Demonstratyvus atsisakymas kokį nors įvykį vertinti kaip rimtą ir neeilinį — vienas iš mėgiamiausių Rusijos valstybinių piarininkų triukų

Po liepos 8 dienos smūgio į „Ochmatdet“ Kyivo vaikų ligoninę, Rusijos propaganda tvirtina, kad raketa buvo ukrainiečių (kartą, dukart, triskart, keturiskart). Tačiau kai kurie žemėlesnio statuso propagandistai gali sau leisti spjauti į Ženevos konvenciją — ir pasirengę pripažinti, kad raketa buvo rusų. Bendra jų žinia maždaug tokia: tai karas, kare visko būna — nieko tokio.

Demonstratyvus atsisakymas kokį nors įvykį vertini kaip rimtą ir neeilinį — vienas iš mėgiamiausių Rusijos valstybinių piarininkų triukų (vienas, du, trys). Pavyzdžiui, prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas, nematė „nieko neįprasto“ nei įsiveržimo į Ukrainą išvakarėse, nei iš karto po jo įvykusio rublio smukimo metu.

Bet dar dažniau pastebimas „eilinių žmonių“ įsitikinimas, kad „nieko tokio“ nevyksta. Taip dažnai, kad, kad štai, jau ilgiau nei du metus tuos „eilinius žmones“ reguliariai pajuokia: „Oi, o kas nutiko? Lyg ir nieko tokio — o vyrą kažkodėl mobilizavo, kaimynas žuvo, brolis išvyko ir nesikalba, o ir kiaušiniai pabrango“.

Be to, „nieko tokio“ — dalis raminimosi formulės: „Man nieko nenutiks, aš juk niekuo tokiu neužsiimu“.

Naujas „Signalas“ — apie tai, kodėl mums atkakliai norisi tikėti, kad nieko tokio nevyksta.

„Nieko tokio“

Žurnalistai, ekspertai ir netgi politikai vis dažniau kalba, kad pasaulyje įsižiebė polikrizė. Tai reiškia, kad beveik visos pasaulio dalys vienu metu susiduria su daugybe tarpusavyje susijusių problemų. Demokratijos krizė sukelia karą, karai sukelia ekonominį nestabilumą, savo ruožtu sukeliantį humanitarines katastrofas. Ir visa tai — kintančio klimato fone.

Nuo 2022 metų sociologinėse apklausose reguliariai fiksuojama, kad apie 60 ％ rusų patiria nerimo priepuolius (vienas, du). Dauguma baiminasi ateities. Ir kuo daugiau tragiškų įvykių (pavyzdžiui, teroro aktų ar gamtinių katastrofų) — o tiksliau, kuo daugiau žmonės apie juos sužino, — tuo aukštesnis nerimo lygis.

Londono ekonomikos mokyklos sociologijos profesorius Stanley'is Cohenas pačioje XXI amžiaus pradžioje iškėlė prielaidą, kad pagrindinis žmogaus informacinėje visuomenėje įgūdis — išmokti ignoruoti nereikalingą informaciją, taip sumažinant savo nerimą.

Tik problema, kad abejingumas kitiems — toks pat vertingas politinis aktyvas, kaip ir aktyvus veikimas. O tai reiškia, kad netrūksta žaidėjų, kuriems labai naudinga įtikinėti žmones, kad „nieko tokio“ nevyksta.

Vienas iš gruziniško „užsienio agentų“ įstatymų iniciatorių Kacha Kaladzė skelbė, kad jo bendražygiai valdžioje „nedarė nieko tokio“, kad užsitarnautų tarptautines sancijas. Britanijos premjeras Borisas Johnsonas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas stengėsi nekreipti dėmesio į kovido pandemiją. Kinijoje draudžiama publikuoti bet kokią informaciją apie kruviną Tiananmenio aikštės protestų 1989 m. numašinimą (yra netgi toks memas: „birželio 4 dieną Tiananmenyje nieko neįvyko“). Galiausiai, transnacionalinės naftos kompanijos, lobuodamos antiekeologinius įstatymus, skiria milijonus dolerių stambiai medijai, užsakytiems pabrėžtinai skeptiškiems straipsniams apie klimato kaitą.

Rusijos propaganda tokiais instrumentais irgi naudojasi. Jau pasakojome apie naujakalbę: „pokštelėjimas“, „neigiamas augimas“, „vandens lygio pakilimas“, „kariuomenės pergrupavimas įvairiomis kryptimis“. Sumenkinus reiškinio mastą, susidaro įspūdis, kad nieko ir neįvyko.

RAND Corporation analitikai dar prieš dešimt metų atkreipė dėmesį į rusiškos propagandos „slopinantį“ potencialą. Ji rusams siūlo pasaulio vaizdą, kur joks neigiamas įvykis iš principo niekam nedaro įtakos.

Kodėl rusai pasirengę patikėti, kad „nieko tokio“ nevyksta?

Todėl, nes jiems atrodo, kad pripažinti kitaip – pavojinga ir bereikalinga.

