JAV į Žemės atmosferą paleido pusę milijardo adatų. Iki šiol skrieja atmosferoje, keldamos grėsmę (Foto, Video) ()
Tai buvo bendras Masačiusetso Technologijų Instituto ir JAV kariuomenės projektas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Septintojo dešimtmečio pradžioje tarptautinė komunikacija apsiribojo duomenų perdavimu povandeniniais kabeliais arba kartais nepatikimais radijo signalais, atšokusiais iš jonosferos.
Kaip galite įsivaizduoti, daugelis Vakarų pasaulio šalių nebuvo labai patenkintos tokia situacija, nes priešas, tarkim, Sovietų Sąjunga, prieš pradėdamas puolimą, gali nutraukti tuos ryšių kabelius, taip sutrikdydamas tarptautinę komunikaciją su užsienio pajėgomis ir valstybėmis. Sąjungininkai turėtų pasikliauti minėta nepatikima jonosfera.
Jonosfera
Jonosfera yra viršutinės atmosferos sluoksnis, esantis apie 60–500 km virš jūros lygio. Jis taip pavadintas, nes jį nuolat jonizuoja Saulės ir kosminė spinduliuotė.
Kalbant labai paprastai, rentgeno spinduliai, ultravioletiniai spinduliai ir trumpesni Saulės spindulių bangos ilgiai (ir iš kitų kosminių šaltinių) išskiria elektronus šiame atmosferos sluoksnyje, kai molekulės absorbuoja būtent šiuos fotonus.
Kadangi molekulių ir atomų tankis jonosferoje (ypač viršutiniuose sluoksniuose) yra gana mažas, tai leidžia laisviesiems elektronams tokiu būdu egzistuoti trumpą laiką, kol galiausiai rekombinuojasi. Žemiau atmosferoje, kur molekulių tankis yra didesnis, ši rekombinacija vyksta daug greičiau.
Dėl šių laisvų elektronų, jonosferą galima panaudoti radijo ryšiui. Be trukdžių, radijo bangos eina tiesia linija nuo transliacijos šaltinio, galiausiai pataikydamos į jonosferą. Tai, kas vyksta po to, priklauso nuo įvairių veiksnių, tarp kurių yra bangų dažnis ir laisvųjų elektronų tankis. Tam tikrų tipų radijo bangos, esant tinkamoms sąlygoms, atsimušusios šokinėja pirmyn ir atgal tarp žemės ir jonosferos, skleisdamos signalą vis toliau.
Priklausomai nuo sąlygų, šis procesas gali kartotis kelis kartus, kai signalas atsimuša į žemę ir grįžta atgal. Taigi naudojant šią dangaus bangą tam tikri radijo signalai gali būti skleidžiami net tūkstančius kilometrų ir svarbiausia - vandenynuose.
Taigi akivaizdu, kad jonosfera gali atlikti svarbų vaidmenį antžeminiame radijo ir ryšio procese.
Žinoma, turint omenyje šios komunikacijos formos nenuspėjamumą ir galbūt net tuos atvejus, kai bendravimas būtų neįmanomas, kariuomenės Šaltojo karo metu norėjo kito, patikimesnio varianto.
„Project Needles“
Masačiusetso technologijos instituto (MIT) Linkolno Laboratorijos sukurtas projektas buvo vadinamas „Project Needles“ (Projektas „Adatos“). Vėliau projektas buvo pavadintas „West Ford“, turbūt pagal netoliese esantį Vestfordą, Masačiusetse, vardu.
Pirmą kartą jo idėją 1958 m. sugalvojo profesorius Walteris E. Morrowas. Pagrindinė mintis buvo iškelti potencialiai net milijardus mažų (1,78 cm ilgio ir mikroskopiškai plonų) varinių antenų ar dipolių į vidutinę Žemės orbitą, kad jie būtų naudojami 8 Ghz dažnio ryšio signalams.
Pirmasis daugiau nei šimto milijonų adatų rinkinys buvo paleistas 1961 m. spalio 21 d., tačiau, deja, šis bandymas nepavyko, nes adatos neišsklaidė taip, kaip planuota.
Tęsinys kitame puslapyje:
Bandant antrą kartą, 1963 m. gegužės 9 d., ant oro pajėgų palydovo galo buvo padėta 350 milijonų adatų partija ir išsiųsta į orbitą. Išsisklaidusios, šį kartą tinkamai, adatos sudarė retai koncentruotą juostą su maždaug 50 dipolių kubinėje mylioje (4,2 km3). Adatos buvo nuskraidintos į vidutinę Žemės orbitą, nuo 3500 iki 3800 kilometrų aukštyje.
Nors tai atrodo, kad tai tikrai nėra pakankamas tankumas palaikyti veiksmingą komunikaciją, iš tikrųjų ankstyvieji eksperimento rezultatai buvo labai daug žadantys, o ryšys buvo užmegztas naudojant adatų masyvą iš Kalifornijos į Masačiusetsą, maždaug 4800 km atstumu. Buvo pranešimų, kad Karinės oro pajėgos ketina paleisti dar dvi adatų juostas, kurios orbitoje būtų nuolat.
Visuomenės protestai
Vis dėlto kilo problema. Tolesniam šios programos diegimui ir tęsimui priešinosi, ne tik sovietai, bet ir JAV sąjungininkai ir net patys amerikiečiai.
Astronomai ypač bijojo, kad adatų juosta trukdys jų stebėjimams. Didžiosios Britanijos radijo astronomai kartu su Karališkąja astronomijos draugija protestavo prieš šį veiksmą. Sovietų laikraštis „Pravda“ taip pat prisijungė prie protestų su antrašte „JAV teršia kosmosą“.
Šis klausimas buvo iškeltas Jungtinėse Tautose, kur tuometinis JAV ambasadorius prie Jungtinių Tautų Adlai Stevensonas gynė projektą.
Stevensonas studijavo paskelbtus žurnalų straipsnius apie „Project West Ford“. Naudodamasis šiomis žiniomis, jis sėkmingai numalšino baimę, kurią reiškė didžioji dauguma JT ambasadorių iš kitų šalių. Jis ir straipsniai paaiškino, kad dėl Saulės spindulių dipoliai orbitoje išlieka tik trumpą, maždaug trejų metų laikotarpį. Tarptautinis protestas galiausiai sudarė konsultavimo nuostatą, įtrauktą į 1967 m. Kosmoso sutartį – 99 šalių sudarytas susitarimas, skirtas apsaugoti kosminę erdvę nuo militarizavimo.
Pats projektas „Adatos“ neteko prasmės, nes netrukus po to, kai buvo išsklaidyta antroji adatų grupė, JAV kariškiai 1966 m. dislokavo savo pirmąją ryšių palydovų sistemą, todėl adatų sistema, nors ir veiksminga, paseno. Galiausiai, visuomenė pamiršo apie adatų projektą.
Praėjus daugiau nei penkiasdešimt metų, nepaisant planuojamo senėjimo ir netinkamai išsidėsčiusių dipolių, 2020 metais orbitoje vis dar buvo fiksuojamos 36 adatų sankaupos. Jos ir šiandien yra atidžiai stebimos NASA „Orbital“ šiukšlių programos biuro.
