Vokietijoje rastas „zombio“ kapas. Mokslininkai atskleidžia šiurpius dalykus ()
„Net akmens amžiuje žmonės bijojo prisikėlusių negyvėlių.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rytų Vokietijoje buvo atkastas senovinis kapas, kuriame rasti žmogaus „zombio“ griaučiai. Archeologai padarė tokią išvadą, nes jis buvo palaidotas maždaug prieš 4200 metų su sunkia akmens plokšte ant kojų.
Apie tai praneša „Ancient Origins Tours“.
Plokštė buvo maždaug vieno metro ilgio, 50 centimetrų pločio ir 10 centimetrų storio, o jos tikslas buvo „sulaikyti“ numirėlį, kuris neva ieškojo kaip išsilaisvinti.
Galimo „zombio“ kapas buvo rastas netoli Oppino kaimo, esančio į pietvakarius nuo Berlyno, Saksonijoje-Anhalte. Jis buvo aptiktas atliekant kasinėjimus, pradėtus planuojamos tarpmiestinės požeminės elektros linijos į Bavariją trasoje.
Bronze Age German Grave was Built to Hold a “Zombie” https://t.co/b4mGkqlvYo pic.twitter.com/PolwET3Z0B
— Reg Saddler (@zaibatsu) May 1, 2024
Nors pasakos apie zombius, vampyrus ir kitus negyvus vaiduoklius buvo ypač paplitę Europoje viduramžiais, mažai žinoma, kaip giliai bronzos amžiaus žmonių mitologiją persmelkė jų samprata. Šio palaidoto zombio atradimas rytų Vokietijoje rodo, kad regiono žmonės žinojo legendas jau trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų, o tai reiškia, kad jos dar senesnės.
Archeologai ir kiti kasinėjimuose dalyvavę pareigūnai džiaugėsi radę įrodymų, kad tikėjimas atsirado anksčiau nei istorinė era.
„Mes žinome, kad net akmens amžiuje žmonės bijojo prisikėlusiųjų“, – interviu Vokietijos visuomeniniam transliuotojui MDR sakė archeologė ir projekto vadovė Susanne Friederich.
Zombis buvo neatsiejama įvairių senovės mitologijų, įskaitant keltų ir skandinavų, dalis. Palaidotųjų baimė taip pat buvo tikras reiškinys senovės Graikijoje – tai atsispindėjo jų praktikoje sverti lavonus. Daug literatūros rodo, kad romėnai tikėjo atgijimu, nes buvo įprasta dėti akmenis į mirusiųjų burnas, kad jie neprisikeltų ir nevalgytų gyvųjų kūnų.
Viduramžiais tokie tikėjimai buvo itin paplitę, nes buvo teigiama, kad mirusieji, raganos, apsėsti nusižudę žmonės, įkąstieji vampyrų išsiverždavo iš kapų, kad papildytų vaikštančių mirusiųjų gretas. 1600-aisiais Lenkijoje kilo isterijos prieš zombius (ir vampyrus) protrūkis, kai per laidotuves dažnai buvo imtasi atsargumo priemonių, siekiant sugauti žmones, įtariamus, kad jie zombiai ar vampyrai.
Didžiulio akmens uždėjimas ant kūno buvo vienas iš būdų neleisti piktiesiems mirusiems prisikelti. Tačiau jis buvo ne vienintelis.
„Yra kapų, kur lavonas guli ant pilvo“, – sakė S. Friederich, „jei jis guli ant pilvo, jis veržiasi vis giliau, užuot pakilęs į paviršių ir išlindęs iš kapo... Yra ir tokių, kurių pilvai perdurti ietimi, taigi jie buvo praktiškai įtvirtinti žemėje“.
Mintis, kad zombį galima nužudyti tik sunaikinus jo galvą ar smegenis, atrodo kaip šiuolaikinė senovės legendų variacija. Artimiausią atitikmenį galima rasti romėnų laikais, kai kurie kūnai buvo sukapoti prieš laidojant, siekiant apsaugoti juos nuo zombių prakeikimo.
