Artėjant Antrajam pasauliniam karui, vadai norėjo kažko, kas priešo užnugaryje galėtų talpinti sunkiąją artileriją. Jie pamanė, kad geriausia šiam reikalui būtų panaudoti tanko galią arba lėktuvo lankstumą. Tačiau galiausiai nuspręsta sujungti juos abu ir sukurti skraidantį tanką.
Šią koncepciją trisdešimtajame dešimtmetyje kūrė tiek amerikiečiai, tiek sovietai. JAV inžinierius John Walter Christie nubraižė keturių tonų dvisparnio savaeigio skraidančio tanko brėžinį. Naudojant savo paties galią tankas ant pakilimo tako turėtų įsibėgėti iki 88 km/h greičio, tada įsijungtų propeleris ir transporto priemonė atsiplėštų nuo žemės.
„Skraidantis tankas yra mašina, kuri baigtų karą. Žinojimas, kad jis egzistuoja bus didesnė taikos garantija nei visos sutartys, kurias žmogaus išradingumas gali prasimanyti. Būrys skraidančių tankų nugalėtų bet kokį priešą, bet kokį karą privestų prie pabaigos“, – 1932 metais Christie komentavo žurnalui „Modern Mechanics“.
Vis dėlto, šį projektą kamavo inžinerinės problemos, todėl tankas taip ir nepakilo. Karo departamentas su A. Christie nutraukė visus ryšius, kai jis pasiūlė parduoti savo idėją Sovietų Sąjungai. Pastariesiems pirmieji bandymai buvo lygiai tokie pat nesėkmingi. „Gizmodo“ praneša, kad Aukšto rango Sovietų komandai pradėjus domėtis šiuo klausimu, buvo nuspręsta atsitiktinėje vietoje tiesiog išmesti tankus ore. Problema slypėjo tame, kad šarvuočiai neturėjo parašiuto. Kadangi idėja nepasitvirtino, Sovietų Sąjunga nusprendė tankus sujungti su TB-3 bombonešiais.
1940 metais inžinierius Olegas Antonovas sugalvojo transformuoti 32 tonų tanką T-34 į sklandytuvą. Pagal jo planą, šarvuotį (pavadintą Kr'lya Tanka) būtų tempiamas poros ANT-20 lėktuvų ir tada elegantiškai įsklęstų į priešo teritoriją.
Nors JAV šaltiniai teigia, kad Kr'lya Tanka taip niekada ir nepakilo nuo žemės, sovietai tvirtina, jog 1941 ar 1942 metais vienas sėkmingas skrydis buvo atliktas.