Kaip B. Jelcinas vos nepaspaudė branduolinės raketos mygtuko (5)
JAV tiriamosios žurnalistikos specialistas Ericas Schlosseris ką tik išleistoje knygoje „Command and Control“ („Vadovavimas ir kontrolė“) pasakoja, kaip Borisas Jelcinas vos nepaspaudė branduolinių raketų paleidimo mygtuko.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kviečiame susipažinti su ištrauka iš šios knygos.
1995 metų sausio 25-ąją, 9 val. 28 min. Maskvos laiku, vienas padėjėjas perdavė Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui vieną lagaminėlį. Prie rankenos degė mažytė švieselė, o viduje buvo ekranas, rodantis informaciją, liudijančią, kad prieš keturias minutes iš kažkokios vietos netoli Norvegijos jūros buvo paleista raketa, nukreipta į Maskvą.
Ekrano apačioje rikiavosi eilė mygtukų. Tai buvo Rusijos „branduolinis lagaminėlis“. Paspausdamas šiuos mygtukus, B. Jelcinas galėjo nedelsdamas suduoti branduolinį smūgį taikiniams visame pasaulyje. Rusijos branduolinės raketos, povandeniniai laivai ir bombonešiai buvo visiškos kovinės parengties būsenos. B. Jelcinas turėjo ir 4700 raketų su branduolinėmis galvutėmis, pasirengusių smogti.
Generalinio štabo viršininkas, generolas Michailas Kolesnikovas taip pat turėjo lagaminėlį ir stebėjo raketos kursą. Radaras rodė, kad raketai leidžiantis, jos pakopos krito. Tai reiškė, kad raketa yra vidutinio nuotolio, panaši į „Pershing II“ – raketas, kurias NATO dislokavo Vakarų Europoje.
Jos paleidimo vieta taip pat sutapo su labiausiai tikėtinu koridoriumi amerikiečių povandeninių laivų atakai prieš Maskvą. M. Kolesnikovas buvo sujungtas karštąja linija su B. Jelcinu, kurio prerogatyva buvo smogti branduolinį atsaką. B. Jelcinas turėjo mažiau kaip šešias minutes sprendimui priimti.
Šaltasis karas buvo pasibaigęs jau prieš ketverius metus. 1991 metų gruodžio 25-ąją atsistatydinęs Michailas Gorbačiovas lagaminėlį ir paleidimo kodus perdavė B. Jelcinui. Kitą dieną Sovietų Sąjunga jau nebeegzistavo. Tačiau iki 1995 metų B. Jelcino populiarumas Vakaruose buvo sumažėjęs, tvyrojo įtampa dėl planų plėsti NATO. Be to, Rusija buvo įklimpusi į karą Čečėnijoje. Branduolinio karo kontekste tai buvo smulkūs rūpesčiai, tačiau rusų atmintyje tebegyvavo faktas, kaip prieš septynerius su puse metų, 1987-ųjų gegužę, šiek tiek kuoktelėjęs 18 metų vokietis Matthias Rustas išsinuomotu lėktuvu „Cessna“, kuris savo dydžiu prilygsta „Piper Cub“, atskrido iš Helsinkio į Maskvą ir nusileido vos už kelių šimtų metrų nuo Raudonosios aikštės. Šis pažeminimas privertė šiek tiek apvalyti oro gynybos vadovybę. Šie žmonės nebenorėjo nudegti antrąkart.
Kelias minutes pasekę raketos trajektoriją, rusai padarė išvadą, kad ji nepasieks Rusijos teritorijos. Lagaminėliai buvo uždaryti.
Netrukus paaiškėjo, kad B. Jelcinas ir jo generolai stebėjo meteorologinę raketą, kuri buvo paleista iš Norvegijos šiaurės pašvaistėms ištirti. Peteris Pry, kuris aprašė šią istoriją savo 1999 metų knygoje „War Scare“ („Karo išgąstis“), pavadino ją „vieninteliu pavojingiausiu branduolinių raketų amžiaus momentu“. Ar tai buvo pavojingiausias momentas, ar ne, šis meteorologinės raketos sukeltas išgąstis tebuvo vienas iš šimtų incidentų po 1945 metų, kai dėl atsitiktinumo, nesusikalbėjimo, žmogaus klaidos, mechaninių sutrikimų ar tam tikros klaidingų signalų kombinacijos vos nebūdavo detonuojami branduoliniai ginklai.
