Vakuuminės bombos: visų bombų močios ir tėvai (Video) (16)
Termobarinis ginklas. Visuminiai sprogmenys. Vakuuminės bombos ir net vakuuminės nanobombos. Visų bombų močia, visų bombų tėvas. Visa tai – vienas ir tas pats ginklas, kuris toks baisus, kad galingumu nenusileidžia branduoliniam, tik yra kur kas „ekologiškesnis“ – mat neužteršia aplinkos radiacija. O jau naikina!.. Skamba išties nuožmiai. O kokia yra tikroji šio ginklo galia?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Miltų malimo cechai, cukraus perdirbimo kombinatai, medžio dirbtuvės, anglių šachtos ir galingiausia pasaulyje nebranduolinė bomba. Kas visus juos sieja? Termobarinis (plačios apimties arba tiesiog visuminis) sprogimas: dėl tokio sprogimo visi prieš tai išvardinti objektai gali išlėkti į orą. Visuminio sprogimo pavyzdžių rasti galima ne tik kariniuose poligonuose: gamtinių dujų sprogimas buitinėse patalpose priskiriamas tai pačiai visuminių sprogimų kategorijai. Toks sprogimas – bene pirmasis, su kuriuo susipažino žmonija. Tačiau vienas iš paskutinių, kuriuos žmonijai pavyko prisijaukinti.
Sąvoka „termobarinis“ kildinama iš graikų kalbos žodžio „thermobarikos“, kur „thermos“ reiškia karštas, o „baros“ – slėgis. Tokio sprogimo principas – visai nesudėtingas: tereikia tinkamomis proporcijomis sumaišyti degią medžiagą ir paprasčiausią orą. O gauto mišinio debesį „pavaišinti“ kibirkštimi. Tarp kitko, degiosios medžiagos tokiam sprogimui reikės gerokai mažiau nei sprogalų analogiškos galios brizantiniam (taškiniam) sprogimui sukelti. Mat visuminio sprogimo metu kaip viena svarbiausių sprogiojo mišinio medžiagų naudojamas oro sudėtyje esantis deguonis.
Buitinės bombos
Kaip ir prie daugelio kitų ginklų tipų, prie visuminiu būdu detonuojančių sprogmenų atsiradimo rankas pridėjo genialieji vokiečių inžinieriai. Ieškodami efektyviausių žudymo būdų, vokiečių ginklų inžinieriai atkreipė dėmesį į anglių dulkių sprogimus šachtose. Taip jie pamėgino atkurti tokio sprogimo sąlygas atvirame ore. Anglies dulkes tyrėjai sumaišė su paraku ir viską susprogdino. Tvirtos šachtų sienos detonaciją stiprindavo, o atvirame ore detonacija slopdavo.
Po karo informacija apie tokius bandymus pakliuvo į sąjungininkų rankas, tačiau iš pradžių jų nesudomino. Vėliau pirmieji jos ėmėsi amerikiečiai: jiems Vietnamo kare iškilo opi požeminių tunelių tinklo, kuriame slėpdavosi vietkongiečiai, problema. O juk tuneliai – beveik kaip šachtos! Tiesa, terliotis su anglies dulkėmis amerikiečiai nepradėjo. Vietoj jų pradėtas naudoti elementarus acetilenas (etinas). Šios dujos parankios savo plačia koncentracijos, kuriai esant įvyksta sprogimas, amplitude. Tad JAV daliniai įprastinių pramoninių dujų balionuose laikomą acetileną pumpuodavo į tunelius, o paskui pakakdavo vienos granatos. Liudininkai pasakodavo apie neįtikėtiną sprogimo efektą.
