai, sisteminės reformos ir pažvelgtas naujas žvilgsnis į šalies saugumą ir gynybą.

Sunku nevesti paralelės su kita grandiozine žvalgybos nesėkme Izraelio istorijoje – 1973 m. Jom Kipuro karu. Ir tai, kad šie teroristiniai išpuoliai įvyko beveik po 50 metų, šį palyginimą daro dar įtikinamesnį.

Mažiausiai 1300 žmonių žuvo, 2 000 buvo sužeista, o dar šimtai dingę ir, kaip manoma, yra nelaisvėje Gazos Ruože.

Kalbant apie gyventojų skaičių, šis konfliktas yra daug destruktyvesnis nei rugsėjo 11-osios teroristiniai išpuoliai JAV. Kaip ir 2001 m., kai daugelis amerikiečių pažinojo ką nors, kas žuvo Pasaulio prekybos centre, Pentagone arba skrydyje 93, izraeliečiai apraudos artimųjų, draugų ir kaimynų netektį.

Vos per pirmą dieną tai prilygsta 20 000 amerikiečių mirčių rugsėjo 11 d. Net ir tamsiausiomis Jom Kipuro karo dienomis Egipto ir Sirijos kariuomenės negalėjo prasibrauti per gynybos žiedą aplink šalį. Tada civiliai nebuvo užpulti savo namuose, žudomi, seksualiai prievartaujami ar pagrobiami.

Pastarieji įvykiai visam laikui pakeis Izraelio požiūrį į savo gyventojų saugumą. Izraelio kovos su terorizmu strategija, kuri kažkada atrodė praktiška ir veiksminga, dabar atrodo nepriimtinai trumparegiška ir neadekvati, todėl ją neabejotinai pakeis daug griežtesnis režimas.

Šią situaciją buvo galima numatyti pagal „Hamas“ doktriną, priimtą prieš 35 metus. Hitlerio genocidiniai ketinimai žydų atžvilgiu, išdėstyti jo 1923 m. knygoje „Mein Kampf“ (Mano kova), buvo ignoruojami arba atmesti kaip nesąmonė.

Tas pats nutiko ir su identiškais „Hamas“ ketinimais: „Izraelis egzistuos tol, kol islamas jo nesunaikins, lygiai taip pat, kaip sunaikino kitus prieš jį“.

Be to, 7 straipsnis aiškiai sako: „Teismo diena ateis tik tada, kai musulmonai kovos su žydais (žudys žydus), kai žydas pasislėps už akmenų ir medžių. Akmenys ir medžiai sakys: „O musulmonai, už manęs yra žydas, ateik ir nužudyk jį.“

O 13 straipsnis visiškai atmeta derybas ar taikų žydų ir palestiniečių teritorinių pretenzijų sprendimą: „Palestiniečių klausimas negali būti išspręstas kitaip, kaip džihadu. Iniciatyvos, pasiūlymai ir tarptautinės konferencijos yra laiko ir pastangų švaistymas“.

Šie žodžiai nėra istorinis kuriozas. Kiekvienas „karinis“ „Hamas“ komunikatas nuo atakų pradžios baigiasi žodžiais: „Tai pergalės arba kankinystės džihadas“.

Daugelis komentatorių šį išpuolį teisingai pavadino terorizmu. O JAV Valstybės departamentas, dar mažiausiai pusšimtis šalių ir dvi tarptautinės organizacijos „Hamas“ jau seniai priskyrė teroristinėms organizacijoms. Tačiau pranešimai apie civilių egzekucijas, seksualinius nusikaltimus, paauglių, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų grobimą net ir ši menkinanti etiketė tampa netinkama. Kai su civiliais elgiamasi panašiai, turi būti vartojamos aiškesnės formuluotės. Pogromai, etninis valymas, karo nusikaltimai ir galbūt net nusikaltimai žmoniškumui galėtų būti tikslesni apibrėžimai – ypač turint galvoje, kad spalio 7-oji greičiausiai buvo pati mirtingiausia diena žydams nuo Holokausto.

Karas Artimuosiuose Rytuose?

„Hamas“ teroro išpuoliai turėtų būti ryškus priminimas apie unikalų terorizmo gebėjimą nustatyti geopolitinę darbotvarkę ir visiškai pakeisti status quo. Teroristinių išpuolių momento pasirinkimas greičiausiai buvo reakcija į diplomatinių santykių tarp Izraelio ir daugelio musulmoniškų Persijos įlankos bei Šiaurės Afrikos šalių normalizavimo procesą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Nuo 2020 m. Abraomo susitarimai paskatino istorinį oficialių santykių tarp Izraelio ir daugelio Artimųjų Rytų bei Afrikos šalių, įskaitant Jungtinius Arabų Emyratus, Bahreiną, Maroką ir Sudaną, užmezgimą. Galimas Saudo Arabijos ir Izraelio santykių užmezgimas, tarpininkaujant JAV, buvo suvokiamas kaip lūžis jėgų pusiausvyroje regione. Šiuo atžvilgiu žadėtą ​​gynybos paktą tarp Saudo Arabijos ir JAV Teheranas desperatiškai bandė sugriauti, nes jis aiškiai nukreiptas prieš Iraną. Per visą žmonijos istoriją didžiausias teroristų priešas visada buvo nuosaikieji ir taikdariai. Staigūs „Hamas“ ir „Islamo džihado“, taip pat jų globėjų Irano išpuoliai pasiekė savo tikslą – sutrikdė taikos procesą, kuris buvo ant rimto proveržio slenksčio.