Su vienu tokių "Technologijos.lt" skaitytojai susipažino dar vakar, kai pateikėme kitą šioje knygoje aptartą incidentą apie tai, kaip 1961 m. amerikiečiai virš Šiaurės Karolinos valstijos netyčia vos nesusprogdino dviejų vandenilinių bombų.
Šaltojo karo laikais buvo kelios situacijos, kaip, pavyzdžiui, Kubos raketų krizė 1962 metais, kai viena ar kita pusė vos nepriėmė sprendimų, galėjusių sukelti branduolinį karą. Pasigirsdavo ir grasinimų suduoti branduolinį smūgį, tačiau jie retai būdavo vertinami rimtai. 1948 metais per ginčus su sovietais dėl Berlyno kontrolės Harry Trumanas pasiuntė bombonešius B-29 į Angliją, iš kur jie galėjo pasiekti Rusiją. Jie nebuvo apginkluoti atominėmis bombomis, tačiau turėjo tapti signalu, kad Jungtinės Valstijos naudos branduolinius ginklus Vakarų Europai apginti.
1956 metais per Sueco krizę Nikita Chruščiovas pagrasino atakuoti raketomis Londoną ir Paryžių, jei Didžioji Britanija ir Prancūzija neišves savo pajėgų iš Egipto. 1969 metais Richardas Nixonas nurodė bombonešiams B-52, apginkluotiems vandenilinėmis bombomis, skraidyti maršrutais palei Sovietų sąjungos pakrantes. Tai buvo dalis jo „bepročio teorijos“ – strategijos, kuri turėjo įtikinti šiaurės vietnamiečius, jos jis yra pasirengęs bet kam, ir priversti juos pradėti derybas dėl taikos. (Bepročio strategija buvo ne ką efektyvesnė už kitas priemones, kurias išmėgino Jungtinės Valstijos, siekdamos užbaigti Vietnamo karą).
Tačiau didžiausias pavojus, kurį žmonijai po Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimų žmonijai kėlė atominiai ginklai, buvo susijęs su neapdairumu – per klaidą numestomis bombomis, užsiliepsnojusiais ar sudužusiais bombonešiais, sprogusiomis raketomis, blogai skaičiavusiais kompiuteriais ar neteisingų išvadų priėjusiais žmonėmis. Daugumą dienų atsitiktinio branduolinio sprogimo tikimybė būdavo kur kas didesnė už grėsmę, jog kažkas sąmoningai pradės branduolinį karą.
Šaltojo karo pradžioje daug tokių incidentų buvo susiję su lėktuvais. Pavyzdžiui, 1958 metais vienoje oro bazėje Maroke važiuodamas pakilimo ir tūpimo taku užsiliepsnojo bombonešis B-47, gabenęs vandenilinę bombą „Mark 36“ – vieną galingiausių ginklų amerikiečių arsenale. Lėktuvas skilo pusiau, bazė buvo evakuota, o liepsnos siautėjo dvi su puse valandos. Tačiau sprogstamosios medžiagos raketos kovinėje dalyje nesprogo – tai būtų sukėlę grandininę reakciją. Nors Maroko karaliui apie tai buvo pranešta, kitais atvejais šis incidentas buvo laikomas paslaptyje.
Po šešių savaičių „Mark 6“ nukrito vieno namo kieme Pietų Karolinos Mars Blafo mieste. Taip atsitiko po to, kai vienas įgulos narys netyčia sugriebė rankinę bombos paleidimo svirtį. Branduolinė šerdis nebuvo įdėta, bet bomba sprogo, pražudydama daugybę vištų, pasiųsdama į ligoninę šeimos narius ir palikdama 10 m skersmens kraterį. Nors nuslėpti šį incidentą buvo neįmanoma, Strateginė oro pajėgų vadavietė (Strategic Air Command, SAC), kontroliuojanti branduolinį oro arsenalą, visuomenei pranešė, kad tai buvo pirmas tokio pobūdžio incidentas. Tačiau vos prieš vienerius metus Albukerkėje taip pat netyčia buvo numesta vandenilinė bomba. Nuo smūgio ji sprogo, nors šerdies joje taip pat nebuvo.
