YouTube lėtinimas RF ir kodėl jo nepavyko užblokuoti „turkiškai“ ()
Šios dienos laiškas skirtas YouTube blokavimui. Tam pačiam procesui, kuris prasidėjo liepos gale — rugpjūčio pradžioje ir pagimdė daugybę naujakalbės štampų: „Google įrangos dėvėjimasis ir gedimas“, „YouTube degradacija“, „sulėtėjimas“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šį terminą žiniasklaida naudoja dvejopai. Provalstybinė „sulėtėjimą“ laiko savaime vykstančiu procesu; nepriklausomi — aktyvia valdžios veikla.
Tačiau žodžio „sulėtėjimas“ jau nepakanka aprašyti tam, kas vyksta su YouTube. Videoplatformą blokuoja. Tai, kad kartais video žiūrėti pavyksta (pavyzdžiui, mobiliaisiais prietaisais), — tai ne cenzorių neapsižiūrėjimas, o veikiau jų atsargumo požymis. Rusiškame interneto segmente pernelyg daug priklauso nuo YouTube ir Google tarnybų, visiškas blokavimas gali sukelti neprognozuojamus sunkumus.
Oficialūs Google duomenys jau rodo YouTube srauto susilpnėjimą Rusijoje dešimtimis procentų. Naudotojai regionuose dėl „sulėtėjimo“ masiškai nutraukia kontraktus su tiekėjais. Patys tiekėjai praneša, kad Roskomnadzor renka duomenis apie spartinančiuosius Google serverius efektyviai filtruoti srautą. Stambiausiems operatoriams nuleistas nurodymas sumažinti video greitį iš platformos namų tinkluose iki 128 Kb/s. Vaizdų srautai vis labiau apkrauna magistralinius kanalus — vietoje neva sugedusios įrangos.
YouTube filmukus kiekvieną mėnesį žiūri daugiau, nei 95 mln. rusų (čia neskaičiuojami jaunesni, nei 12 metų vaikai). Daugelis ekspertų tvirtino, kad Kremlius, baimindamasis visuotinio nepasitenkinimo, nedrįs užblokuoti populiariausios šalyje videoplatformos. Akivaizdu, jie apsiriko.
Šiame laiške papasakosime apie šio blokavimo logiką. Apie tai, kodėl Rusijos valdžia pasirinko būtent tokį priešpriešos YouTube kelią. Ir apie tai, ar iš viso įmanoma suprasti Kremliaus veiksmus, kalbant apie sulėtinimus, blokavimus, uždraudimus, cenzūras ir kitas represines priemones (spoileris: taip, galima).
„SULĖTĖJIMAS“
YouTube blokavimo Rusijoje laukė seniai, ir ne tik rusai. 2020 metų gruodžio gale pasirodė naujienos apie projektą įstatymo, leisiančio blokuoti platformą už rusiško turinio diskriminavimą. Po poros dienų naudotojai prognozių platformoje Metaculus sukūrė apklausą „Ar bus YouTube užblokuotas iki 2021 metų pabaigos?“. Pirmą pusmetį įvykio tikimybė (bendruomenės nuomone) neviršijo 25％, paskui — artėjant naujiesiems, 2022 metams — ėmė greitai mažėti.
|
Netrukus po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, analogiškoje kovo apklausoje naudotojai YouTube uždarymo iki metų galo tikimybę įvertino jau 85％. Iš grafiko matome, kaip beveik visišką bendruomenės užtikrintumą keičia nuostaba. Kremlius, kuris 2022 metų kovą griežtai išvalė medijų lauką, su kitu, regis, akivaizdžiu, taikiniu kažkodėl delsė. O 2023 metais Rusijos valdžia lyg visai YouTube pamiršo.
Užtat 2024 metų rugpjūtį, suprantama, prognozuotojams vėl atsirado darbo. Šįkart jie svarsto, ar užblokuos YouTube iki spalio visiškai. Šio laiško siuntimo momentu tikimybės konsensusas — apie 50％. Tokios prognozės numatymo galia maždaug tokia pati, kaip metamos monetos: gal užblokuos, o gal ne.
Beje, pats blokavimas jokiu būdu nėra unikalus reiškinys. YouTube blokuoja daug šalių, o Rusija seniai apgraibomis ieško savo kiberizoliacijos kelio (apie tai rašėme 2023 metų rugpjūtį laiške „Čeburnet“).
