Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas Paulius Kančys šiuo metu tarnauja Greitojo reagavimo pajėgoms priklausančiame Didžiosios Kunigaikštienės Birutės ulonų batalione. Praėjusiais metais jis sėkmingai baigė JAV reindžerių mokyklos kursus. Tai – karių išbandymo mokykla, kurioje nuolatinis nuovargis ir iššūkiai padeda išgryninti tai, kas karį gali priversti peržengti savo galimybių ribas. P.Kančys dalijasi prisiminimais apie kursus, kuriuos ištveria tik saujelė.

„Not for the weak or fainthearted“, – toks angliškas užrašas pasitinka atvykus į legendomis ir pasakojimais apipintą elitinę reindžerių mokyklą Fort Beninge, Džordžijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Į dviejų mėnesių trukmės mokymus reindžerių mokykloje susirenka daugiau nei 400 jaunuolių iš įvairių šalių.

Visi, kurie čia atvyksta – turi tik vieną tikslą: viršyti savo nusistatytas galimybių ribas ir išgyventi šešiasdešimt vieną pragaro Džordžijos kalnuose ir Floridos pelkėse dieną.

Svajonė visų taip pat vienoda: būti tais išrinktaisiais, kuriems bus suteikta garbė nešioti reindžerio antsiuvą.

Antsiuvą, kuris suteikia didžiules galimybes JAV kariuomenėje ir, žinoma, užkrauna didelę atsakomybę ir pareigą – neprarasti užsitarnauto vardo.

Atvykę jau žinojome, kad po pirmosios savaitės didelei daliai, maždaug 60 procentų, pradėjusiųjų šį išbandymą kelias link svajonės baigiasi.

Po šešiasdešimt vienos dienos iš kartu pradėjusių šį kursą tik 10–20 procentų karių galės apkabinti ir pasveikinti vienas kitą.

Tokia jau ta statistika: kad ir kaip norėtum tikėti, jog tavo laida šiame kurse bus išskirtinė ir nepasiduos statistikai, deja, po pirmosios savaitės supranti, jog to padaryti nepavyks.

Pragaro vartai atsiveria

Prasideda pirmoji atrankos savaitė. Jos tikslas – kovoti tik už save.

Viskas prasideda 4 val. ryto fizinių normatyvų laikymu. Nors Lietuvoje lengvai padarydavau ir 80 atsispaudimų, tačiau čia vos ne vos perkopiau minimalų normatyvą – padariau 49 atsispaudimus.

Atsispaudimai turi būti daromi lėtai, fiksuojant kiekvieną judesį, krūtine beveik paliečiant žemę, o jei instruktoriui užkliūva bent mažiausia smulkmena, – jis paprasčiausiai tave pašalina.

Po to seka aštuonių kilometrų bėgimas. Šią distanciją reikia įveikti per 40 minučių.

Paskui ateina eilė prisitraukimams.

Jei padarysi atsispaudimus – jau gali būti tikras, kad išlaikysi visą fizinio rengimo testą.

Tai, kas paprastai būna skaičiuojama minutėmis arba valandomis, čia dažniausiai skaičiuojama sekundėmis. Po testo duodamos penkios minutės persirengti uniformomis ir pragaro vartai atsveria.

Pirmąją savaitę visą laiką leidžiama tik stovėti arba klūpėti – sėdėti negalima. Po truputį supranti, jog vienintelis dalykas, kurį gali daryti be instruktoriaus leidimo, – kvėpuoti.

Pirmoji atrankos savaitė baigiasi 20 kilometrų žygiu, kurį su pilna ekipuote privaloma įveikti per tris valandas. O tai reiškia, jog beveik visas šias valandas turi bėgti.

Per šią savaitę, kaip ir per visą kursą, niekada nežinai, kada gausi valgyti ir kiek laiko tam turėsi. Kartais sausam daviniui suvalgyti buvo skiriama vos penkios minutės ir viskas: ko nespėjai suvalgyti, turi išmesti, o jei ras nelegalaus maisto – būsi išmestas iš mokyklos.

Per dieną duodama tik po du sausus davinius, o patiriant tokį fizinį krūvį organizmas sudegina daugiau kalorijų nei jų gauna.

Purvas, pelkės ir gyvatės

Po atrankos savaitės prasideda pirmasis mokymų etapas – iš viso jų bus trys.

Pirmojo etapo, vadinamo „Darby“, metu būsimi reindžeriai ruošiami vadovauti skyriui.

Per kiekvieną etapą gauname progą mažiausiai du kartus vadovauti padaliniui, bet už tai būtina pelnyti bent vieną teigiamą įvertinimą.

Atrodytų nesunku, tačiau reikia suprasti, jog vadovauji gyviems zombiams, kurie kasdieną su sunkiomis kuprinėmis žygiuoja link paskirtų užduočių ir naktimis miega vos dvi tris valandas.

Po kiekvieno etapo visi skyriuje buvę reindžeriai taip pat vertina vieni kitus ir nesvarbu, kad vadovavimo užduotis išlaikei aukščiausiu balu, tačiau jeigu gavai neigiamą įvertinimą iš savo kolegų, – keliauji namo.