1957 metais sovietams sėkmingai paleidus palydovą „Sputnik“, raketos tapo pagrindinėmis branduolinio užtaiso gabenimo priemonėms, tačiau gąsdinantys nutikimai nesibaigė. 1960 metais Šiaurės Amerikos oro gynybos vadavietės (North American Air Defense Command, NORAD) Kolorado Springse kompiuteris su 99,9 proc. tikimybe perspėjo, kad sovietai ką tik surengė pilno fronto raketų ataką prieš Šiaurės Ameriką. Kovinės raketų dalys turėjo nukristi už kelių minučių. Kai paaiškėjo, kad N. Chruščiovas yra Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje, ir kai nenukrito nė viena raketa, pareigūnai nusprendė, kad aliarmas buvo klaidingas. Vėliau jie išsiaiškino, kad Balistinių raketų ankstyvojo perspėjimo sistema, įrengta Kanako oro bazėje Grenlandijoje, virš Norvegijos tekantį Mėnulį palaikė raketos ataka iš Sibiro.
1979 metais NORAD kompiuteris dar kartą perspėjo, kad prasidėjo plataus masto sovietų ataka. Bombonešių pilotai pasirengė skrydžiui, raketoms paskelbta parengties padėtis, o skrydžių kontrolieriai komercinius orlaivius perspėjo, kad netrukus jiems gali būti nurodyta leistis.
Tyrimas parodė, kad vienas technikas per klaidą kompiuteryje paleido įrašą su kariniais žaidimais, skirtais kariniams apmokymams. Po vienerių metų tai pasikartojo trečią kartą: patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis naktį 2 val. 30 min. sulaukė skambučio, kad Jungtinių Valstijų link skrieja 220 raketų. Klaidingas aliarmas kilo dėl sugedusios kompiuterio mikroschemos, tekainavusios 46 JAV dolerio centus.
Tyrimas, kurį atliko „Sandia National Laboratories“, stebinti Amerikos branduolinių ginklų sistemų gamybą ir saugumą, nustatė, kad nuo 1950 iki 1968 metų buvo įvykę 1200 „reikšmingi“ incidentai su branduoliniais ginklais. Netgi panaudotos bombos nesuveikė taip, kaip buvo planuota. Numetus „Mažylį“ - Hirošimoje 1945 metų rugpjūčio 6-ąją susprogdintą bombą, skilo tik 1,38 proc. branduolinio užtaiso, arba 0,7 g urano (nors bomba pražudė 80 tūkst. žmonių). Po trijų dienų ant Nagasakio numesta bomba nuo savo taikinio atsiliko per vieną mylią (ir nužudė 40 tūkst. žmonių). 1954 metais Bikinio atole surengto vandenilinės bombos bandymo galingumas siekė 15 megatonų ir buvo triskart didesnis, nei prognozavo mokslininkai. Šis bandymas paskleidė radioaktyvias dulkes šimtų kvadratinių mylių Ramiojo vandenyno plote ir net pakenkė amerikiečių stebėtojams už daugybės mylių nuo sprogimo vietos.
Šios ir kitos istorijos gali būti rastos Erico Schlosserio knygoje „Command and Control“ („Vadovavimas ir kontrolė“) (išleido leidykla „Penguin“). Tai puikus žurnalistinis tyrimas, kaip po pirmojo atominės bombos sprogimo 1945 metų liepos 16-ąją prie Naujosios Meksikos Alamogordo miesto buvo dedamos pastangos uždėti savotišką apynasrį branduolinei ginkluotei.
