Neįtikėtina istorija, kaip japonų kareivis džiunglėse slapstėsi beveik 30 metų, nežinodamas apie Antrojo Pasaulinio karo pabaigą: atsisakė pasiduoti net gavęs artimųjų laišką (Foto, Video) ()
Antrojo Pasaulinio karo japonų kareivis tęsė kovą praėjus 29 metams po japonų pasidavimo, nes nežinojo, kad karas baigėsi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Hiroo Onoda buvo Japonijos pilietis, kuris iš pradžių dirbo Kinijos prekybos įmonėje. Kai jam buvo 20 metų, jis buvo pašauktas į Japonijos armiją. Jis greitai metė darbą ir išvyko į mokymus Japonijoje.
Nakano mokykloje jis buvo pasirinktas mokymams tapti imperatoriškosios armijos žvalgybos pareigūnu. Šiuose specializuotuose karinės žvalgybos mokymuose Onoda buvo specialiai mokomas žvalgybos duomenų rinkimo metodų ir partizaninio karo vykdymo.
Jis buvo ruošiamas eiti už priešo linijų su mažomis karių grupėmis, vykdyti žvalgybą ir diversijas.
Pasitraukimas į džiungles
1944 m. gruodžio 26 d. Onoda buvo išsiųstas į Lubango salą Filipinuose. Jo vadovaujančių karininkų majoro Yoshimi Taniguchi įsakymas buvo paprastas: „Jums visiškai draudžiama mirti nuo savo rankos. Tai gali užtrukti trejus metus, tai gali užtrukti ir penkerius, bet kas nutiks, mes grįšime jūsų. Iki tol, kol turite vieną karį, jūs ir toliau jam vadovausite. Gali tekti gyventi iš kokosų. Jei taip yra, gyvenkite iš kokosų! Jokiu būdu negalima savanoriškai pasitraukti iš gyvenimo“.
Onoda susitiko su japonų kareiviais, jau esančiais saloje, kai netrukus, 1945 m. vasario 28 d., salą užgriuvo JAV kariuomenė. Likę japonų kareiviai išsiskirstė į mažas 3-4 karių grupes ir patraukė į džiungles.
Dauguma šių mažų grupių buvo greitai neutralizuotos. Onodos grupė, kurią be jo paties sudarė Yuichi Akatsu, Siochi Shimada ir Kinshichi Kozuka, priešo nebuvo aptikta.
Jie ir toliau naudojo partizaninio karo taktiką, griežtai normuodami atsargas, įskaitant maistą, amuniciją ir kt. Savo mažus ryžių racionus papildydami bananais, kokosais ir kitu maistu iš džiunglių, Onodos kariai taip pat rengė reidus vietiniuose ūkiuose.
Karas pasibaigė?
1945 m. spalio mėn. Onodos grupė aptiko vietinių salos gyventojų lapelį, kuriame buvo rašoma: „Karas baigėsi rugpjūčio 15 d. nusileiskite nuo kalnų!“. Kariai plačiai aptarė šį pranešimą, tačiau galiausiai nusprendė, kad sąjungininkų propaganda bando priversti juos pasiduoti. Kariai manė, kad nuo tada, kai jie buvo dislokuoti, Japonija negalėjo taip greitai pralaimėti.
Deja, bet jie nežinojo apie atomines bombas, numestas ant Hirošimos ir Nagasakio.
Galų gale, artėjant tų pačių metų pabaigai, vietiniai salos gyventojai, išvarginti japonų karių reidų, išprašė JAV, kad jie iš „Boeing B-17“ numestų lapelius visose džiunglėse. Šiuose lapeliuose buvo atspausdintas generolo Yamashitos įsakymas pasiduoti.
Ir šįkart kariai nepatikėjo Japonijos pralaimėjimu – kariai dar kartą tikėjo, kad sąjungininkai vis labiau vargsta nuo jų sėkmingos partizaninės taktikos ir bando priversti juos pasiduoti.
Kai tai nepadėjo, 1952 m. iš orlaivio buvo numesti laiškai ir šeimos nuotraukos, raginantys juos pasiduoti, tačiau trys kariai padarė išvadą, kad tai buvo sąjungininkų triukas. Buvo atsiųsti delegatai iš Japonijos, kurie džiunglėse per garsiakalbius prašė kareivių pasiduoti. Visais atvejais, Onodos kariai manė, tai sudėtinga sąjungininkų kariuomenės apgaulė.
Prabėgo keleri metai, o džiunglėse šie keturi kariai ir toliau vykdė prisiektą pareigą kenkti priešui kiekviena proga ir rinkti žvalgybos duomenis.
Tam tikru momentu, kai dauguma visų jų matytų žmonių buvo apsirengę civiliais drabužiais, jie pradėjo galvoti, kad ir tai buvo sąjungininkų pajėgų bandymas suklaidinti japonų partizanų kareivius. Šią iliuziją sustiprino, tai, kad kaskart apšaudę šiuos „civilius“, netrukus po to paieškos grupės atvykdavo jų medžioti.
Laikui bėgant, Onodos grupė pradėjo manyti, kad visi aplink yra priešai, net ir japonai, kurie kartais atvykdavo ir bandydavo juos surasti ir priversti grįžti namo. Jų nuomone, buvo japonų kaliniai, priversti išvilioti juos iš slėptuvių džiunglėse.
