Hirosima ir Nagasakis - du Japonijos miestai, žinomi visame pasaulyje. Tik deja, pažymėti ne šlovingais pasiekimais, o mirtimis ir atominės eros pranašais. Po ugnies žybsnio ir grybo pavidalo debesies 1945 metų rugpjūčio 6 dieną prasidėjo atominė era. Išvakarėse – rugpjūčio 5 dienos popietę prezidentas Trumenas leido panaudoti bombą „Little Boy“ prieš japonus. Tą patį vakarą pulkininkas Tibbets nusprendė pavadinti bombą skraidysiantį lėktuvą savo motinos vardu – „Enola Gay“. Išaušęs rytojus tūkstančiams japonų atnešė mirtį ir kančias...

Hirosimos miestas

Hirosima (jap. Hiroshima – „Plati sala“) yra Hirošimos prefektūros sostinė ir didžiausias Čiūgoku regiono Honšiū (didžiausios Japonijos salos) vakaruose miestas. Pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo kaip pirmasis miestas istorijoje, ant kurio buvo numesta atominė bomba (Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo metu).

Miesto pavadinimas kilo nuo reljefo. Oto upė, tekėdama iš Tiugoku kalnų, dalinasi į atšakas, kurios prieš pat žiotis, atsiveriančias į Vidinę jūrą, suformuoja 6 salas. Šiose salose ir įsikūręs Hirosima miestas. Miestas išsidėstęs prie kalvų šlaitų tik truputi aukščiau jūros lygio.

Atominio bombardavimo metu Hirosima užėmė apie 26 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją iš kurių tik 7 kvadratiniai kilometrai buvo pilnai apstatyti. Tuometiniame mieste nebuvo aiškiai išskirtų pramoninių, gyvenamųjų ir komercinių rajonų. 75 % miestiečių telkėsi tankiai apstatytame miesto centre. Miesto rytuose stūksojo vienintelė kalva, galėjusi nors kiek apsaugoti nuo branduolinio sprogimo bangos. Gi likusi miesto dalis buco visiškai neapsaugota.

Pirmojo Kinijos-Japonijos karo metu Hirosima tapo stambia Japonijos kariuomenės tiekimo ir logistikos baze. Šis vaidmuo tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, tokiu būdu paversdamas miestą svarbiu priešų kariniu taikiniu. Jame bazavosi 2-osios armijos štabas, atsakingas už visą Pietų Japonijos gynybą. Miestas tarnavo kaip komunikacijų centras ir karių surinkimo ir paskirstymo vieta. Miesto centre šalia gelžbetoninių pastatų stiebėsi tradiciniai lengvi mediniai namukai. Toliau nuo centro praktiškai visas regionas buvo nusėtas tik Japonijos senosios architektūros namukais. Netgi dauguma pramonių pastatų buvo suręsti iš medienos. Taigi, toks miestas buvo puikus grobis dideliam gaisrui.

Pasirengimo etapas

Atominės bombos ataką JAV kariškiai ėmė planuoti jau 1945 metų vasarą. Tuomet, 1945 m. liepos 26 d. įvykusioje Potsdamo konferencijoje sąjungininkai pareikalavo, kad Japonija besąlygiškai pasiduotų. Buvo grasinama „visišku sunaikinimu“, jei imperija nepaklus. Tuo metu karo išvargintuose miestuose trūko maisto, vasaros karščiai ir ligų epidemijos buvo išsekinę šalies gyventojus, buvo akivaizdu, kad Japonija karą pralaimės. Japonų derybininkai tai suvokė ir iškėlė vieną sąlygą: palikti šaliai imperatorių. Sąjungininkai su tuo nesutiko, nors vėliau, kai bombos jau buvo numestos ir besąlygiška kapituliacija paskelbta, nusileido šiam reikalavimui.

Grasinimuose apie atominę bombą nieko nebuvo užsimenama, Japonijoje niekas nežinojo, kad priešas turi tokį ginklą. Jungtinės Amerikos Valstijos atominę ataką pasirinko kaip priimtiniausią alternatyvą karui su Japonija užbaigti. Toks sprendimas turėjo sumažinti Sovietų Sąjungos vaidmenį užbaigiant karą ir pagąsdinti sąjungininkę, netrukus po karo tapusią aršiausia priešininke.

