Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Artūras Blotnys darbą šiose pareigose vadina asmeniniu profesiniu iššūkiu, o Vilnių – gražiausiu pasaulio miestu. Su juo kalbamės apie tai, kaip Vilnius keisis artimiausiu metu, kokių naujų vietų atsiras jame gyventi, poilsiauti ir grožėtis menu bei jį kurti.

- Kaip tampama vienos iš Europos sostinių vyriausiuoju architektu?

- Baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar - Gedimino technikos universitetas), gavau paskyrimą į Miesto statybos projektavimo institutą. Gana greitai kilau karjeros laiptais, būdamas 28-erių jau vadovavau šimto darbuotojų skyriui. Vėliau su kolegomis įkūrėme individualią įmonę, labai gerai sekėsi, šeši gabūs architektai ir konstruktoriai padarydavome darbų tiek, kiek visas institutas. Dukart buvau nominuotas apdovanojimams už geriausius projektus Vilniaus mieste – už gyvenamųjų namų kompleksą Nemenčinės plente, prie buvusios Lietuvos kino studijos, ir gyvenamuosius namus Teatro gatvėje. Tačiau reikalingi nauji iššūkiai, norėjosi save išbandyti ir šiose pareigose.

Architektūros viršūnė yra urbanistika, o dirbant čia įmanoma šios viršūnės siekti. Žinoma, atsakomybė didžiulė. Vilnius - didžiulis miestas, užimantis 401 kvadratinį kilometrą, gyvena per pusė milijono gyventojų.

Vyriausiojo architekto pareigos yra rūpintis viskuo - nuo gėlynų, šviestuvų, medžio rūšies parinkimo iki miesto plėtros, strateginio plano, kuris numatomas dešimčiai – penkiolikai metų į priekį. Tai profesinis iššūkis, kurį prieš mane pabandė įveikti mano kolegos Gediminas Baravykas, Danas Ruseckas, Linas Naujokaitis.

- Kaip derinate miesto senovę, istoriją su užduotimi nebūti provincijos miestu, o būti viena iš visaverčių, modernių Europos sostinių?

- Vilnius yra išskirtinis miestas ir, kaip visiems sakau, pats gražiausias pasaulyje. Vilniaus neapibūdinsi vienu žodžiu ar vienu sakiniu. Galima sakyti, kad tai miestas parke. Tai miestas tarp gamtos ir materialaus pasaulio, miestas tarp civilizacijos ir barbariškumo, pasienio miestas, su istorinių peripetijų ženklais, unikalia architektūra.
Mums ir ateinančioms kartoms svarbiausia yra išlaikyti Vilniaus perlą – Senamiestį, kurio plotas yra vienas didžiausių Europoje.

Būtina išsaugoti miesto gamtą. Mažai yra tokių miestų, kurių žalieji plotai plyti iš užmiesčio iki pat centro. Iš vakarų plyti Vingio parkas, kuris baigiasi ties priėjimu prie Tauro kalno, o iš rytų, iš Pavilnio, žaluma plyti iki pat pilių komplekso. Senamiestis suspaustas tarsi dviejų žalių liežuvių. Unikali miesto ir gamtos dermė. 

O naujus, modernius, aukštybinius pastatus, rajonus turime statyti atsitraukdami padoriais atstumais nuo žaliųjų ledynmečio liekanų – Šeškinės kalvų, Tauro ir Gedimino kalno.

- Kaip gimė idėja modernųjį Vilnių statyti būtent dešiniajame Neries krante?

- Vilniaus jau negalime įsivaizduoti be modernaus šiuolaikinio miesto centro dešiniajame Neries krante. Idėjas apie tokio centro formavimą miesto architektai puoselėjo jau seniai. Tai ne pastarųjų dešimtmečių idėja, o daug senesnė, dabar ji realizuojama. Bandome aukštybinių pastatų nebarstyti po miestą, nors klaidų nepavyko išvengti, kai kurie aukšti pastatai pasklido ten, kur neturėjo atsirasti. Visgi stengiamės, kad jų vieta būtų dešinysis Neries krantas, žemutinė upės terasa. Architektūrinė kalva užima plotą tarp Konstitucijos prospekto ir Krokuvos gatvės. Čia formuojame naują miesto centrą, ne chaotiškai, o remdamiesi aiškia filosofija. Naujai kuriamas centras atitolęs nuo žaliųjų kalvų iš visų pusių apie kilometrą. Siekiame vertikalaus silueto ir bandome aukštybinius pastatus kalvoje projektuoti ne atsitiktinai, o taip, kad jie formuotų kalvą, nebūtų pavieniai. Miestas turi būti ne muziejus ar draustinis, o nuolat kintantis, derinant sena su naujumu, moderniškumu. Kiekvienas amžius miesto veide palieka savo ženklų.

