Kaip sukurti priešlėktuvinį minų lauką ore? Britai sugalvojo kaip tai padaryti dar Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir kuo tai baigėsi ()
Laivai Antrojo pasaulinio karo metais buvo labai svarbi ginkluotės dalis. Visgi, jiems reikėjo geros priešlėktuvinės gynybos. 1939 metais Winstonas Churchillas paprašė Alwyno Crowo, balistikos eksperto, sukurti metodą, kaip ore sukurti priešlėktuvinį minų lauką. Idėja atrodo keista ir galbūt net neįmanoma, tačiau Crowas ir atliko tai, ko buvo prašytas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aišku, minų ore niekas nedėlioja taip paprastai. Greičiausiai Churchillui mintį pakišo jo tuometinis patarėjas Frederickas Lindemannas, kuris ir anksčiau yra kalbėjęs apie galimybę parašiutais tiesiai prieš atskrendančius lėktuvus nuleisti bombas. Idėja buvo tokia, kad išvengti lėtai besileidžiančių bombų būtų labai sunku jau vien dėl jų gausos. Į jas atsitrenkę lėktuvai detonuotų sprogmenis ir būtų sunaikinti dar per daug nepriartėję prie Karališkojo laivyno laivų.
Crowas sukūrė tokią sistemą, apie kurią Lindemann ir Churchillas ir galvojo. Buvo sukurtas „nesisukantis sviedinys“ (unrotated projectile arba UP)- taip pavadinta trumpo nuotolio raketa, kuri nustatytame aukštyje turėjo paleisti miną, kuri lėtai leistųsi priešais atskrendančius priešo lėktuvus. Tokių minų gausybė turėjo užtikrinti, kad lėktuvas bent vieną iš jų detonuos.
UP sistema turėjo 20 lygių vamzdžių – paleistos raketos neturėjo suktis, nes buvo stabilizuojamos gale pritaisytais stabilizatoriais. Visos 7 colių (maždaug 18 cm) diametro raketos būdavo paleidžiamos kartu. Nedidelis kordito užtaisas paleisdavo raketinį sviedinio variklį ir šis nuskriedavo maždaug 300 metrų. Tuomet jis sprogdavo, paleisdamas maždaug 240 g svorio miną ir ją laikančius parašiutus. Mina kabodavo ant 120 metrų ilgio kabelio. Buvo manoma, kad lėktuvas užkabins kabelį, pradės tempti miną ir ši detonuos numušdama priešo lėktuvą.
Bent jau tokia buvo teorija. Visgi, kai buvo surengta demonstracija, kurią stebėjo pats Churchillas ir admirolas Jack Tovey, atsiskleidė siaubingas UP ginklo trūkumas. Papūtus vėjui minų muliažai elegantiškai nusklendė atgal į juos paleidusį laivą ir pakibo aukštai ant laivo konstrukcijų. Aišku, didelės žalos netikros minos negalėjo padaryti, tačiau jos atskleidė, kad UP sistema gali būti pavojinga ją paleidusiam laivui. Nors jis vis tiek buvo naudojamas Antrojo pasaulinio karo pradžioje, realiuose mūšiuose UP pasirodė ne ką geriau.
Užtaisyti visus UP sistemos vamzdžius reikėjo nemažai laiko. Tačiau ir paleisti sviediniai nebuvo labai efektyvūs. Problema buvo ta, kad minų laukas ore buvo labai gerai matomas ir priešo lėktuvai nesunkiai jo išvengdavo. Taigi, brangūs sviediniai visiškai be naudos tiesiog krito į vandenį. Neilgai trukus UP buvo pakeista 2 svarų ir Bofors 40 mm pabūklais.