Kaltinti atominės bombos panaudojimu vien kariškius negalima. Taikinius rinko darbo grupė, sudaryta iš matematikų, fizikų-teoretikų, sprogmenų specialistų ir net meteorologų. Taigi, tūkstančių žmonių likimus sprendė mokslo žmonės...Kokie kriterijai buvo svarbiausi? Patikėkit, tikrai ne humaniškieji. Hirosimos muziejuje saugomi dokumentai, liudijantys, kaip buvo renkamasi, ant kurių miestų numesti atomines bombas: kad būtų matomi atominio sprogimo padariniai, tankiai gyvenamos miesto dalies skersmuo turėjo siekti bent tris mylias. Visi miestai buvo rūšiuojami pagal tokius esminius punktus:

• Kadangi didžiausia smogiamoji galia bus pirmoji sprogimo banga, o po to naikinimą perims ugnis, reikėjo miesto su daug lengvų karkasinio tipo namų, galinčių lengvai griūti ir užsiliepsnoti.
• Kadangi didžiausia sprogimo galia išsidėsto 1,5 kilometro spinduliu, todėl miestas privalo turėti koncentruotą panašaus spindulio tankiai apgyvendintą centrą.
• Išrinktas objektas turi būti strategiškai ir taktiškai labai svarbus.
• Pirmąjį taikinį reiktų išrinkti tokį, kuris iki tol būtų menkai subombarduotas – tokiu atveju geriau matytųsi vienos bombos padaryta žala.

Galimais taikiniais pasirinkti keturi miestai ilgą laiką nebuvo bombarduojami iš oro, siekiant užmigdyti žvalgybos budrumą. Į mirtininkų sąrašus įtraukti Hirosima, kokura, Nigata ir senas šventyklų pilnas Kioto miestas. Pastarąjį miestą išgelbėjo Japonijos specialistas profesorius Resichauzeris, sužinojęs šią baisią žinią iš karto nubėgo pas savo tiesioginį viršininką majorą Mak-Kormaku iš armijos žvalgybos padalinio. Sukrėtimas profesorių atvedė iki ašarų. Laimė, majoras buvo išsilavinęs ir kultūrą suprantantis žmogus, tad pasistengė perkalbėti gynybos ministrą išbraukti Kioto iš galimų mirtininkų sąrašo.

Liepos mėnesį, po oro žvalgybos pranešimų galutinai pirmuoju taikiniu pasirinktas Hirosimo miestas. Jis tenkino visus reikalavimus ir be to dar buvo strategiškai svarbus. Paskutinis svarbus akcentas - mieste nebuvo sąjungininkų karo belaisvių stovyklos. Deja, apie 350 tūkst. civilių Hirosimos gyventojų niekas nepasigailėjo.

Hirosimos ataka

Rugpjūčio 6 dieną antra valandą trisdešimt minučių popiet „Enola Gay“ (44-86292) su specialia misija pakilo iš Tiniano salos Šiaurinio lauko. Lėktuve buvo „Little Boy“ – atominę mirtį nešantis mažylis. Įgula – pulkininkas Paul Tibbets (pagrindinis pilotas), antrasis pilotas kapitonas Robert Lewis, bombarduotojas majoras Thomas Ferebee, šturmanas kapitonas Theodore Van Kirk, radaro operatorius leitenantas Jacob Beser, ginkluotės specialistas kapitonas William Sterling Parsons, jo asistentas antrasis leitenantas Maurice Jeppson, radaro operatorius seržantas Joe Stiborik, uodegos šaulys vyresnysis seržantas George Caron, skrydžio inžinieriaus asistentas seržantas Robert Shumard, radistas Richard Nelson ir skrydžio inžinierius, technikas seržantas Wayne Duzenberry.

Kartu su lėktuvu nešėju pakilo dar du lėktuvai. Per 6-7 kilometrus atsilikęs vienas iš dviejų papildomų lėktuvų skraidino aparatūrą, skirtą sprogimo parametrams matuoti. Dar vienas bombonešis, nutolęs nuo nešėjo per 70 kilometrų, turėjo fotografuoti patį sprogimą. Mirtį nešantis mokslinis eksperimentas...

Oro apsaugos gynybinė sistema Hirosimos mieste greit pastebėjo priešų lėktuvus. Tačiau didelio nerimo karinei vadovybei jie nesukėlė – tiesiog jų buvo per mažai, kad būtų galima įtarti oro ataką. Netgi oro pavojaus signalai nebuvo paskelbti. Gyventojams paskelbtas paprastas pranešimas, raginantis pasislėpti slėptuvėse, jeigu B-29 visgi nuspręstu miestą bombarduoti. Tačiau darbai nebuvo nutraukti, tad absoliuti dauguma žmonių buvo lauke. Į orą nepakilo nei vienas japonų naikintuvas, zenitinė artilerija irgi tylėjo...