Pasitelkdamas stebuklingą sugebėjimą apdoroti informaciją, E. Schlosseris apdorojo milžinišką medžiagos archyvą, įskaitant vyriausybės ataskaitas, mokslines studijas bei istorinę ir poleminę literatūrą apie branduolinius ginklus, paversdamas jį glaustu pasakojimu, apimančiu daugiau kaip 50 mokslinių ir politinių pokyčių metų.
1995 metų sausio 25-ąją, 9 val. 28 min. Maskvos laiku, vienas padėjėjas perdavė Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui vieną lagaminėlį. Prie rankenos degė mažytė švieselė, o viduje buvo ekranas, rodantis informaciją, liudijančią, kad prieš keturias minutes iš kažkokios vietos netoli Norvegijos jūros buvo paleista raketa, nukreipta į Maskvą.
Ekrano apačioje rikiavosi eilė mygtukų. Tai buvo Rusijos „branduolinis lagaminėlis“. Paspausdamas šiuos mygtukus, B. Jelcinas galėjo nedelsdamas suduoti branduolinį smūgį taikiniams visame pasaulyje. Rusijos branduolinės raketos, povandeniniai laivai ir bombonešiai buvo visiškos kovinės parengties būsenos. B. Jelcinas turėjo ir 4700 raketų su branduolinėmis galvutėmis, pasirengusių smogti.
Generalinio štabo viršininkas, generolas Michailas Kolesnikovas taip pat turėjo lagaminėlį ir stebėjo raketos kursą. Radaras rodė, kad raketai leidžiantis, jos pakopos krito. Tai reiškė, kad raketa yra vidutinio nuotolio, panaši į „Pershing II“ – raketas, kurias NATO dislokavo Vakarų Europoje.
Jos paleidimo vieta taip pat sutapo su labiausiai tikėtinu koridoriumi amerikiečių povandeninių laivų atakai prieš Maskvą. M. Kolesnikovas buvo sujungtas karštąja linija su B. Jelcinu, kurio prerogatyva buvo smogti branduolinį atsaką. B. Jelcinas turėjo mažiau kaip šešias minutes sprendimui priimti.
Šaltasis karas buvo pasibaigęs jau prieš ketverius metus. 1991 metų gruodžio 25-ąją atsistatydinęs Michailas Gorbačiovas lagaminėlį ir paleidimo kodus perdavė B. Jelcinui. Kitą dieną Sovietų Sąjunga jau nebeegzistavo. Tačiau iki 1995 metų B. Jelcino populiarumas Vakaruose buvo sumažėjęs, tvyrojo įtampa dėl planų plėsti NATO. Be to, Rusija buvo įklimpusi į karą Čečėnijoje. Branduolinio karo kontekste tai buvo smulkūs rūpesčiai, tačiau rusų atmintyje tebegyvavo faktas, kaip prieš septynerius su puse metų, 1987-ųjų gegužę, šiek tiek kuoktelėjęs 18 metų vokietis Matthias Rustas išsinuomotu lėktuvu „Cessna“, kuris savo dydžiu prilygsta „Piper Cub“, atskrido iš Helsinkio į Maskvą ir nusileido vos už kelių šimtų metrų nuo Raudonosios aikštės. Šis pažeminimas privertė šiek tiek apvalyti oro gynybos vadovybę. Šie žmonės nebenorėjo nudegti antrąkart.
Kelias minutes pasekę raketos trajektoriją, rusai padarė išvadą, kad ji nepasieks Rusijos teritorijos. Lagaminėliai buvo uždaryti.
Netrukus paaiškėjo, kad B. Jelcinas ir jo generolai stebėjo meteorologinę raketą, kuri buvo paleista iš Norvegijos šiaurės pašvaistėms ištirti. Peteris Pry, kuris aprašė šią istoriją savo 1999 metų knygoje „War Scare“ („Karo išgąstis“), pavadino ją „vieninteliu pavojingiausiu branduolinių raketų amžiaus momentu“. Ar tai buvo pavojingiausias momentas, ar ne, šis meteorologinės raketos sukeltas išgąstis tebuvo vienas iš šimtų incidentų po 1945 metų, kai dėl atsitiktinumo, nesusikalbėjimo, žmogaus klaidos, mechaninių sutrikimų ar tam tikros klaidingų signalų kombinacijos vos nebūdavo detonuojami branduoliniai ginklai.