- Ką nusprendėte daryti su Šnipiškėmis, kaimu mieste, kurio apgriuvusios medinės trobos ir medinės lauko tualeto būdelės yra visiškai šalia stiklu ir metalu tviskančių naujųjų Vilniaus pastatų?

- Šnipiškės, kuriose tebestovi namas, kuriame gyvenau vaikystėje, išliks. Šis rajonas buvo užmirštas ir apleistas nuo 1960 metų. Vis buvo kalbama, kad kažkas čia vyks, kažko bus imamasi, bet kalbos taip ir likdavo kalbomis. Mes su savivaldybės įmone „Vilniaus planas“ parengėme galimus gatvių (Lvovo, Giedraičių, Kernavės, Krokuvos) projektus. Sutvarkius gatves, pajudėtų ir kiti darbai. Norint išlaikyti tai, kas per amžius buvo būdinga šiam rajonui, abipus Giedraičių gatvės paliekame medinius namus.

Medinė architektūra – didžiausias šio rajono turtas. Taip susitvarkę latviai Rygoje, manau, kad ir pačiame Vilniaus centre įmanoma gyventi mediniame name ir vakaroti po alyvų krūmu. Viskas liks taip, kaip buvę, tik pastatai turėtų būti suremontuoti, atrestauruoti, įrengta viskas, kas reikalinga šiuolaikiniam žmogui, juk dabar nebe tas amžius, kuriame rajonas buvo statytas. Šnipiškėse miestas privatiems namų savininkams žada parodyti pavyzdį - porą medinių namų perkelsime į Giedraičių ir Krokuvos gatvių kampą. Tuo pavyzdžiu sekdami, galės tvarkytis ir patys namų bei butų savininkai.

Žinome, kad nebus lengva sutvarkyti Šnipiškes, nes egzistuoja didelė problema – Lietuvoje miestai nevaldo žemės, ją valdo valstybė per patikėtinius - Nacionalinę žemės tarnybą, kuri priklauso Žemės ūkio ministerijai. Paradoksalu, tačiau realybė tokia – žemės ūkis valdo miestų žemę. Dėl to kyla daugybė keblumų, didelė biurokratija.

- Buvusių kolektyvinių sodų teritorijos irgi keičiasi, dabar ten statomi namai, kuriuose žmonės nuolat gyvena, o ne, kaip anksčiau, leidžia savaitgalius. Kai kurie namai atrodo lyg kregždės lizdai, kai prie seno sodo namelio vis lipdoma po kambarį, po patalpą.

- Iš tiesų, problemų buvusiose sodų bendrijose nestinga. Tai didžiulės kolektyvinių sodų teritorijos, sovietmečiu vadintos auksiniu miesto žiedu. Jos dabar pamažu transformuojasi į mažaaukštės statybos gyvenamuosius rajonėlius. Tai iššūkis miestui, nes šis procesas ilgas ir nuobodus. Ten nemažai bėdų: per siauros gatvės, nėra komunikacijų, žemė - ūkio paskirties.

- Kurie darbai šiuo metu mieste įrašyti pirmuoju numeriu?

- Visi žino apie Bernardinų sodo rekonstrukciją. Ten pirmiausia bus sutvarkyti želdynai, takai, apšvietimas. Toliau darbų eilėje – Misionierių sodai su istoriniais tvenkiniais. Jau turime architektūros projekto nugalėtoją ir rengiame techninį sodo projektą. Tvarkysime Reformatų skverą, esantį iš vienos pusės tarp Teatro ir Pylimo, iš kitos – tarp K. Kalinausko ir J. Basanavičiaus gatvių. Remiantis įvykusiais konkursais, tvarkysime Lukiškių aikštę. Norime, kad ši aikštė taptų visų miestiečių lankoma ir mėgiama poilsio vieta, kurioje galėtų vykti ir įvairios miesto šventės. Norėtume, kad ši aikštė atgytų ir taptų neatskiriama urbanistikos dalimi, atvira visiems miestiečiams. Netolimoje praeityje, sovietmečiu, ši aikštė emociškai buvo ganėtinai grėsminga, joje stovėjo Lenino skulptūra, aikštės struktūra buvo labai griežta, monumentali. Vienintelis jos pliusas - buvo vienintelė mieste gerai tvarkoma viešoji erdvė. Pati vieta, bet ne aikštė, visada traukė jaunimą, juk ir sovietmečiu aikštėje buvo atokesnių vietų, patogių suoliukų, su aplink kerojusiais alyvų krūmais, kur rinkdavosi to meto jaunimas, hipiai.