Onoda lieka vienas
Galų gale, po maždaug 5 metų slapstymosi džiunglėse, Akatsu nusprendė pasiduoti, bet kitiems trims kareiviams apie tai neprasitarė. 1949 m. jis nuklydo nuo kitų ir po 6 mėnesių, praleistų džiunglėse sugebėjo sėkmingai pasiduoti, jo manymu, sąjungininkų kariuomenei. Dėl šio įvykio Onodos grupė tapo dar atsargesnė ir giliau slėpėsi bei mažiau rizikavo, matydama Akatsu pasitraukimą kaip grėsmę saugumui. „O jei jis buvo sugautas“, pamanė jie.
1954 m. gegužės 7 d., kitas mažos grupės karys Shimada buvo nužudytas per susirėmimus Gontino paplūdimyje. Dabar iš grupės liko tik du nariai – Onoda ir Kozuka.
Dar maždaug 17 metų jiedu gyveno džiunglėse, rinkdami žvalgybinę informaciją ir puldami „priešo karius“. Jie vis dar buvo įsitikinę, kad galų gale Japonija išsiųs daugiau karių, kurie panaudoję jų surinkta žvalgybine informaciją, vėl užims salą.
Vis dėlto, 1972 m. spalio mėn., po 27 metų slapstymosi, Kozuka buvo nužudytas per kovą su Filipinų patruliu. Japonų vyriausybė jau seniai manė, kad Kozuka yra seniai miręs, nes negalėjo taip ilgai išgyventi džiunglėse. Bet dabar, vyriausybė pradėjo galvoti, kad Onoda taip pat vis dar gyvas, nors jis taip pat jau seniai buvo paskelbtas mirusiu.
Tada japonai išsiuntė paieškos grupę, kuri pabandytų rasti Onodą džiunglėse. Deja, jis per daug gerai slėpėsi turėdamas 27 metų praktiką. Jie negalėjo jo rasti. Onoda tęsė savo misiją.
Per 30 metų Onoda ir jo grupė nužudė 30 filipiniečių ir sužeidė daugiau kaip 100, taip pat sunaikino įvairius pasėlius ir kt.
Tęsinys kitame puslapyje:
Onoda surastas
Galiausiai, 1974 m. kolegijos studentas Nario Suzuki nukeliavo į salą ieškoti Onodos ženklų džiunglėse. Neįtikėtina, bet Suzuki pavyko rasti Onodos gyvenamąją vietą ir patį Onodą.
Suzuki bandė įtikinti Onodą grįžti namo su juo, bet Onoda atsisakė. Jo vadovaujantys pareigūnai buvo sakę, kad jie grįš jo. Jis nepasidavė ir netikėjo, kad karas baigėsi, kol jo vadovaujantysis karininkas negrįš ir neįsakys pasiduoti.
Onoda pasiduoda
Suzuki grįžo į Japoniją su žinia, kad rado Onodą; majoras Taniguchi, dabar jau pensininkas ir dirbantis knygų parduotuvėje, grįžo į salą pas Onodą, kad jam pasakytų, jog Japonija pralaimėjo karą, įsakytų atsisakyti ginklų ir pasiduoti filipiniečiams.
Kaip ir galima tikėtis, tai buvo triuškinantis smūgis Onodai.
1974 m. kovo 11 d., būdamas 52-ejų, Onoda su visomis uniformomis, kurios kažkaip vis dar buvo nepriekaištingos, išžengė iš džiunglių ir atidavė savo samurajaus kardą Filipinų prezidentui Ferdinandui Marcosui.
Marcosas, labai nepopuliarus Filipinuose, bet nepaprastai populiarus Japonijoje, atleido Onodai už nusikaltimus, nes Onoda manė, kad jis visą laiką tebekariauja.
Onoda nusivilia pokarine Japonija
Kai Onoda grįžo į Japoniją, jis buvo sutiktas kaip didvyris. Tačiau, dabar Japonijoje gyvenimas buvo visai kitoks, nei jis prisiminė, ir visai ne pagal jo konį. Daugelio jo puoselėjamų tradicinių japonų dorybių, tokių kaip patriotizmas, kultūroje beveik nebuvo; jo nuomone, Japonija dabar yra pasaulio tampoma už virvelių ir prarado pasididžiavimą savimi.
Nusivylęs kaip pasikeitė Japonija, 1975 m. jis persikėlė į Braziliją ir ten nusipirko rančą ir galiausiai vedė.
1980 m. perskaitęs apie japonų paauglį, nužudžiusį savo tėvus, Onoda dar labiau sunerimo dėl savo šalies būklės ir jaunų žmonių Japonijoje. Jis grįžo į Japoniją 1984 m., kur įkūrė gamtos mokyklą, kurioje jaunimas galėtų išmokti įvairių išgyvenimo būdų ir būti savarankiškesniais ir geresniais Japonijos piliečiais.
1996 m. gegužės mėn. Onoda grįžo į Filipinų salą, kurioje gyveno 30 metų, paaukodamas 10 000 USD vietinėms mokykloms. Nepaisant aukos, jis nebuvo pernelyg populiarus tarp vietinių gyventojų.
Onoda mirė nuo širdies nepakankamumo 2014 m. sausio 16 d. ligoninėje Tokijuje.
Jis buvo priešpaskutinis Japonijos karys ir paskutinis karininkas, kuris pasidavė po Antrojo Pasaulinio karo – paskutinis buvo iš Taivano kilęs Teruo Nakamura, kuris pasidavė vėliau po kelių mėnesių Indonezijoje.