Ilgai manyta, kad visi žmonės siekia saugumo, o todėl visada nori žinoti apie potencialias grėsmes. Tai buvo vienas iš paprastų alarmistiškos žiniasklaidos populiarumo paaiškinimų: neva, baimės jausmas verčia skaitytojus ar klausytojus aktyviau naudoti turinį.

Visgi pastaraisiais metais mokslininkai kelia idėją, kad priežastis ne visai ta (vienas, du). Kaip aiškina psichologė Joan Emerson, susidurdami su negatyvia ir nerimą keliančia informacija — „kažkuo tokiu,“ — žmonės geroka dažniau „užsidaro į neigimą“. Tai vyksta todėl, kad mintis apie įprastinės gyvenimo tėmės sutrikimą kelia pernelyg didelį nerimą.

Sociologinių apklausų duomenimis, apie 90 ％ žmonių nenorėtų žinoti apie būsimus negatyvius savo gyvenimo įvykius. Nuo 40 iki 70 ％ — ir apie pozityvius. Žmonės noriai skaito blogas naujienas apie kitus, tačiau nedaugelis nori galvoti apie nuosavas rizikas.

Tokiam elgesiui tyrėjai randa dešimtis priežasčių. Visų pirma, kai kurie žmonės linkę tikėti geru. Jie pervertina savo galimybes, savo sėkmę ir aukštesniųjų jėgų globą — ir numenkina negatyvių išorinių faktorių įtaką savo gyvenimui.

Kiti žmonės nemaloniose naujienose nuoširdžiai nemato „nieko tokio“. Ne todėl, kad neigia patį faktą, kad įvyko kažkas siaubingo. Priešingai, apatija veikiau randasi dėl siaubingų įvykių pertekliaus. Priprato, suvokimas atbuko.

Trečia galima priežastis — bejėgiškumas ir pyktis: „Vėl apie tuos politinius nusikaltėlius/pabėgėlius/dar kažką, o juk problemų turi ne jie vieni, manimi kad kas pasirūpintų“. Pripažinti, kad tau irgi gali kas panašaus nutikti ir tu negali tam užkirsti kelio, pernelyg baisu — ir „stručio efektas“ suveikia kaip apsauginis mechanizmas, nes kitų nėra (vienas, du, trys).

Pripažinti, kad „kažkas vyksta“, ne šiaip nemalonu. Trumpoje perspektyvoje tai netgi pavojingiau, nei nepripažinti. Represijų griežtėjimas ir plitimas, pilietinių laisvių apribojimas arba, pavyzdžiui, nuolat augančios kainos, rusus, be abejonės, neramina. Tačiau kalbantis apie tai rizikuoja susidurti su nepritarimu ar netgi tomis pačiomis represijomis.

Atrodo, Rusijos visuomenėje asmeninį saugumą garantuoja ne prolemos žinojimas, o gebėjimas ją ignoruoti. Žinoma, tai melaginga racionalizacija: pasislėpti nuo valstybinio persekojimo nepavyks nei apsimestiniu abejingumu, nei netgi atsisakius potencialiai „pavojingo“ aktyvumo.

Neįmanoma „nieko tokio nedaryti“, nes neįmanoma iš anksto žinoti, kas būtent „kažkuo tokiu“ taps.

Apsikeisdami frazėmis „nieko tokio neįvyko“, žmonės ne tiek stengiasi paveikti pašnekovą, kiek nusiraminimo ieško patys. Girdi, sutikite su manimi, patvirtinkite, kad viskas ne taip baisu, — nors iš tiesų netgi labai baisu.

Kiek galima neigti realybę?

Sprendžiant iš visko, ganėtina ilgai.

Daugelis vadovybių — taip pat ir Rusijos — stengiasi negrįžtamai iškreipti savo piliečių pasaulio suvokimą. Įtikinti, kad visa, kas ypatinga, iš tiesų normalu, „nieko tokio“. Nuolatinis mainymasis „nieko tokio“ vertinimais — ne tik spontaniška grupinė psichoterapija, bet ir savotiškas bendrininkavimas: kol žmonės vienas kitą taip įtikinėja, jie nepradės protestuoti.

Didžiąja dalimi dėl to Putinas* kalba, kad Rusijoje niekada nebuvo palaimingų laikų. O propagandistė Margarita Simonjan įtikinėja, kad nenutiks „nieko tokio baisaus“, jei valdžia nuspręs kaip ultimatumą Vakarams susprogdinti branduolinę bombą virš Sibiro.

Nuvertinančios manipuliacijos valdžiai teikia labai konkrečią naudą. 2014 metais mokslininkai atliko eksperimentą. Jie sumodeliavo situaciją, kai du diktatoriai vykdo nepopuliarią politiką. Tačiau vienas įspėja piliečius — tokius pat eksperimento dalyvius — apie pasekmes, o antrasis apsimeta, kad nieko ypatingo nevyksta. Galiausiai būtent nuvertinimas leido antrajam diktatoriui išvengti atsakomybės, o pirmą „nubaudė“ liaudies nepasitenkinimas.