Iranas seniai užblokavo visas stambias platformas, įskaitant YouTube ir Telegram, tačiau išsiaiškino, kad iraniečiai masiškai perėjo prie VPN. Įsirengė VPN neteisėtai — tuo pačiu neteisėta tapo dauguma šalies gyventojų. Dabar Iranas stengiasi vystyti vietines platformų alternatyvas — Rusijos gyventojams puikiai pažįstama situacija.
Nuo 2009 metų YouTube neprieinamas žemyninėje Kinijos dalyje — visgi valdžia blokavimo fakto nei patvirtino, nei paneigė. Kitaip nei Irane, VPN maišaties nebuvo: kinams nėra prasmės masiškai žiūrėti YouTube, nes šalyje populiarios iš karto kelios vietinės videoplatformos.
Turkijoje YouTube kelis kartus buvo blokuojamas teismo sprendimu, tačiau tais periodais jis liko populiarus. 2020 metais taktika pasikeitė: valdžia ėmė iš platformų reikalauti paskirti oficialius atstovus Turkijoje, kurie vykdytų jų nurodymus. Atsisakius, grasino demonetizacija ir sulėtinimu. Taktika pasirodė efektyvi: YouTube (tarp kitų) sutiko paskirti atstovą, pareiškę, kad tai nepaveiks turinio moderavimo. Po keturių metų turkiškas Roskomnadzoro analogas griežtai seka YouTube transliacijų turinį.
Ko blokavimu siekia Kremlius?
Jeigu trumpai — skaityti ir žiūrėti už piliečius. Rusijos valdžia laiko save jų informacinių įpročių atstovais.
Turkiją, Iraną, Kiniją jungia vienas noras — kontroliuoti informacinę erdvę. Klausimas tik, ar užteks politinės valios tokią kontrolę įgyvendinti, ir ar galima užblokuotus kanalus kuo nors pakeisti.
Rusijos valdžios veiksmus apibrėžia tie patys du faktoriai. YouTube atveju, politinės valios trūkumą kompensavo informacine kampanija apie Google įrangos „degradaciją“ ir „susidėvėjimą“. Tai, kad kokybiško YouTube pakaitalo kol kas nėra, irgi verčia būti atsargiems. Griežtas blokavimas gali paskatinti rusus dar artimiau susipažinti su VPN — ir iš čia ryškėja iranietiškas scenarijus.
Tačiau kaip Rusijos valdžia renkasi, kokią platformą ir kaip uždaryti? Laiške apie signalus mes papasakojome, kaip Kremlius kovoja su alternatyvios informacijos šaltiniais (teikiančius ne tuos signalus).
Taktika atrodo paprasta: reikia uždaryti visus likusius. Konkrečius žmones paskelbti „užsienio agentais“, žiniasklaidos priemones paskelbti „nepageidaujamomis“ ir „ekstremistinėmis“ organizacijomis, šimtus ir tūkstančius atskirų svetainių užblokuoti, prisidengiant karine cenzūra.
Iš tiesų tai yra didesnės strategijos dalis. Perprasti ją mums padės vienas iš marketingo modelių — PESO, išpopuliarinto 2014 metais išleistoje Gini Dietrichknygoje Spin Sucks. Vargu ar Dietrich galvojo, kad jos modelis padės paaiškinti Kremliaus veiksmus; panaudosime PESO tik kaip būdą paaiškinti sudėtingą procesą.
Kiekviena PESO raidė reiškia kanalų arba kampanijų marketingo strategijų tipus. Supaprastintai išvertus, tai „mokamos“ (Paid), „uždirbtos“ arba „pelnytos“ (Earned), „virusinės“ (Shared) ir „nuosavos“ (Owned).
Kaip tai veikia? Įsivaizduokime, kad jūs — korporacija, besirengia reklamuoti kažkokį produktą. Jumes reikia išleisti kuo mažiau lėšų ir apimti įmanomai didelę auditoriją. Remiantis PESO, tai atlikti galite keturiais būdais.
Pirmiausia, galima sumokėti kam reikia ir nupirkti daug reklamos(„mokama“ strategija ir kanalai). Išpirkti banerius ir reklaminius pranešimus, skelbti straipsnius kaip reklamą, sukti klipus televizoriuje, nepamiršti lauko skelbimų ir radijo. Tai užtikrins reikiamą apimtį su garantuotu efektyvumu.
Antra, reikia produktą padaryti reikšmingu visuomenės ir ir žiniasklaidos priemonių akyse („uždirbti“ aprėptį). Ar tai bus geriausia savo klasėje ar tiesiog šmėkštelės organizuotame skandale su žvaigždėmis, ne taip svarbu. Svarbiausia — apie produktą parašys ne todėl, kad kažkam sumokėjote, o todėl, kad tai svarbu.