Kitu keliu Taip amerikiečiai visuminio sprogimo bombas pradėjo „įdarinėti“ etileno oksidu, propileno oksidu, metanu, propilnitratu. Jau tada buvo nustatyta, kad suveikus 10 galonų (32-22 litrus) etileno oksido bombai, susidarydavo 7,5-8,5 metro skersmens ir iki 3 metrų aukščio sprogusis debesis, kurio susprogdinimui tereikėdavo kelių detonatorių ir 125 milisekundžių. Tokio sprogimo banga pasižymėjo 2,1 megapaskalio pertekliniu slėgiu. Palyginimui: kad tokį slėgį pavyktų generuoti 8 metrų atstumu nuo trotilo užtaiso, jame trotilo turėtų būti ne mažiau kaip 200-250 kg. 3-4 radiusų (22,5-34 metrų) atstumu sprogimo bangos slėgis atvirame ore greitai krinta ir siekia jau tik apie 100 megapaskalių. Kad smūginė banga sunaikintų lėktuvą, reikalingas 70-90 kilopaskalių perteklinis slėgis. Vadinasi, tokia bomba 30-40 metrų spinduliu laisvai sunaikintų lėktuvą ar sraigtasparnį. Šią specialioje literatūroje publikuotą informaciją skaitė ir TSRS ginklų pramonės inžinieriai. Netrukus šios srities eksperimentus pradėjo ir jie. Iš pradžių sovietų inžinieriai mėgino atkurti vokišką visuminio sprogimo bombų versiją su anglies dulkėmis, tačiau pamažu perėjo prie metalo (aliuminio, magnio ir jų mišinio) miltelių. Eksperimentuojant su aliuminiu pastebėta, kad ypatingu fugasiniu poveikiu jis nepasižymi, tačiau jis gali būti nepakeičiama padegamoji dalis. Sovietai eksperimentavo ir su įvairiais oksidais (etileno ir propileno), tačiau jie buvo nuodingi ir dėl savo lakumo gana pavojingi sandėliuojant: kad arsenalas išlėktų į orą, kai kuriais atvejais galėdavo pakakti menkos kibirkštėlės. Galiausiai buvo pasirinktas kompromisinis variantas: įvairių degalų (lengvųjų benzinų analogų) ir aliuminio-magnio miltelių mišiniai, santykiu 10:1. Visgi eksperimentų metu paaiškėjo, kad tam tikromis išorinėmis sąlygomis visuminio sprogimo galia būdavo ne tokia jau ir didelė. Pirmiausiai fiasko patyrė lėktuvų visuminio sprogdinimo idėja – poveikis pasirodė esąs niekingas: geriausiu atveju trumpam išsijungdavo lėktuvo turbinos, kurias tuoj pat įjungdavo iš naujo, nes jos nespėdavo sustoti. O prieš šarvuotą techniką tokie visuminiai sprogmenys buvo išvis bergždi – nesugebėdavo net užgesinti šarvuotos technikos variklių. Tad iš esmės tokio tipo sprogmenys tiko tik menkų įtvirtinimų ir gyvosios jėgos naikinimui. Tik tiek. Vis dėlto Pandoros skrynia buvo praverta. Tiesa, netrukus apie šiuos sprogmenis pradėjo sklisti „legendos“. Bene garsiausias atvejis – Afganistane visuminėmis bombomis būdavo sukeliamos sniego lavinos. Karinių operacijų ataskaitose buvo minimi konkretūs lavinos masės skaičiai (20 000 tonų), be to, juodu ant balto parašyta, kad visuminio užtaiso sprogimas ekvivalentus branduoliniam sprogimui – tik be radioaktyvių nuosėdų. Nei daugiau, nei mažiau. O juk kalnuose dirbantys gelbėtojai tokias lavinas, reikalui esant, sukelia ir paprasčiausiais nedidelės galios trotilo užtaisais. Bene egzotiškiausias visuminio sprogimo technologijos pritaikymo būdas – gana neseniai siūlyta idėja tokiais sprogmenimis griauti „chruščiovkėmis“ vadinamus senus sovietinius pastatus. Girdi – greita ir pigu. Tiesa, buvo vienas „bet“: „chruščiovkės“ stovėdavo ne atviruose poligonų laukuose, o miestuose. O plytos per tokį sprogimą į šalis skrietų po šimtą ir daugiau metrų… „Vakuuminė“ mitologija Netrukus visuminių sprogmenų mitai pasiekė laikraščių ir žurnalų puslapius, kur tokios bombos buvo pramintos „vakuuminėmis“. Neva sprogimo metu sprogaus dujų mišinio debesyje sudega visas deguonis ir tokiu būdu susidaro „gilus vakuumas“ – mažne toks pat, kaip ir kosmose. Ir tas vakuumas pradeda plisti. Kitaip tariant, vietoj perteklinio slėgio bangos, kuri susiformuoja įprasto sprogimo