Mažiau aišku, kaip, „Hamas“ nuomone, įvykiai vystysis artimiausiomis dienomis. Terorizmas iš esmės yra strateginis smurtas, kurį renkasi veikėjai, kurie nebeieško politinių sprendimų. Neaišku, kokio konkretaus strateginio rezultato siekia „Hamas“. Galbūt „Hamas“ bando sukelti atsaką, kaip „al-Qaeda“ padarė rugsėjo 11-ąją, įkvėpdamas palestiniečius ir jų sąjungininkus Libane ir už jo ribų pulti Izraelį.

O gal jie tiesiog veikia kaip griaunančios jėgos taikos procese, kuris neseniai sustiprėjo, kaip ministro pirmininko Yitzhako Rabino nužudymas 1995 m. sužlugdė Oslo susitarimus, dėl kurių jis taip sunkiai dirbo.

Tačiau išpuolis surengtas precedento neturinčios pasaulinės paramos Palestinai metu (ir netrukus po to, kai prieštaringai vertinamas pasiūlymas dėl teismų reformos Izraelyje sukrėtė demokratinį pasaulį). O socialiniuose tinkluose buvo transliuojami išties baisūs kadrai apie civilių žudymą gatvėse ir įkaitų paėmimą. Atrodo, neišvengiama, kad šie teroristiniai išpuoliai tik sugrąžins priežastį kovai už Palestiną – galbūt nepataisomai. Visa tai gali pasirodyti kaip stulbinantis apsiskaičiavimas, įmanomas tik neapykantos apaktintiems žmonėms.

Arba valdininkams, kuriems visiškai nerūpi žmonės, kuriems jie išrinkti vadovauti. Kaip ir „al-Qaeda“ bei Irako ir Levanto islamo valstybė per 20 metų trukusį karą su terorizmu, „Hamas“ demonstravo nepagarbą tų, kuriems tariamai atstovauja, gyvybėms. Pradėję džihadą, grupuotės lyderiai ir daugelis jos eilinių darbuotojų sukėlė Izraelio saugumo pajėgų pyktį. Tačiau kelias į jų neutralizavimą bus grįstas paprastų palestiniečių vyrų, moterų ir vaikų lavonais, kurie nenori nieko daugiau, kaip tik daug žadančios ateities. Beveik pusė palestiniečių Gazoje, Rytų Jeruzalėje ir Vakarų Krante teigiamai vertina Abraomo susitarimus, labiau nei likusiame arabų pasaulyje. Jei „Hamas“ sutrikdys šį procesą, tai tik padidins smurtą ir nepagerins tų, kurie tikrai kenčia Gazos Ruože, padėties.

Didžiausia grėsmė dabar yra susijusi su tolesniais valdžios pareigūnų klaidingais skaičiavimais. Išties, karas dar toli gražu nesibaigs ir savaime nesibaigs. Izraelio antžeminė operacija, skirta visam laikui užbaigti „Hamas“ keliamas grėsmes, kaip pažadėjo Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, beveik neabejotinai sukels sukilimą Vakarų Krante ir atakas prieš Izraelį iš šiaurės.

Libano „Hezbollah“ – dar vienas Irano regioninis pakalikas. Jau praėjusį savaitgalį „Hezbollah“ iš Libano paleido raketas į Izraelį. O Izraelio gynybos pajėgos perspėjo šalies šiaurėje gyvenančius izraeliečius apie galimą infiltraciją per sieną. Tiksliau sakant, ši tarpvalstybinė „Hezbollah“ veikla buvo 2006 m. Libano karo priežastis. Susidūrę su trijų frontų egzistenciniu karu ir dešimtmečius trukusio nusivylimo dėl nepavykusių taikos procesų, užsitęsusios okupacijos, represijų ir žemės aneksijos, palestiniečiai gali laikyti situaciją vienintele viltimi pakeisti 56 metus trukusį status quo nuo žaibiškos Izraelio pergalės Šešių dienų kare 1967 m.