Trečia kryptis — padaryti produktą virusiniu (Shared). Ši kryptis primena ankstesnę, tik šį kartą kreipiamės tiesiog į vartotoją. Situacinis juokingas tvitas, memiškas įrašas, truputį beprotiškas pagrindinio puslapio perdarymas arba ideologiškai artimas vartotojui pranešimas skatina platinti reikalingą turinį.
Galiausiai, ketvirta, galima panaudoti savo nuosavus, kontroliuojamus reklamos kanalus (Owned). Jūsų bankas per juos atsiunčia pranešimą apie marketingo akcijas, korporatyviniame bloge pasirodo naujiena, į pašto dėžutes krenta prekybos vietos laiškas, siūlantis nuolaidą. Tai paprasčiausias ir patikimiausias būdas, tačiau jis negarantuoja platinimo ir naujos auditorijos pritraukimo.
Tais pačiais terminais lengva aprašyti ir Kremliaus informacinę strategiją. Tiesa, jos tikslas — ne tik platinti savo pranešimą, bet tuo pačiu dar ir slopinti svetimus.
Manytina, kad apsiriboti „mokamais“ ir „savais“ kanalais nėra itin efektyvu. Tačiau siekis griežtai kontroliuoti informaciją — ypač karo metu — verčia Kremlių remtis būtent jais.
Vien tiesioginei propagandai, tai yra valstybinės žiniasklaidos priemonių finansavimui, Rusijos valdžia išleidžia daugiau nei po 100 mlrd. rublių per metus. Taip galima ne tik skleisti reikiamą informaciją, tačiau ir slopinti nederančią su valstybės interesais.
Tačiau visiškai vienvaldystei nepakanka netgi ir to. Todėl prie mediastrategijos pridedama ir „uždirbta“ aprėptis (E iš PESO), tai yra „darbas“ su afiliuotomis ir cenzūruojamomis žiniasklaidos priemonėmis. Valdžia savo tikslus pasiekia trejopai:
drakoniškais įstatymais, valstybiniais užsakymais ir, galiausiai, akivaizdžia nauda: susiaurintoje informacinėje erdvėje sunku rašyti apie ką kita, nei apie sutartinį Putiną* ir Kadyrovą.
Tačiau svarbiausias valdžios strategijos per „uždirbtus“ kanalus elementas — tai, kad žiniasklaidos priemonės, spręsdamos, ką joms rašyti, pereina į nuolatinės savicenzūros režimą, jau savo valia slopindamos alternatyvias nuomones (apie cenzūrą ir savicenzūrą jau daug rašėme kitame laiške).
Atskirai — nors ir ne taip sėkmingai — Kremlius dirba su virusiškumu (Shared). Siekiant apriboti kitamintiškumo plitimą ir suklaidinti maištininkus, naudojami kuo įvairiausi instrumentai. Pavyzdžiui, sukuriamos prokremliškos botofermos, Telegram platformoje organizuojami valdžiai palankių kanalų tinklai, o socialinių tinklų administracija įstatymiškai priverčiama ieškoti maištininkų.
Čia problema ta, kad pati virusiškumo idėja prieštarauja Rusijos valdžios logikai. Norint platinti „reikiamą“ pranešimą, reikia nebijoti kalbėti apie politiką.
Gi Rusijos gyventojams daugiau nei dvidešimt metų labai įtikimai buvo aiškinama, kad vieši pasisakymai tokiomis temomis yra nepageidaujami. Dėl to netgi nuoširdus Putino palaikymas dažniausiai reiškiamas atsargiai ir retai virsta masiniu. Išimtis — telegraminiai „karkorai“ ir Z-patriotai, tačiau ir jų santykiai su valdžia valdžia vis labiau įtempti.
Kodėl YouTube?
Kaip minėta aukščiau, Rusijos valdžia mano turinti teisę apibrėžti, ką ir kur žiūrės rusai. Akivaizdžiausias pavyzdys — Rusijos televizijos suvalstybinimas, kuriuo Putinas užsiėmė vos atėjęs valdžion. Dabar šioje atšakoje iš tiesų nepriklausomų žaidėjų nebeliko.
Tas pats jau ne pirmus metus metus vyksta ir su internetu. Ir jeigu kokia nors korporacija eilinei marketingo kampanijai imasi tokių schemų, kaip PESO, tai Kremlius tokią kampaniją vykdo nenutrūkstamai — tik spėk parinkinėti platformas.
