Samurajų kardai (video)  (11)

Samurajai jau kelis amžius neatsiejama Japonijos kultūros ir istorijos dalis. Net ir dabar šis žodis apipintas legendomis, mitais ir tuo pačiu didele pagarba. O samurajų kardai daugeliui senųjų ginklų mylėtojų yra vieni iš pačių tobuliausių ir gražiausių šaltųjų ginklų. Nesunku suprasti kodėl, prisiminus kiek amžių tai buvo pagrindinis japonų ginklas, pasižymėjęs nepaprastu aštrumu, lankstumu, o patyrusio kario rankose tai buvo staigios mirties garantas.

Pradžiai truputis informacijos, surastos lietuviško interneto komentaruose ir forumuose apie samurajų kardus. Kadangi tai nėra oficialūs šaltiniai, tad gali būti kai kurių netikslumų.

Japoniško Kardo (JK) riesta forma galutinai susiformavo X-XI amžiuje (Hejan meno periode), tuo pačiu metu kai karių klasė pradėjo įgauti valdančiąją padėtį. Taip pat didelės įtakos formai turėjo nauja raitos kovos technika ir metodai, ištobulėjusi plieno gamyba ir kalimo technologija. Pagrindinis ginklas, kuris buvo karių klasės neatsiejamoji dalis – tai ilgasis kardas, kuris priklausomai nuo ilgio, nešiojimo būdo ir makščių tipo buvo skirstomi i TACHI , UCHIGATANA, KATANA, VAKIZAŠI ir TANTO.

TAČI kardas būdavo nešiojamas asmenų aštriąja puse į apačią ir jų ilgis dažniausiai būdavo 76-79cm. Kalvio-meistro parašas būdavo kriaunų išorinėje dalyje kai jis kabėdavo prie kario šono.

UČIGATANA buvo nešiojama užkištą už OBI (juosmens diržas) ašmenimis į viršų. Labai dažnai trumpintas TACHI. UČIGATANOS ilgis buvo 60-69cm.

KATANA visuomet buvo nešiojama užkišta už OBI arba HIMO (HAKAMOS juosmens diržu) aštriais ašmenimis į viršų ir meistro parašas būdavo išorinėje pusėje, kai katana būdavo prie kario šono (žinoma būdavo išimčių – kai kurie Hizen provincijos meistrai pvz. TADAJOSHI, TADAHIRO,.. iškaldavo savo vardus TACHI pusėje). Katanos ilgis dažniausiai 76-79cm.

VAKIZAŠI– siekiantis 30-60 cm. 

TANTO – trumpiausia forma, nesiekianti 30 cm.

Japoniškai parašas yra MEI. Kai japonišką kardą laikote rankoje aštriomis ašmenimis į apačią ir parašas yra kriaunų dešinėje pusėje tai TACHI-MEI, o jei kairėje tai KATANA-MEI.

Patys seniausi kardai buvo tači. Jie naudoti žiauriose feodalinėse klanų kovose. 14 a, kardų aukso amžiuje, kardų ilgis siekdavo net metrą. Tai buvo žiaurūs ginklai, ir ypač buvo vertinamas kardo aštrumas.

15 a atsirado poreikis trumpesniems kardams, kuriuos būtų patogu nešioti prie juostos. Tada ir atsirado katana ir vakizaši. Jie buvo plačiai naudoti 16 a, kovojančių žemių laikotarpiu.

Nuo 17 a pradžios, Japonijoje įsigalėjus taikai ir prasidėjus Edo laikotarpiui, kardas tapo daugiausia puošmena, samurajaus simboliu. Paplito paprotys nešioti juo poroje: katana ir vakizaši kartu. Kardo makštis, išvaizda daug pasakodavo apie jį seginčio samurajaus rangą.

1867 m., po Meidži restauracijos, samurajams buvo uždrausta nešiotis kardus. Toks pasikėsinimas į tradiciją, kuriai daugiau nei tūkstantis metų, išdidžios karių kastos nebuvo lengvai priimtas, todėl imta nešioti medinį katana. Nors nepavojingos “lazdos” ir užgožė ašmenis, tačiau katana – “samurai siela” išliko gyva.

Truputis apie tokių kardų gamybą. Daugelis japoniško kardo kalimo proceso etapų yra meistrų paslaptys. Tradiciškai nukaltas japoniškas kardas yra skirtingų kietumų plienų laminatas. Kietumas buvo reguliuojamas geležies prisotinimu anglimi. Kietas plienas būdavo tradiciniu 15-kos perlenkimu (nors pasitaikydavo 20-30) vidutinio kietumo 10, o minkštas 5 perlenkimai. Laminavimas vykdavo septyniais pagrindiniais būdais. Iš laminuoto ruošinio nukalamas tiesios formos pusfabrikatis SUNOBE. Tuomet kalvis pradeda formuoti kardo formą šlifuodamas, skusdamas ir dildydamas SUNOBE. Sekantis etapas grūdinimo linijos formavimas. Tam reikalui kalvis tepa skystą molį: smailiąją ir aštriąją dalį plonu sluoksniu, o šonus ir nugarinę dalį storiau. Kaitinimas ir grūdinimas vyksta tamsoje, nes pagal įkaitusio plieno spalvą kalvis nustatydavo reikiamą temperatūrą. Grūdinimui vanduo taip pat turėjo būti reikiamos temperatūros. Patekę į vandenį asmenys greičiausiai atvesdavo ten kur buvo plonas užtepto molio sluoksnis. Šoko ištiktame pliene įvykdavo pasikeitimai, atsirasdavo plieno kristalinės formos: perlitas ir martensitas.

Susidarydavo kietoji plieno dalis-JAKYBA ir spindinti tiesi arba vingiuota linija-HAMONAS skirianti kietąją dalį nuo minkštos. Storesniu molio sluoksniu ištepta kardo dalis atvesdavo lėčiau. Dėl vėsimo skirtumo kardas išsilenkdavo. Įvertinęs kardo formą kalvis ją kalimo kūju taisydavo ant įkaitinto vario bloko. Jei kalvis būdavo patenkintas nukalto kardo kokybe, iškaldavo savo vardą kardo kriaunų dalyje NAKAGO ir atiduodavo poliruotojui, kuris savo meistriškumu atskleisdavo tikrąjį kardo plieno grožį.

Vėliau kardų bandytojas išbandydavo kardo ašmenis pjaustydamas lavonus arba nuteistus nusikaltėlius – pradėdavo nuo smulkesnių kaulų, pereidamas prie stambesnių. Rezultatai buvo dažniausiai užrašomi ant kriaunų nakago.

Toliau keletas video klipukų, apie KATANA galimybes. Yra į ką pažiūrėti...

Parengta pagal:

• Japoniškas kardas
• Samurajų ginklai

Komentarai (11)