Sunku pasakyti, ar iš tiesų dauguma žmonių tiki, kad „nieko tokio nevyksta“, ar labai nori tikėti, ar apsimeta tikį. Tačiau tai ir nėra taip svarbu — svarbu elgesys. Nuolatinis grėsmių ignoravimas skatina žmogų gyventi trumpa distancija, be ilgalaikių strategijų. Ir panašu, kad toks požiūris į gyvenimą suprantamas: jie nuolat kalba apie siaurą planavimo horizontą ir sarkastiškai pašiepia pareiškimus apie Rusijos valstybės  stabilumą — girdi, „viskas stabiliai blogai“.

Psichologai nesutaria, ar galima amžinai apsimetinėti, kad nieko tokio nevyksta, visgi ilgalaikis neigimas tikrai apsunkina pasekmes visuomenei (vienas, du, trys, keturi, penki, šeši).

Nikolai Epplé savo knygoje „Nepatogi praeitis“ rašė, kad visuomenė dažnai atsisako kalbėti apie represijų aukas, kad nesugriautų visuomeninio pasaulio. Tarkime, būtent taip pasielgė Ispanija — ir trumpojoje perspektyvoje tylėjimas nesukliudė pereiti nuo autoritarizmo prie demokratijos. Tačiau paskui paaiškėjo, kad visuomenės tylėjimą garantavęs „Franko parankinių amnestijos įstatymas“ sukliudė dešimčių tūkstančių aukų giminaičiams gauti priklausančias kompensacijas ir netgi sužinoti, kur palaidoti jų artimieji.

Trumpiau tariant, siekiant galutinai įveikti bet kokias problemas, jas pripažinti visgi būtina. Ilgai manyta, kad nustoti ignoruoti situaciją žmonės gali tik tada, jei problemos paveikia juos tiesiogiai. Tarkime, Orsko valdžia galėjo kiek tinkama gyventojams paskoti apie Uralo upės dambos patvarumą — ir jie būtų galėję tikėti ja arba elgtis taip, lyg tikėtų. Bet 2024 metų pavasarį damba sugriuvo — ir tikrovę neigti tapo neįmanoma.

Remiantis tokia logika, panašu, buvo sumanytos ir Vakarų sankcijos prieš Rusiją: girdi, vos tik rusai tiesiog susidurs su sunkumais, jiems taps paprasčiau nustoti tylėti (štai čia jau pasakojome apie visą tokio sumanymo keliamas abejones).

Iš tiesų žmonės geba neigti ir nuvertinti netgi savo kančias. Tyrėjų nuomone, tai veikiau prioritetų klausimas: svarbu suprasti, kaip patys žmonės įvertina savo tylėjimo ir kalbėjimo riziką ir naudą.

Yra labai daug sistemų, kurios turėtų numatyti, kokiomis situacijomis „nieko tokio nevyksta“ saviguoda nebeveikia. Tarkime, CŽA svetainėje yra straipsnis su daugybės panašių metodikų apžvalga. Informacijos analitikos sistemos automatiškai šukuoja milijonus žiniasklaidos publikacijų ir įvertina „bendrą kontekstą“: ar šalyje yra legitimumo krizė, ar vykdaomi įsakymai ir kaip operatyviai valdžia reaguoja į visuomenės poreikius. Manoma, kad jeigu šių trijų rodiklių lygis žemas, žmonėms kur kas paprasčiau nutraukti tylėjimo ratą. Ir krizę gali paskatinti netgi kažkoks iš pirmo žvilgsnio mažareikšmis įvykis.

Bet paskui prasideda niuansai. Netgi šalyse, kur tokia sistema geba atlikti sąžiningą vertinimą, prognozių tikslumas neviršija 90 %. O visuomenėse, kur nepriklausoma žurnalistika ir akyvizmas praktiškai sunaikinti, ne tik pašaliniams stebėtojams, bet netgi patiems piliečiams sunku suprasti, ar šalyje egzistuoja legitimumo krizė ir ar gerai veikia valstybės valdymas.

Jau minėtas sociologas Stanley'is Cohenas rašė, kad neigimas — vienas iš patvariausių reiškinių, leidžiančių mums ramiai gyventi neteisybių pilname pasaulyje. Jo nuomone, jokia krizė ir jokia bloga naujiena negali ilgam sudrebinti visuomeninio abejingumo. Ir tai teisinga tiek Rusijai, tiek ir Vakarams, o ir iš viso bet kam. Tačiau šiam pokalbiui, atrodo, kol kas niekas nepasirengęs.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, rengdami šį laišką

1930 metų balandžio 18 dieną BBC radijo laidų vedėjas vakarinėje naujienų laidoje paskelbė, kad pasaulyje tiesiog ničnieko nevyksta. Likusį eterio laiką grojo Vagnerio koncerto Buckinghamo rūmuose įrašas.

S. Lebedenko

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.

Komentarai ()