Taikinys – “T” formos Aioi tiltas pačiame Hirosimos centre. 9 valandą 15 minučių 15 sekundžių Hirosimos laiku “Little Boy” buvo išmesta iš bombų skyriaus 9600 metrų aukštyje. Japonų stebėtojai pamatė kaip iš vieno lėktuvo išmetamas nedidelis parašiutas, o pats bombonešis staigiai sukasi atgal. “Little Boy” pradėjo savo trumpą kelionę žemyn. Po 43 sekundžių ji sprogo 250 metrų aukštyje virš žemės, sunaikindama 12 kvadratinių kilometrų teritoriją. Žuvo maždaug 80 000 žmonių, ir buvo smarkiai nusiaubta 80% miesto teritorijos. Per keletą kitų mėnesių dar maždaug 60 000 žmonių mirė nuo sužeidimų ar apsinuodijimo radiacija. Nuo 1945 m. dar keli tūkstančiai Hirošimos bombardavimo aukų mirė nuo bombos sukeltų ligų. Tai buvo antrasis kartas, kai tokio pobūdžio ginklas buvo susprogdintas (pirmasis bandymas vyko Manheteno projekto dykumos bandymo teritorijoje, Naujojoje Meksikoje) ir pirmasis kartas, kai ginklas buvo panaudotas kariniams tikslams. Tai buvo karo su Japonija kulminacija...

1. B-29 bombonešis priartėja prie Hirosimos 9357 metrų aukštyje
2. 08.15 bomba "Mažylis" palieka bombų sektorių.
3. Bombonešis daro staigų posūkį 155 laipsnių kampu ir nusileidęs 518 metrų skrenda nuo sprogimo epicentro
4. Bomba sprogsta apytiksliai 576 metrai virš miesto paviršiaus. Sprogimo galia - 13 kilotonų
5. Praėjus minutei lėktuvą paveja pirmoji sprogimo banga, sklindanti apytiksliai 335 m/s greičiu

Prabėgus kelioms valandoms po sprogimo, Tokijuje niekas dorai nesuprato, kas nutiko Hirosimoje. Pirmąjį oficialų pranešimą telegrama atsiuntė Čiukogu miesto valdininkas. Joje buvo parašyta, jog Hirosimą atakavo nedidelis lėktuvų kiekis, o ant miesto numesta viena vienintelė bombą, tačiau visiškai naujo tipo. Rytojaus dieną Tokijuje esantis karinio štabo vadas jau tiksliai žinojo, jog miestą visiškai sugriovė vienintelė bomba...

Paklaustas apie sprogimą kapitonas Lewis vėliau sakė, kad jis „... netikėjo savo akimis. Toje vietoje, kur prieš dvi minutes buvo miestas – jo dabar nebeliko nei pėdsako...“

Kai „Enola Gay“ grižo į Tiniano bazę Tibbets buvo apdovanotas Kryžiumi už pasižymėjimą tarnyboje, o kiti įgulos nariai apdovanoti KOP medaliais.

Ruoštis šiai užduočiai buvo suorganizuotas specialus B-29 padalinys, kuriam vadovavo pulkininkas Paul W. Tibbets Jr. Iš 2000 šiai užduočiai atrinktų žmonių trečdalis buvo atmesti, kaip netinkami. Paprastai ruošiant pilotus ir bombarduotojus reikėdavo atlikti 20 skrydžių ir 5 skrydžius pagal radaro duomenis. Tačiau atrinktos įgulos atliko ne mažiau kaip 1000 bombardavimų ir 60 – panaudojant radarus. Naudodami specialiai sukurtą taikiklį iš 9000 metrų aukščio galėjo pataikyti į 150 metrų skersmens ratą. Dėl tokio kruopštaus parengimo 509 CG užjūrio operacijose neprarado nei lėktuvų nei žmonių.

Praėjus trim dienom po "Enola Gay" antskrydžio tai patvirtino lėktuvas "Bockscar", kuris numetė antrąją atominę (plutonio) bombą "Fat Man" ant Nagasakio. Tai buvo atsarginis taikinys – bomba buvo skirta Kokuros miestui.