Šis vertinimas labai skaudžiai atsiliepdavo pasipūtusiems „West Point“ akademijos leitenantams, kurių arogancijos ir nuolatinio verkšlenimo dažniausiai niekas nepakęsdavo, todėl dauguma jų kursą paliko jau po pirmojo etapo.

Toks kolegų vertinimas tik dar kartą parodo, jog Reindžerių mokykloje ugdomi lyderiai, kuriuos pripažįsta savas kolektyvas, o ne instruktoriai.

Antrasis etapas: Džordžijos kalnai

Šis etapas man asmeniškai buvo pats sunkiausias. Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų save įtikinėjau, jog tokio krūvio mano kūnas negali atlaikyti, tačiau mintis, kad į Lietuvą grįšiu be reindžerio antsiuvo, vertė judėti pirmyn.

Šiame etape buvome mokomi vadovauti būriui – JAV kariuomenėje būrys susideda iš skirtingas funkcijas turinčių keturių skyrių, maždaug 40 karių.

Taip pat buvome mokomi kalnų alpinizmo ir išgyvenimo kalnų sąlygomis.

Aktyvi fazė čia truko dešimt dienų. Pirmąją dieną kuprinėse turėjome maisto penkioms paroms, daug įvairios laipiojimo įrangos ir nesuskaičiuojamus kiekius šaudmenų. Visa tai reikėjo sutalpinti į savo kuprinę, kurią visas dešimt dienų nešiojomės kaip neatskiriamą savo kūno dalį.

Sraigtasparnis nugabeno į kalnus ir aktyvioji fazė prasidėjo. Kiekvieną dieną kopdavome į kalnus, o naktimis vykdydavome užduotis. Šios fazės metu vandenį tekdavo gerti iš upelių, nes aprūpindavo tik šaudmenimis.

Šis dešimties dienų laikotarpis man įsiminė ir dėl gyvačių, kurias dažnai matydavome prašliaužiančias miško keliukais. Nors gyvačių buvo daug ir jos mūsų bijodavo taip pat, kaip ir mes jų, įkandimo nepavyko išvengti.

Naktį vienas jamaikietis eidamas nepastebėjo duobės, kurioje buvo gyvatė. Kurso jis nebaigė, tačiau, laimei, skaudžių pasekmių išvengė.

Visgi, didžiausias pavojus buvo ne gyvatės, o nuolatinis nuovargis. Žmonės eidami užmigdavo ir su visa savo ekipuote nusiridendavo nuo šlaitų, kol atsitrenkdavo į kokį nors medį.

Taip su sulaužyta koja šį kursą paliko ir vienas mano skyriaus draugų.

Trečiasis etapas: Floridos pelkės

Šiame etape buvome mokomi persikėlimo per upes ir padalinio perdislokavimo naudojant valtis technikos. Nors šioje fazėje instruktoriai nebebuvo tokie griežti ir kartais per visą dieną nepasakydavo nė žodžio, bet kiekvieną akylai stebėdavo.

Aplinka, kurioje veikdavome, padarydavo instruktorių darbą už juos. Vieno žygio metu maršrutas driekėsi apie kilometrą pelkėtoje vietovėje. Persikėlę per upę pradėjome judėti pelkėmis.

Instruktoriui pasakius, jog mums reikės įveikti tik 800 metrų ir pasieksime užduoties vykdymo vietą, visi buvo labai laimingi. Galvojome: gal šiąnakt pagaliau pasiseks numigti ilgiau nei dvi valandas. Tačiau instruktoriai tik dar kartą norėjo iš mūsų pasišaipyti.

Ne, dėl atstumo jie nemelavo, bet tuos 800 metrų įveikėme daugiau nei per keturias valandas.

Pelkės, kurios pradžioje atrodė apsemiančios tik batų aulus, vėliau virto purvo voniomis, į kurias įklimpdavome iki pažastų. Taip dienai baigiantis, pelkės vis gilėjo ir gilėjo.

Naktį savo lengvąjį kulkosvaidį M248 naudojau kaip pagalbinę lazdą, atsiremti į pelkės dugne esančias medžių šaknis.

Kartais naktį iš judančių priekyje kolegų girdėdavau aimanas ir riksmus. Tuomet suprasdavau: ir pats netrukus pasieksiu tą vietą, kurioje turbūt jie buvo įklimpę, ir aš patirsiu tą patį.

Tačiau visi šie vargai atsiperka, kai tau ant peties prisega juodai geltoną antsiuvą, o prieš 61 dieną visiškai nepažįstami buvę žmonės dabar tampa kaip vaikystės draugai, su kuriais galėtum kovoti iki paskutinio atodūsio.

Tik baigęs šį kursą supranti, jog be visų šių alinančių išbandymų ir iššūkių reindžerio antsiuvas nebūtų toks vertingas.

Čia yra lyderių mokykla, kurioje nuolatinis nuovargis ir iššūkiai padeda išgryninti tai, kas karį gali priversti peržengti savo galimybių ribas.

Komentarai (3)