Taigi Izraelis jaustųsi priverstas nusitaikyti į šių grupuočių Irane pagalbininkus, o ne į atskirus teroristinius judėjimus, kurie jį tiesiogiai puola iš trijų krypčių. Atsižvelgiant į dešiniąją valdančiosios koalicijos sudėtį, Izraelio vadovybei bus sunku atsispirti pagundai duoti tokį niokojantį smūgį. Bet tai lems galingų jėgų išlaisvinimą, kurių bus neįmanoma suvaldyti ir kurios neabejotinai apims visą regioną. O labiausiai nerimą kelia tai, kad Izraelio vyriausybė su precedento neturinčiu kraštutinių dešiniųjų ir nacionalistų grupuočių skaičiumi nepaliaujamai žengs į priekį. Kaip rašo Stephenas Cookas, „tokiomis sąlygomis jokia užsienio vyriausybė, įskaitant JAV, neturės jokių svertų Izraeliui, kad galėtų santūriai reaguoti“.

Daugelis neįvertina terorizmo gebėjimo sutrikdyti taikos procesus, išprovokuoti pavojingą eskalaciją ir nukreipti šalis į daug destruktyvesnių ir mirtinesnių karų kelią. Tačiau būtent žudiko kulka Sarajeve sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą ir žuvo 40 milijonų žmonių, o 3000 žmonių, žuvusių rugsėjo 11 d., pradėjo JAV vadovaujamą pasaulinį karą su terorizmu, kuris nuo to laiko nusinešė 3,6–3,8 mln. žmonių gyvybių.

„Hamas“ išpuoliai lems esminius pokyčius Artimuosiuose Rytuose, kaip ir 1948, 1967 ir 1973 m. karai bei 1982 m. Izraelio invazija į Libaną. Siekiant užbaigti šį karą, svarbiausia užkirsti kelią 1914 m. Sarajevo padariniams ir reaguoti į 2001 m. rugsėjo 11 d., prasidėjusį du dešimtmečius trukusį konfliktą, kuris, daugelio nuomone, nesibaigė JAV pasitraukimu iš Afganistano prieš dvejus metus. Deja, šią užduotį lengviau pasakyti nei atlikti.

Pasekmės pasauliniu mastu

Be to, konfliktas turės pasekmių toli už Artimųjų Rytų sienų. Jau gauta pranešimų apie dešimtis nužudytų ar sulaikytų kitų šalių piliečių, įskaitant amerikiečius. Spaudimas pasaulio vyriausybėms, ypač jei užsienio piliečiai yra tarp įkaitų Gazoje, neabejotinai padidės ir gali privesti prie jėgos panaudojimo.

Įvykiai Izraelyje turėtų priversti Vašingtoną sunerimti, kad jo priešai sieks išnaudoti politinį paralyžių, susiskaldymą ir atitraukimą nuo daugelio tarptautinio saugumo problemų ir gali panaudoti politinį smurtą namuose, kai JAV artėja prie vienos aršiausių prezidento rinkimų kampanijų pasaulyje.

Tačiau pasekmės yra dar platesnės. Tuo metu, kai Rytų Europoje tęsiasi karas dėl demokratijos ateities, tik egzistencinė Izraelio grėsmė gali nukreipti JAV dėmesį nuo Ukrainos klausimo ir nulyginti kelią Rusijos triumfo Europoje link. Pabėgėlių srautai iš kelių šalių ir regionų dar labiau destabilizuoja situaciją aplinkinėse valstybėse ir Europos žemyne, prisidėdami prie tų pačių reakcijų, kurios buvo stebimos po „arabų pavasario“, atsiradimo. Žydų bendruomenės Europoje, JAV ir už jos ribų taip pat sumokės didelę kainą – neabejotina, kad į juos bus nukreipti antisemitiniai teroristai.

Dabar pagrindinis klausimas – ar kovos Gazoje apsiribos Izraeliu, „Hamas“ ir „Palestinos islamo džihadu“ – teroristais, tiesiogiai atsakingais už spalio 7 d. išpuolius. „Hezbollah“ neabejotinai stebės įvykius ir gali ieškoti galimybės išplėsti karinius veiksmus smogdamas Izraeliui iš šiaurės, taip įtraukdamas žydų valstybę į kelių frontų kovą, jei palestiniečiai taip pat pakils Vakarų Krante. 2006 m. „Hezbollah“ iš pradžių buvo pasmerktas visame regione už neapdairumą, tačiau galiausiai sulaukė pagyrimų už tai, kad sugebėjo atlaikyti Izraelio puolimą ir galiausiai dar labiau jį izoliuoti.

Kitaip tariant, jei įvyks kas nors, kas nors artima blogiausiam scenarijui – plataus masto, visapusiškas karas Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Izraelį, besiginantį nuo Irano ir jo atstovų, nukentės pasaulio saugumas ir stabilumas.

Apie autorius

Bruce'as Hoffmanas yra Užsienio santykių tarybos vyresnysis bendradarbis kovos su terorizmu ir nacionalinio saugumo klausimais, Džordžtauno universiteto profesorius. Knygos „Anonymous Soldiers: The Struggle for Israel“ autorius.

Jacobas Weiras yra Užsienio santykių tarybos narys ir Džordžtauno universiteto bei DeSales universiteto docentas. Kartu jie yra būsimos knygos „God, Guns and Sedition: Far-Right Terrorism in America“ autoriai.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

War On Rocks

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()