metu, slenka deficitinio slėgio banga… Jai buvo sugalvotas net ir specialus pavadinimas – „atbulinė sprogimo banga“. Ką ten žiniasklaida! Rusiškų portalų apie technologijas redaktoriai prisimena, kad devintojo dešimtmečio pradžioje aukštųjų mokyklų karinėse katedrose Generalinio štabo pulkininkai pasakodavo apie naujo tipo ginklus, kuriuos JAV naudoja Libane. Kaip čia apsieisi be „vakuuminės“ bombos? Pasirodo, jos, pataikiusios į pastatą, paversdavo jį į dulkes (juk dujos prasiskverbia į mažiausius plyšius!), o sprogimo suformuotas didžiulis oro išretėjimas tas dulkes tvarkingai susiurbia į patį sprogimo epicentrą! Ar tik ne tose pačiose šviesiose galvose gimė mintis tokiu būdu griauti „chruščiovkes“? Šiaip jau chemiją atidžiau mokęsi moksleiviai pasakytų, kad deguonis sprogimo metu niekur nedingsta – jis paprasčiausiai reakcijos metu virsta, pavyzdžiui, anglies dvideginiu. O jei kokiu nors stebuklingu būdu tas ore esantis deguonis pradingtų (jo ore – viso labo apie 21 proc.), tai jo trūkumą kompensuotų kitos sprogimo metu įšildytos ir išsiplėtusios dujos. Net jei sprogimo vietoje dingtų visos dujos ir susiformuotų vakuumas, tai atsiradęs vienos atmosferos slėgio pokytis vargu ar pajėgtų sunaikinti net ir kartoninį tanką… O iš mokykloje dėstomo fizikos kurso galima sužinoti, kad paskui bet kokią smūginę bangą (susispausto oro bangą) būtinai seka praretinto oro banga (masės tvermės dėsnis). Tiesiog brizantinio sprogmens sprogimą galima laikyti taškiniu, o visuminiai sprogmenys formuoja kur kas didesnę erdvę apimančio sprogimo bangą. Būtent todėl tokie sprogimai nerausia duobių ir neverčia medžių. Ir brizantiniu (skaldomuoju, draskomuoju) poveikiu apskritai nepasižymi. Šiuolaikiniai visuminiai sprogmenys dažniausiai yra cilindrai, kurių ilgis 2-3 kartus didesnis už skersmenį. Jis pripildytas degalų ir turi nedidelį įprastinį sprogmenį, kurio masė sudaro ne daugiau kaip 1-2 proc. visuminio sprogmens degalų masės. To mažo sprogmens sprogimas tik suardo cilindro korpusą ir į aplinką „išleidžia“ degiąsias medžiagas, kurios, susimaišiusios su oru, suformuoja sprogųjį mišinį. Jį reikia sprogdinti ne iš karto, o kai susiformuos debesis su galingam sprogimui optimaliu deguonies kiekiu. Kai debesis pasieks reikiamas apimtis, jis sprogdinamas iš galinės cilindro dalies išmestais keturiais antriniais užtaisais. Jie suveikia po maždaug 150 milisekundžių. Kuo ilgesnė pauzė, tuo didesnė tikimybė, kad debesis išsisklaidys. Kuo pauzė trumpesnė, tuo didesnė tikimybė, kad įvyks per menkos galios sprogimas, nes sprogalų debesiui trūks deguonies. Sprogalų debesis gali būti sprogdinamas ne tik antriniais užtaisais, bet ir cheminėmis reakcijomis – pavyzdžiui, debesyje paskleidus bromo trifluorido arba chloro, kurie, susilietę su degiomis medžiagomis, užsiliepsnoja savaime. Gigantiškos fotoblykstės Tačiau grįžkime į pokario metus, kai buvo pradėti vykdyti eksperimentai su aliuminio ir magnio milteliais. Tada buvo pastebėta, kad kai miltelius išsklaidantis užtaisas į juos panardinamas ne visiškai, o paliekant kyšančius galus, tai debesis beveik garantuotai padegamas nuo pat jo dispergavimo (pasklidimo) momento. Sprogimo požiūriu, tai yra ne kas kita, o brokas – vietoj galingo debesies detonavimo įvyksta nors ir aukštos temperatūros, bet vis dėlto šnipštas. Smūginė banga įvykus tokiam „šnipštui“ susiformuoja, tačiau gerokai silpnesnė nei detonacijos atveju. Šis procesas buvo pavadintas „termobariniu“. Termobarinį efektą kariškai naudojo dar iki sąvokai atsirandant. Antrojo pasaulinio karo metu aviažvalgyba sėkmingai naudodavo vadinamuosius FOTABus – fotografines aviabombas, „įdarytas“ aliuminio ir magnio milteliais. Tokį fotomišinį paskleidžia sprogęs