Miestai 2.0 – taip galima būtų perfrazuoti „web 2.0" terminą, kuris apibūdina procesą, kai interneto turinį kuria juo besinaudojanti bendruomenė. Pasirodo, taip galima kurti miestus – ne virtualiame, bet realiame pasaulyje.

Tokią viziją tarptautinėje konferencijoje „TEDx Vilnius“ išsakė inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco“ vyriausiasis tvarumo vadovas Andreasas Gyllenhammaras iš Švedijos. Anot jo, energetiškai ir socialiai tvarius ateities miestus, kuriuos kuria ne vien tik specialistai, besivadovaujantys bendruoju planu. Nuo šiol miestus kuria ir paprasti miestiečiai.

Nusprendėme pasidomėti socialiniu ateities miestų planavimu.

A. Gyllenhammaras savo taikomą socialų miestų planavimo metodą vadina „Planavimo dialogu“ (angl. Design Dialogue). Apie darbo procesą jis pasakojo: „Į miesto planavimo dirbtuves kviečiami skirtingų norimos planuoti miesto dalies socialinių grupių atstovai – visi, kas gyvena, ar dirba toje teritorijoje. Pavyzdžiui, kai sprendėme apie ligoninės planavimo klausimus, kalbėjome ne tik su gydytojais ir seselėmis, bet ir su pacientais ar jų lankytojais, nes jie visi veikia ligoninės erdvėje, bet jų poreikiai yra skirtingi. Taip buvo bandoma pasiekti visoms grupėms geriausią variantą.

Vis dėlto žmonių grupė, su kuria dirba, negali būti per didelė. Procese dalyvaujančių žmonių skaičius neturėtų viršyti 40. Dirbant su 30-40 žmonių grupe, juos galima suskirstyti į kelis pogrupius ir juose diskutuoti. Jei žmonių per daug – greičiausiai, liks savo nuomonės neišreiškusių. Šių susitikimų atmosfera paprastai yra gana neformali – mes tiesiog geriame kavą ir kalbamės.“

„Diskusijas pradedame, kai tam tikroje vietoje matome problemą. Mūsų darbo laikas paprastai turi ribas – darbo pradžios ir pabaigos datas. Dažniausiai suorganizuojama keletas susitikimų, dirbtuvių – pirmiausia diskutuojama apie vertybes: kas kam atrodo gerai, kas blogai. Žinodami, kas tam tikroje teritorijoje svarbu skirtingoms grupėms, ekspertai gali ieškoti praktinių sprendimų, siūlyti juos žmonėms. Tie praktiniai sprendimai yra vizualizuojami suprantamai paprastiems žmonėms, naudojant spalvas ir formas. Specialistai, kalbėdami apie urbanistiką dažnai naudoja paprastiems žmonėms nesuprantamus terminus, todėl turėjome sugalvoti, kaip visa tai paaiškinti. Anksčiau architektai ir urbanistai spręsdavo viską vieni, bet mes manome, kad bendradarbiaujant su pačiais gyventojais galima pasiekti geresnių rezultatų,“ – kalbėjo pašnekovas.

Anot „Sweco“ vyriausiojo tvarumo vadovo, šis metodas vis dar formuojasi. Visų pirma, jis turėjo teorinį, mokslinį pagrindą, vėliau buvo pritaikytas planuojant pastatus, o dabar – planuojant miesto erdves. „Pirmiausia šį metodą pritaikėme ligoninėse, nes matėme, kad jos yra prasčiausiai suplanuotos ir neveikia taip optimaliai, kaip turėtų,“ – sakė jis.

„Švedijoje turime pavojingų rajonų, kur dažniausiai yra apsistoję mažesnes pajamas turintys žmonės. Tokiuose rajonuose mes taip pat naudojame šį metodą ir tai padeda kelti gyvenimo kokybę juose. Pavyzdžiui, mes išklausome žmonių, ko jie norėtų. Taip pat nestatome vienodo tipo namų vienoje vietoje, o maišome juos, mat žmonės nori įvairovės – jie nenori gyventi tik tarp žmonių, kurie yra tokie kaip jie patys.

Pavyzdžiui, jei turime daug emigrantų, jie visi paprastai linkę gyventi vienoje vietoje, tam tikroje atskirtyje, bet taip yra ne todėl, kad jie to nori – jie bijo gyventi tarp skirtingų žmonių, tarkime, tarp gaunančių didesnes pajamas. Bet jei jie galėtų pasirinkti ir kartu planuoti savo gyvenamąsias vietas ir jų aplinką, jie tikrai norėtų gyventi ne tik tarp savų, bet ir tarp kitokių žmonių,“ – tvirtina A. Gyllenhammaras.

Pasak jo, įprastas miestų planavimas reikalauja laikytis griežtų taisyklių. Žmonėms parodžius, kas yra nuspręsta, dažnai galima išgirsti, kad jiems tai nepatinka. Tačiau, jei žmonės jaučiasi planavimo proceso dalimi, jie greičiau sutinka su tam tikrais sprendimais – juk tai jų pačių padaryti sprendimai. Todėl miesto planavimo procesas netgi pagreitėja.

A. Gyllenhammaras pabrėžė, kad šis metodas gali padėti spręsti konfliktus jautriose teritorijose, sakykim, kalnų kurortuose – gali susirinkti įvairių suinteresuotų grupių atstovai – gyventojai, turistai, aplinkosaugininkai – ir taip rasti bendrus sprendimus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Komentarai (0)