Su vienu tokių "Technologijos.lt" skaitytojai susipažino dar vakar, kai pateikėme kitą šioje knygoje aptartą incidentą apie tai, kaip 1961 m. amerikiečiai virš Šiaurės Karolinos valstijos netyčia vos nesusprogdino dviejų vandenilinių bombų.
Šaltojo karo laikais buvo kelios situacijos, kaip, pavyzdžiui, Kubos raketų krizė 1962 metais, kai viena ar kita pusė vos nepriėmė sprendimų, galėjusių sukelti branduolinį karą. Pasigirsdavo ir grasinimų suduoti branduolinį smūgį, tačiau jie retai būdavo vertinami rimtai. 1948 metais per ginčus su sovietais dėl Berlyno kontrolės Harry Trumanas pasiuntė bombonešius B-29 į Angliją, iš kur jie galėjo pasiekti Rusiją. Jie nebuvo apginkluoti atominėmis bombomis, tačiau turėjo tapti signalu, kad Jungtinės Valstijos naudos branduolinius ginklus Vakarų Europai apginti.
1956 metais per Sueco krizę Nikita Chruščiovas pagrasino atakuoti raketomis Londoną ir Paryžių, jei Didžioji Britanija ir Prancūzija neišves savo pajėgų iš Egipto. 1969 metais Richardas Nixonas nurodė bombonešiams B-52, apginkluotiems vandenilinėmis bombomis, skraidyti maršrutais palei Sovietų sąjungos pakrantes. Tai buvo dalis jo „bepročio teorijos“ – strategijos, kuri turėjo įtikinti šiaurės vietnamiečius, jos jis yra pasirengęs bet kam, ir priversti juos pradėti derybas dėl taikos. (Bepročio strategija buvo ne ką efektyvesnė už kitas priemones, kurias išmėgino Jungtinės Valstijos, siekdamos užbaigti Vietnamo karą).
Tačiau didžiausias pavojus, kurį žmonijai po Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimų žmonijai kėlė atominiai ginklai, buvo susijęs su neapdairumu – per klaidą numestomis bombomis, užsiliepsnojusiais ar sudužusiais bombonešiais, sprogusiomis raketomis, blogai skaičiavusiais kompiuteriais ar neteisingų išvadų priėjusiais žmonėmis. Daugumą dienų atsitiktinio branduolinio sprogimo tikimybė būdavo kur kas didesnė už grėsmę, jog kažkas sąmoningai pradės branduolinį karą.
Šaltojo karo pradžioje daug tokių incidentų buvo susiję su lėktuvais. Pavyzdžiui, 1958 metais vienoje oro bazėje Maroke važiuodamas pakilimo ir tūpimo taku užsiliepsnojo bombonešis B-47, gabenęs vandenilinę bombą „Mark 36“ – vieną galingiausių ginklų amerikiečių arsenale. Lėktuvas skilo pusiau, bazė buvo evakuota, o liepsnos siautėjo dvi su puse valandos. Tačiau sprogstamosios medžiagos raketos kovinėje dalyje nesprogo – tai būtų sukėlę grandininę reakciją. Nors Maroko karaliui apie tai buvo pranešta, kitais atvejais šis incidentas buvo laikomas paslaptyje.
Po šešių savaičių „Mark 6“ nukrito vieno namo kieme Pietų Karolinos Mars Blafo mieste. Taip atsitiko po to, kai vienas įgulos narys netyčia sugriebė rankinę bombos paleidimo svirtį. Branduolinė šerdis nebuvo įdėta, bet bomba sprogo, pražudydama daugybę vištų, pasiųsdama į ligoninę šeimos narius ir palikdama 10 m skersmens kraterį. Nors nuslėpti šį incidentą buvo neįmanoma, Strateginė oro pajėgų vadavietė (Strategic Air Command, SAC), kontroliuojanti branduolinį oro arsenalą, visuomenei pranešė, kad tai buvo pirmas tokio pobūdžio incidentas. Tačiau vos prieš vienerius metus Albukerkėje taip pat netyčia buvo numesta vandenilinė bomba. Nuo smūgio ji sprogo, nors šerdies joje taip pat nebuvo.