Dėl to valdžios strategus nuolat domina keturi klausimai. Pirmiausia, ar galima reikiamą platformą pasiekti įstatymais ir jėgos struktūromis? Antra, ar galima sumokėti ir reikiamą aprėptį nupirkti (pasiekti savo „mokama“ strategija)? Trečia, ar galima šį kanalą kontroliuoti (mūsų terminais — padaryti „savais“)? Ketvirta, ar nebūtų geriau, jei niekas nepavyksta, resursą užblokuoti?
Čia parodomasis pavyzdys yra Telegram, kurio prieš keletą metų nepavyko nepavyko priversti bendradarbiauti. Bandymas blokuoti irgi nepavyko — tada Roskomnadzor dar neturėjo reikiamų techninių priemonių. Nupirkti Telegram (visomis prasmėmis) trukdė savininko pozicija.
Vienintelė išeitis atsirado greitai: į ekosistemą buvo įdėta daug lėšų, nuėjusių kurti prokremliškus kanalus ir maitinti lojalius. Tai yra, išvystė ekosistemą generuoti „užtarnautą“ ir „virusinę“ aprėptį. Vėlesnės bylos įvairių kanalų administratoriams (juos pasiekti buvo galima) padėjo Kremliui ir valstybinėms korporacijoms nubrėžti leidžiamumo ribas.
Šia prasme YouTube — labai nepatogus keleivis. Susitarti su juo „turkiškai“ — per baudas (kurios sukėlė Rusijos atstovybės bankrotą) — nepavyko. Sankcijos, po kurių Google atjungė reklamą Rusijoje, užkirto kelią įtakos darymui per monetizaciją. Jokių „mokamų“ ir „savų“ kanalų čia sukurti nepavyksta.
Strategijos, panašios į panaudotą Telegram atveju, pakartoti irgi nepavyko: prokremliškus klipus ir kanalus po 2022 metų vasario ėmė aktyviai blokuoti patti platforma.
Dėl to Rusijos valdžia buvo priversta pasirinkti vieną iš trijų kelių. Pirma, galima palikti visos Rusijos žiūrimą platformą nekontroliuojamą. Tačiau tai prieštarauja visiems sistemos tikslams ir siekiams.
Antra, galima eiti kinišku keliu ir vietoje užblokuoto YouTube pasiūlyti cenzūruojamas platformas. Tačiau YouTube žiūrimas ne dėl ten esančios tiesos ir alternatyvios nuomonės: naudotojai pasirinko jį, nes kitos tarnybos blogesnės.
Trečia, galima patį YouTube padaryti nepatraukliu. Stengtis neprisiimti atsakomybės už blokavimą. padaryti visa, kad idėja įsidiegti VPN ateitų į galvą tik pažangiausiems naudotojams.
Panašu, valdžia ilgai svarstė tiek antrą, tiek trečią variantą. Sunku pasakyti, kas jiems trukdė sprendimą priimti anksčiau — ar situacija fronte, ar pasirengimas rinkimams ar vylimasis, kad tokios alternatyvos, kaip „VK Video“ ir „Rutube“ iš tiesu sugebės pakeisti YouTube.
Tačiau dabar, žvelgiant retrospektyviai, aišku ir dar kai kas. Blokavimas buvo neišvengiamas: visa Kremliaus logika vedė būtent prie jo. Ir tą patį argumentas apie beveik šimtą milijonų Rusijos žiūrovų, kurių nesinori liūdinti, derėjo pasukti 180 laipsnių.
Jeigu kiekvienas iš jų gali žiūrėti ne tai, kas nurodoma, — tai kyla tiesioginė grėsmė valstybei.
Rengiant šį laišką padarytas netikėtas atradimas
Priežasčių, dėl kurių įvairiose pasaulio šalyse visiškai ar iš dalies blokuojamas YouTube, nelabai daug. Dažniausiai reikalaujama pašalinti įstatymų neatitinkančius vaizdo įrašus; pašalinti valdžios kritiką arba medžiagą, juodinančią istoriją. Kartais tai tiesiog ideologinis videotarnybos nesuderinamumas su režimu.
Išskirtinis Eritrėjos atvejis, apie kurį 2014 metais parašė Mother Jones leidinys. Eritrėjoje yra žiauriausia cenzūra. Bet kai du vietiniai tinklo tiekėjai užblokavo YouTube, tai įvyko ne dėl ideologijos, o dėl nepakankamo pralaidumo. Internetas Eritrėjoje buvo prastai pritaikytas video peržiūrai.
A. Amzinas
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.