Nagasakio ataka

Lėktuvo įgula: lėktuvo vadas Charles W. Sweeney, antrasis pilotas, kapitonas Don Albury, ginkluotės specialistas komanderis Fred Ashworth, leitenantas Philip M. Barnes, bombarduotojas Kermit Beahan, elektronikos specialistas, leitenantas Jacob Beser, radaro operatorius, seržantas Ed Buckley, šaulys, seržantas Albert DeHart, ginkluotė specialisto asistentas skrydžio inžinierius, seržantas Raymond Gallagher, skrydžio inžinierius, vyresnysis seržantas John Kuharek, trečiasis pilotas, leitenantas Fred Olivi, radistas Abe Spitzer, šturmanas ir radaro operatorius James Van Pelt. Kartu su jais dar skrido stebintis pilotas, kapitonas Frederick Bock ir civilis žurnalistas William Laurence

"Bockscar" piloto Charles W. Sweeney raportas praskleidžia atominių bombų numetimo paslaptį.

„Šturmanas puikiai atvedė prie taikinio. Mes praskridome virš Kokuros, tačiau taikinį dengė dūmai. Nebuvo jokios zenitinės ugnies. Užėjome antrą kartą beveik bombos numetimo aukštyje. Dūmai tebedengė taikinį. „Atidžiai žvalgykis“ – pasakiau bombos metikui, tačiau jo komandos nebuvo. Tada paprašiau KJP konsultantą ginkluotės klausimais Frederick L. Ashworth ateiti pasitarti. Pabandėme dar kartą – ir vėl nesėkmingai. Dar kartą pasitariau su komanderiu. Virš taikinio skraidėme jau 50 minučių – galėjome mesti bombą į vandenyną. Tirpo degalų atsargos. Tada nusprendėme skristi į atsarginį taikinį – Nagasakį. 90% kelio įveikėme pagal radarą. Tik paskutines kelias sekundes taikinys atsivėrė“.

Tai jau istorija. Kas kada ir ką padarė. Tačiau kokie išgyvenimai slepiasi po šita istorija? Ką reiškia būti branduolinio sprogimo epicentre? To niekas nepasakys – sprogimo centre neišgyveno nei vienas žmogus. Jie tiesiog „išsilydė“ nuo karščio. Daugelis tolėliau buvusių žmonių sudegė akimirksniu tokioje pozicijoje, kokioje jie tuo metu dirbo. Tai buvo be galo kraupus reginys – tūkstančiai sudegusių kūnų, visur apanglėję ir sugriuvę pastatai, tolėliau nuo epicentro klykiantys apdegę žmonės. Užviręs upės vanduo, milžiniška radiacija...

Nuo sprogimo epicentro 2 km atstumu visi pastatai sugriauti visiškai, o 12 kilometrų spinduliu plyti apgriautų pastatų plotai. Stiprius nudegimus žmonės patyrė netgi iki 8,6 kilometro spindulio nuo epicentro. Medžiai ir žolė visiškai sudegė 4 kilometrų spinduliu. Sunaikinta 9/1 visų miesto pastatų...Tragiški skaičiai, tačiau net jie nublanksta skaitant išlikusių gyvų žmonių prisiminimus apie tas pragariškas akimirkas...

Hirosima šiandien

Kokia Hirosima dabar? Neišsipildė pesimistiškiausios pranašystės: kad mieste 75 metus nežels žolė, kad sprogimą išgyvenę žmonės, japoniškai vadinami hibakušia, gyvens ne ilgiau nei trejus metus... Miestas jau seniai sugrįžo į įprastą ritmą. Tačiau Hirosima vis dar yra miestas-auka. Reta šeima gali pasigirti, kad niekas iš jos artimųjų nežuvo per atominį bombardavimą.

„Žmonės norėtų užmiršti siaubingus prisiminimus, bet aš noriu papasakoti savo istoriją“, – ryžtingai sako Shizuko Abe, viena iš atominės bombos sprogimą išgyvenusiųjų, nebe pirmą kartą pasakodama savo prisiminimus Hirosimos taikos memorialo muziejaus lankytojams. Keletas jos likimo draugų čia nuolat kviečiami pasakoti savo išgyvenimus. Iš viso Japonijoje gyvena apie 270 tūkst. hibakušia. Moteris kalba ramiai, kartais net monotoniškai, žiūrėdama į vieną tašką, jokių jausmų neišduodančiu veidu. Tai, ką jai teko patirti 1945 metų rugpjūčio 6-ąją, jau yra istorija. Sh. Abe jau įprato kalbėti apie tai su stebėtina ramybe, nors jos besiklausantys turistai negali sulaikyti ašarų.