detonuojantis užtaisas. Fotomišinys po kurio laiko užsiliepsnoja ir, naudodamas ore esantį deguonį, sudega. Sudega ne šiaip sau: 100 kg svorio FOTABas generuoja 0,15 sekundės trukmės žybsnį, kuris toks ryškus, kad ketvirčiui valandos apakina ne tik priešo zenitinių sistemų karius – net ir dienos metu sprogusios fotografinės bombos poveikis regėjimui toks stiprus, jog jį matęs asmuo po to keletą valandų mato regėto tvyksnio „zuikučius“. Beje, fotobombos buvo naudojamos ir kaip supergalingos blykstės: pakakdavo numesti tokią bombą ir atverti fotoaparato objektyvą – nakties metu fotografuotas vaizdas būdavo ne prastesnis už kadrus, fotografuotus giedrą, saulėtą dieną. Tačiau grįžkime prie beveik beverčio termobarinio efekto. Jis taip ir būtų laikomas bergždžiu, jei nebūtų iškilusi gynimosi nuo diversantų problema. Buvo pasiūlyta idėja saugojamus objektus apsupti termobariniais mišiniais užtaisytomis minomis – jos sudegins viską, kas gyva, tačiau objektas liks sveikas ir nepaliestas. Devintojo dešimtmečio pradžioje termobarinių užtaisų poveikį pamatė visa Tarybų Sąjungos karybos grietinėlė – turėti šį ginklą staiga panoro beveik visų tipų daliniai. Desantininkams pradėti gaminti reaktyviniai liepsnosvaidžiai „Šmelj“ ir „Rysj“ („Kamanė“ ir „Lūšis“), Raketinės artilerijos valdyba užsakė projektuoti kovinius termobarinius pabūklus, o radiacinės, cheminės ir biologinės saugos pajėgos nusprendė įsigyti specialias sunkiąsias liepsnosvaidžių sistemas „Buratino“. Visų bombų močia ir tėvas Visai neseniai galingiausia nebranduolinė bomba pasaulyje buvo laikoma amerikietiška „Massive Ordnance Air Blast“ (MOAB) arba „GBU-43/B“. Tiesa, MOAB turi ir neoficialią šifruotę – „Mother Of All Bombs“ („Visų bombų močia“). Išties, įspūdingas užtaisas: 10 metrų ilgio, 1 metro skersmens. Tokius gremėzdiškus sviedinius gabenti ir svaidyti reikėtų nebe bombonešiais, o rimtais transportiniais lėktuvais (C-130 „Hercules“ arba C-17 „Globemaster III“). Sveria tokia „bombikė“ 9,5 tonos, iš kurių 8,5 tonos sudaro galingi australų gamybos H6 tipo sprogmenys, kuriuos sudaro aliuminio milteliai (galingumu 1,3 karto pranokstantys trotilą). Garantuoto pataikymo radiusas – apie 150 metrų, nors daliniai sugriovimai stebimi ir už 1,5 km nuo sprogimo epicentro. „GBU-43/B“ negali vadinti ypatingai tiksliu ginklu, tačiau nutaikomas jis, kaip ir dera moderniems ginklams, GPS navigacinėmis sistemomis. Pirmąsyk tokia bomba buvo išbandyta 2003 m. kovą, Floridos kariniame poligone. Tiesa, karinis tokių bombų naudojimas, pačių amerikiečių manymu, gana ribotas – šiomis bombomis galima valyti tik dideles miškingas teritorijas. Priešo pėstininkų ar tankų naikinimui toks ginklas ne itin efektyvus, jei jį lyginsi su, pavyzdžiui, kasetinėmis bombomis.Tiesa, prieš keletą metų Rusijoje tuometis šalies gynybos ministras Igoris Ivanovas pagarsino apie rusų atsaką – dešimt tonų sveriantį „visų bombų tėvą“ su nanotechnologinėmis gudrybėmis. Tos technologijos buvo įvardytos karine paslaptimi, tačiau ginklais besidomintys entuziastai netruko išrasti ir pasigauti naują neįtikėtinai skambų pavadinimą – „vakuuminė nanobomba!“. Neva sprogimo metu susidaro tūkstančių tūkstančiai viską susiurbiančių nanosūkurių, poveikio zonoje orą susiurbiančių taip, kad susiformuoja vakuumas! Kur toje bomboje reali nanotechnologija? Kaip jau buvo minėta, ir į modernių visuminių bombų sudėtį įeina aliuminis – jo milteliai yra tokie smulkūs, kad smiltelės gali būti net iki 100 nanometrų smulkumo. Jei jau yra nanometrai, tai yra ir nanotechnologija.
Pabaigai – vaizdo siužetas apie tai, kaip „vakuuminis“ ginklas, kurį amerikiečiai naudoja nebent miškingų teritorijų valymui, buvo pristatomas rusų žiniasklaidoje…