Jie paslėpti nuo mūsų akių, tad apie jų egzistavimą pamirštame nedovanotinai lengvai. Tačiau iš tiesų sunku net įsivaizduoti, keliais šimtais tūkstančių kilometrų įvairiausių vamzdynų Žemę yra apraizgiusi žmonija. Kiek milijonų tonų visokio „gėrio“ tais vamzdžiais transportuojama – kas tai bebūtų: vanduo, nafta, dujos ar nutekamieji vandenys… Galbūt nereikėtų užmerkti akių ir į informacijos srautus, cirkuliuojančius kabeliais – šiuos nuo aplinkos poveikio taipogi saugo vamzdžių sienelės. Juk visais tais vamzdžiais srūva ne kas kita, o mūsų civilizacijos kraujas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Nesunku suvokti, kiek daug reikia atskirų vamzdžių pagaminti, atvežti reikiamon vieton ir sujungti tiesiant daugiakilometrinį vamzdyną. Tad vamzdynas – nepigus ir ne toks paprastas džiaugsmas. Vamzdžiai – sunkūs ir dideli. Jų transportavimui ir montavimui reikia sunkiosios technikos. Visai kas kita – vamzdžių gamybos būdas, kurį pasiūlė amerikiečių profesorius Mo Ezanis (Mo Ehsani).
„InfinitiPipe“ – taip pavadintas šis būdas. Kitaip tariant – „begalinis vamzdis“. Jis gaminamas iš lengvo akyto plastiko, padengto pikiuoto anglies pluošto sluoksniais. Į monolitinę vamzdžio konstrukciją visa tai sujungiama pasitelkus unikalų technologinį procesą, leidžiantį vamzdžių gamybą perkelti tiesiai į vamzdyno tiesimo vietą – tereikia čia atsivežti žaliavas. Ne menkesnis pranašumas – vamzdyno monolitiškumas. Tai reiškia, jog nėra jokių sujungimo vietų ir silpnų vamzdyno taškų.
Darbuodamiesi su moderniomis kompozitinėmis medžiagomis, M. Ezanis su kolegomis rado būdą apvyti ištisiniu kompozito sluoksniu. Vijoms sutvirtėjus, šerdį galima ištraukti ir naudoti kitų vamzdžių gamybai. Šioje vietoje mokslininkams atėjo į galvą mintis vamzdžių šerdį ne ištraukti, o kompozitinių medžiagų vyniojimą tiesiog tęsti toliau – kol nebus „išlietas“ reikiamo ilgio vamzdis. Taip galima pagaminti praktiškai begalinio ilgio vientisą vamzdį, kuriame nebus sujungimų.
Žinoma, vaikytis begalybę nėra jokios būtinybės. Tačiau tokiu būdu galima gaminti kilometrinius vamzdžius ir tai – jau šis tas. Tiesa, vis tiek kas keletą šimtų metrų tektų įrenginėti kompensacinius tarpus, kurie sudarytų sąlygas konstrukcijai „kvėpuoti“. Tačiau net ir keli šimtai metrų vientiso vamzdžio – apčiuopiamas progresas ir privalumai lyginant su dabartiniais vamzdynais, kur tarpai ar sujungimai kartojasi praktiškai kas keletą metrų.
„InfinitiPipe“ kompozitų lengvumas keletą sykių sumažina transportavimo kaštus, lyginant tais atvejais, kai reikia vežti gremėzdiškas metalines ir betonines įprastinių vamzdžių konstrukcijas. Amerikiečių siūlomas būdas bus patogesnis ir vamzdynus klojant atokiose vietovėse: pakaks pristatyti vamzdžius „liejantį“ mobilų įrenginį ir jį laiku pamaitinti kompozitais.