„Ne, aš nepuoselėju priešiškų jausmų Amerikai. Tai, kas įvyko, juk buvo ne šalies žmonių, o tik konkrečių politinių lyderių valia“; „Mažylis“ [taip buvo vadinama ant Hirosimos numesta atominė bomba – D. R.] atnešė didelę tragediją, bet šiandien atominiai ginklai dar galingesni ir pavojingesni“, – šaltu veidu pasakoja Sh. Abe. Kai kurie jos likimo draugai netgi prisiverčia ištarti: „Japonija nusipelnė bausmės – juk ji pirmoji užpuolė JAV“. Nugalėtos valstybės karo aukoms nelieka nieko kita, kaip kalbėti tokiais žodžiais.

Gyventojai nenutuokė, kas jiems nutiko. Kai kurie tikėjo atsidūrę budistiniame pragare. Žmonės buvo įspėti, kad jei būtų sužeisti bombardavimo metu, ieškotų vandens, tačiau tie, kurie vadovavosi šiais nurodymais ir įšliaužė į upę, paskui negalėjo iš jos išlipti, ir jų lavonai plaukiojo pirmyn atgal potvynių ir atoslūgių ritmu, pasakoja Shizuko Abe.

„Girdėjau, kaip sužeisti žmonės prašė vandens atsigerti, bet buvau mokyta, kad sunkiai sužeistiems gerti negalima, nes jie iš karto numirs. Tačiau jie vis tiek numirė mano akyse, ir dabar aš dažnai kaltinu save, kad nesuradau jiems vandens, nes galėjau palengvinti jų paskutines akimirkas“, – čia sprogimo liudininkės balsas sudreba. Ji pasakoja dar ir dabar dažnai girdinti balsus žmonių, kurie šaukėsi pagalbos iš po namų griuvėsių. Kadangi visi aplink po sprogimo buvo sužeisti, niekas negalėjo jiems padėti. Net gydytojai, dirbę pagalbos centre, atidarytame buvusiame fabrike, patys buvo sužeisti.

Pati Sh. Abe, kaip ir daugelis moksleivių tą dieną prievarta atvežta į miesto centrą griauti medinių statinių (taip buvo rūpinamasi, kad neplistų gaisrai), nuo sprogimo sukeltos bangos nukrito nuo stogo, jos trumpa apranga įdegė į kūną, o nepridengta oda visiškai atšoko. Sunkiai matydama mergina tiesiog sekė minią, šliaužiančią į pagalbos centrą. Dėl didelio sužeistųjų skaičiaus gydytojai nespėjo pagelbėti visiems sužeistiesiems, todėl, kaip prisimena Shizuko Abe, tėvai ją gydė liaudiškais metodais.

Šiandien, po 18 plastinių operacijų, senutė japonė beveik neišsiskiria iš minios. Jos gimtasis miestas taip pat jau grįžęs prie įprasto gyvenimo. Modernūs pastatai, klestinti pramonė, žaliuojantys parkai, kaip ir visur kitur į darbus ir mokyklas rytais skubantys žmonės sudaro įspūdį, kad praeitis liko tik istorijos vadovėliuose ir muziejų ekspozicijose. Vis dėlto šis įspūdis klaidingas. Apie dešimtmetį Japonijos vyriausybės ignoruotos ir ilgai pasaulio pamirštos tragedijos aukos dar ir šiandien kenčia nuo sprogimo paliktų fizinių ir psichologinių žaizdų, net jaunosios kartos sergamumas vėžiu kelis kartus viršija Japonijos vidurkį. O pasaulis toliau kuria branduolinius ginklus. „Už oficialios taikos slepiasi pavojus“, – su vos balse juntamu nerimu sako hibakušia Shizuko Abe.

Po atominio puolimo Hirošima buvo atstatyta kaip „taikos atminimo miestas“, o išlikęs pastatas, buvęs arčiausiai sprogimo vietos, pavadintas „Atominės bombos rūmais“ ir tapo Hirošimos Taikos atminimo parko dalimi. Miesto valdžia vis dar kovoja už branduolinio ginklo uždraudimą ir taiką pasaulyje. Nuo 1968 m., kaskart kai kur nors pasaulyje bandomas branduolinis ginklas, miestas paskelbia oficialų protesto laišką.

Parengta pagal:

• 62-я годовщина бомбардировки Хиросимы и Нагасаки
• Hirosima vis dar gedi
• Hirošima
• Hirosima ir Nagasakis

Komentarai (13)