- Monumentalumo ir dramatizmo Lietuvos skulptūroms niekada nestigo. Ar neplanuojama Vilniuje, kaip kitose Europos sostinėse ir ne tik sostinėse, pastatyti daugiau nuotaikingų skulptūrų, kai eidamas netikėtai aptinki suolelį ant kurio, pavyzdžiui, įtaisyta skulptūra - po skėčiu pasislėpusi porelė?

- Iniciatyvų ir pasiūlymų, kaip ir kokiomis skulptūromis puošti miestą, sulaukiame labai daug. Siūlyta pastatyti paminklą Žalgirio mūšiui paminėti, Vytautui Didžiajam, atkurti Vilniaus stulpus. Taip atsirado ir ukrainiečių poeto T. Ševčenkos skulptūra skverelyje prieš Halės turgavietę. Kaip žinote, originaliai įamžintas V. Kernagio, J. Ivanauskaitės atminimas. Turėtų atsirasti skulptūra J. Basanavičiui, ieškoma vietos, kuri labiausiai susijusi su patriarchu.

Dėl skulptūrų, labiausiai joms tinkamų vietų tariamės su istorikais, meno teoretikais. Nenorime sugadinti istorinių erdvių joms netinkančiais meno kūriniais, bet tai nereiškia, kad modernistinės stilistikos kūrinys negalėtų atsirasti Senamiestyje. Menas, atsirandantis Senamiesčio erdvėse, bet kuriuo atveju jau yra šiuolaikinis, juk niekas dabar nekuria taip, kaip, tarkime, XVI amžiuje.

- Ar planuojate Vilnių dar labiau plėsti? Kokių naujų gyvenamųjų rajonų atsiras ateityje?

- Vilnius ir taip labai išsiplėtęs. Tai didžiausias sostinės plotas visoje Europoje, už jį didesnis tik norvegiškasis miestas Bergenas. Vilnius pakankamai išskydęs, per mažai žmonių gyvena centrinėje miesto dalyje. Pastaruoju metu miestas labiausiai plėtėsi pakraščiuose, o tai labai brangu, reikia tiesti inžinerinius tinklus, gatves. Mes gyvename labai erdviai ir labai prabangiai.

Turime kelis hektarus miesto centrinėje dalyje arba prieigose, kur yra visos komunikacijos, sutvarkyta infrastruktūra – darželiai, mokyklos, todėl būtų protinga apsigyventi būtent čia.

Tam sukurtos konversinės strategijos – buvusios pramoninės zonos bus verčiamos gyvenamųjų namų kvartalais. Vienas pavyzdžių – Vilnelės pakrantėje kuriamas Architektūros parkas. Jis atsiras ten, kur buvo „Skaiteks“ gamykla, įmonė „Vilniaus kailiai“, dar toliau - „Audėjas“. Visą šią teritoriją ketinama apgyvendinti, pastačius naujus namus. Žinoma, visa tai bus statoma atsižvelgiant į paveldo išsaugojimo reikalavimus. Dėl buvusios „Skaiteks“ gamyklos teritorijos ir joje planuojamų gyvenamųjų namų statybų bei teritorijos pertvarkos išsiųstas paklausimas UNESCO.

Vienas sėkmingiausių konversijos pavyzdžių - Šiaurės miestelis, bet jame mažokai žaliųjų plotų. Todėl, planuodami Architektūros parką, numatėme tvarkyti visą Vilnelės slėnį, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takus, nutiesti tiltelius per Vilnelę. Norime, kad teritorija būtų skirta ne vien gyvenimui ar komercijai, bet ir poilsiui, pasivaikščiojimams. Svarbu, kad teritorija būtų integruota ir į Senamiestį, ir į gamtą, atsirastų menininkų dirbtuvėlės ar centriukai. Tai turi būti patraukli, kviečianti apsilankyti, o ne nuošali vieta.

- Tarkime, esu entuziastinga gamtos ir Vilniaus mylėtoja ir noriu kasmet mieste pasodinti po ąžuoliuką. Ar galiu tai daryti kur panorėjusi?

- Yra miestovaizdžio skyrius, kurio darbo sritis - parkai, želdynai, dvarų teritorijos. Ten turėtumėte kreiptis ir pasakyti apie savo gerus ketinimus. Darbuotojai tikrai patars, kur ir ką sodinti. Iš tiesų tokie pasiūlymai ir iniciatyvos neretos.

- Vis liepsnoja nuomonių karas dėl sovietmečio architektūros– vieni ragina viską griauti, kiti gi sako, kad tai taip pat mūsų miesto istorijos dalis, tad viską naikinti būtų barbariška. Kokia jūsų nuomonė?

- Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra įtraukti į saugotinų architektūros paminklų sąrašą. Tai to laikotarpio išskirtinės architektūros pavyzdys. Sovietmečiu statyti Žirmūnai, Lazdynai, kiti gyvenamieji rajonai (urbanistine prasme) daug unikalesni negu dabar projektuoti, žinoma, jie vertingi ne savo pastatais, bet žaliosiomis erdvėmis, patogia infrastruktūra. Jie daug erdvesni negu dabartiniai, kai norima mažesniame plote pastatyti daugiau pastatų. Apsisprendėme išsaugoti Lazdynų mikrorajono urbanistinę struktūrą, o kiti rajonai gali būti rekonstruojami. Pritarčiau tam, kad dalis pastatų būtų griaunama, o jų vietoje iškiltų nauji, šiuolaikiniai, atitinkantys energetinius, ekologinius reikalavimus. Žaliojo tilto skulptūros, mano manymu, jau seniai yra tapusios tilto visuma, jos to laikmečio meno, ne tik ideologijos ženklas.

- Kalbama apie būsimą kultūros reikmėms skirtų pastatų trikampį dešiniajame Neries krante. Koks jis bus?

- Mieste formuojami klasteriai. Aplink Nacionalinę galeriją formuosis muziejų teritorija. Šalia galerijos atsiras Modernaus meno centras, kurio detalųjį planą baigiame rengti. Prie jų numatoma statyti ir Ermitažo filialo muziejų. Vienoje vietoje, pačiame miesto centre, turėsime koncentruotą kultūros židinį. Kitoje vietoje bandome padaryti muzikos ir menų klasterį. Olandų gatvėje yra apleista teritorija, ten sovietmečiu buvo kariniai sandėliai. Dabar pastatai priklauso Švietimo ministerijai ir mes, kartu su Muzikos ir teatro akademija, pradėsime rengti detalųjį planą, ten ketiname pastatyti Muzikos ir teatro akademijos centrinius rūmus. Šalia yra B. Dvariono muzikos mokykla, M. K. Čiurlionio menų gimnazija. Mieste, patogioje vietoje, turėsime muzikos ir menų klasterį.

- Ar nieko negalite pakeisti, neturite galių, kad Senamiestyje, Naujamiestyje nebūtų didžiųjų prekybos tinklų, jie būtų iškelti į miesto pakraščius, o čia steigtųsi mažos, jaukios specializuotos krautuvėlės?

- Ir vėl grįžtame prie tos pačios problemos – miestas nevaldo žemės. Kai nevaldai žemės, nevaldai ir procesų. Pagal pasaulio praktiką didieji centrai statomi už miestų aplinkkelių, pirkėjai neplūsta į miesto centrą. Vilniuje kol kas viskas atvirkščiai, bet bendrajame plane esame parengę miesto didžiųjų prekybos tinklų išdėstymo schemas ir bandome juos kelti iš centrinės miesto dalies. Pavyzdys - IKEA parduotuvė Vilniuje. Šį prekybos centrą statome tarp Oro uosto ir Žirnių gatvės, visiškai plyname lauke. Aplink ją atsiras ir kitų prekybos centrų. Kitais metais išvažiavimą iš Oro uosto sujungsime su Žirnių gatve ir turėsime naują išvažiavimą, neužstatytą šviesoforais, besijungiantį su miesto pietiniu aplinkkeliu.

- Pietiniame Senamiesčio aplinkkelyje vienoje vietoje trijų eismo juostų gatvė virsta vienos juostos vien dėl to, kad išsikišusio pastato savininkas už savo pastatą paprašė kosminės sumos. Ar nėra priemonių tramdyti godumą, kuris sudaro nepatogumų kitiems miestiečiams?

- Toks pat atvejis pasitaikė ir Savanorių žiede, Ukmergės gatvėje, tokių pat bėdų yra tiesiant vakarinį aplinkkelį. Tramdymo mechanizmas yra, tai – poėmis visuomenės poreikiams. Šiuo metu siūlome gyventojams, kurių žemė pakliūva į vakarinio aplinkkelio statybas, išpirkti ją. Tiems, su kuriais sutarsime, sumokėsime, o nesutarus, procesas gali persikelti į teismą.

- Ką ketinate daryti su miesto vizitine kortele – geležinkelio ir autobusų stotimis?

- Su „Lietuvos geležinkeliais“ svarstome galimybę uždengti stoties peronus. Ten galėtų atsirasti viešbučiai, prekybos centrai, parkavimo aikštelės. Naujininkų mikrorajonas susijungtų su centru ir įgautų tarsi naują kvėpavimą.

Komentarai (0)