1957 metais sovietams sėkmingai paleidus palydovą „Sputnik“, raketos tapo pagrindinėmis branduolinio užtaiso gabenimo priemonėms, tačiau gąsdinantys nutikimai nesibaigė. 1960 metais Šiaurės Amerikos oro gynybos vadavietės (North American Air Defense Command, NORAD) Kolorado Springse kompiuteris su 99,9 proc. tikimybe perspėjo, kad sovietai ką tik surengė pilno fronto raketų ataką prieš Šiaurės Ameriką. Kovinės raketų dalys turėjo nukristi už kelių minučių. Kai paaiškėjo, kad N. Chruščiovas yra Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje, ir kai nenukrito nė viena raketa, pareigūnai nusprendė, kad aliarmas buvo klaidingas. Vėliau jie išsiaiškino, kad Balistinių raketų ankstyvojo perspėjimo sistema, įrengta Kanako oro bazėje Grenlandijoje, virš Norvegijos tekantį Mėnulį palaikė raketos ataka iš Sibiro.
1979 metais NORAD kompiuteris dar kartą perspėjo, kad prasidėjo plataus masto sovietų ataka. Bombonešių pilotai pasirengė skrydžiui, raketoms paskelbta parengties padėtis, o skrydžių kontrolieriai komercinius orlaivius perspėjo, kad netrukus jiems gali būti nurodyta leistis.
Tyrimas parodė, kad vienas technikas per klaidą kompiuteryje paleido įrašą su kariniais žaidimais, skirtais kariniams apmokymams. Po vienerių metų tai pasikartojo trečią kartą: patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis naktį 2 val. 30 min. sulaukė skambučio, kad Jungtinių Valstijų link skrieja 220 raketų. Klaidingas aliarmas kilo dėl sugedusios kompiuterio mikroschemos, tekainavusios 46 JAV dolerio centus.
Tyrimas, kurį atliko „Sandia National Laboratories“, stebinti Amerikos branduolinių ginklų sistemų gamybą ir saugumą, nustatė, kad nuo 1950 iki 1968 metų buvo įvykę 1200 „reikšmingi“ incidentai su branduoliniais ginklais. Netgi panaudotos bombos nesuveikė taip, kaip buvo planuota. Numetus „Mažylį“ - Hirošimoje 1945 metų rugpjūčio 6-ąją susprogdintą bombą, skilo tik 1,38 proc. branduolinio užtaiso, arba 0,7 g urano (nors bomba pražudė 80 tūkst. žmonių). Po trijų dienų ant Nagasakio numesta bomba nuo savo taikinio atsiliko per vieną mylią (ir nužudė 40 tūkst. žmonių). 1954 metais Bikinio atole surengto vandenilinės bombos bandymo galingumas siekė 15 megatonų ir buvo triskart didesnis, nei prognozavo mokslininkai. Šis bandymas paskleidė radioaktyvias dulkes šimtų kvadratinių mylių Ramiojo vandenyno plote ir net pakenkė amerikiečių stebėtojams už daugybės mylių nuo sprogimo vietos.
Šios ir kitos istorijos gali būti rastos Erico Schlosserio knygoje „Command and Control“ („Vadovavimas ir kontrolė“) (išleido leidykla „Penguin“). Tai puikus žurnalistinis tyrimas, kaip po pirmojo atominės bombos sprogimo 1945 metų liepos 16-ąją prie Naujosios Meksikos Alamogordo miesto buvo dedamos pastangos uždėti savotišką apynasrį branduolinei ginkluotei.
Pasitelkdamas stebuklingą sugebėjimą apdoroti informaciją, E. Schlosseris apdorojo milžinišką medžiagos archyvą, įskaitant vyriausybės ataskaitas, mokslines studijas bei istorinę ir poleminę literatūrą apie branduolinius ginklus, paversdamas jį glaustu pasakojimu, apimančiu daugiau kaip 50 mokslinių ir politinių pokyčių metų.
(15)
(0)
(5)