Naujas karas iki 2030-ųjų? Kertasi dvi branduolinės valstybės ()
Ladako regionas yra beveik apleista uolėta dykuma ir Indijos ir Kinijos nesutarimų taškas, kuriame nuolat vyksta susirėmimai. Problema ta, kad abi valstybės turi branduolinį ginklą.
© cell105 (CC BY 3.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Indian_Army_T-90.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Focus“ išsiaiškino, ar daugiausiai gyventojų turinčios pasaulio valstybės eis taikos keliu, ar mūsų laukia branduolinis karas dėl dykumos Azijos centre.
Indijos užsienio reikalų ministras Subrahmanyamas Jaishankaras sakė, kad 75 % klausimų, susijusių su karių išvedimu ginčijamame Ladako regione, jo šalis ir Kinija išsprendė.
Ši beveik apleista uolėta dykuma pastaraisiais metais tapo dviejų branduolinių valstybių konfrontacijos epicentru. Per pastaruosius ketverius metus įvyko net keli susirėmimai tarp Indijos ir Kinijos Liaudies Respublikos karių, kurių metu abi pusės neteko karių.
Karas su lazdomis ir akmenimis
2020 m. birželio mėn. Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) kariai Galvano slėnyje, Ladako regione, kirto vadinamąją faktinės demarkacijos liniją ir įsivėlė į susirėmimą su Indijos kariuomene.
1996 m. šalys pasirašė susitarimą uždrausti naudoti šaunamuosius ginklus regione, todėl Kinijos kariuomenė buvo ginkluota... lazdomis, pagaliais, durtuvais ir kitais šaltaisiais ginklais. Šiame viduramžių mūšyje žuvo kelios dešimtys karių iš abiejų pusių. Dar daugiau sužeistų. Tai buvo pirmasis mirtinas susirėmimas tarp abiejų šalių per 45 metus.
O po pusmečio, 2021-ųjų sausį, įvyko dar vienas toks susidūrimas. Situacija paaštrėjo ir tų pačių metų rugsėjį regione nuaidėjo šūviai iš šaunamųjų ginklų, sulaužę 1996 m. susitarimą. Tačiau tai baigėsi abiejų pusių karių išvedimu.
|
O 2022 m. gruodį, apsiginklavę vinimis, tazeriais ir kitais nešaunamaisiais ginklais, Kinijos kariai pamėgino naują puolimą. Šį kartą aukų nebuvo.
Kas yra Ladakas ir kodėl kilo konfliktas?
Indija ir Kinija yra branduolinės valstybės. Todėl jų tarpusavio konfrontacijos eskalavimas grasina žmonijai branduoliniu karu.
Abiejų valstybių karinė-politinė vadovybė, žinodama šį faktą, siunčia savo karius kovoti su priešu lazdomis, kad išvengtų realaus visaverčio ginkluoto konflikto, tačiau kiek ilgai šalys galės žaisti tokį karinį žaidimą?
O kam joms taip reikalingas Ladako regionas, kur žiemą oro temperatūra dažnai nukrenta žemiau 40laipsnių šalčio, o vasarą smėlėtas ir akmenuotas paviršius primena mėnulio peizažus?
Faktas yra tas, kad konflikto šaknys yra toli už regiono, dėl kurio šalys kovojo 1962 m., ribų. Tai buvo vienintelis karas tarp šiuolaikinės Indijos ir Kinijos. Ir jau tada stebėtojai pastebėjo, kad Ladako kontrolė yra tik raktas į daug didesnes galimybes.
1962 m. Kinija užėmė rytinę regiono dalį ir suformavo Aksai Čino provinciją (indai ją vadina Rytų Ladaku). Todėl tikroji valstybių siena pasislinko ir vadinama faktine demarkacijos linija, kadangi tarptautinės bendruomenės oficialiai pripažintų valstybių siena eina okupuotos Kinijos Liaudies Respublikos teritorijoje.
Po to per ateinančius dešimtmečius padėtis stabilizavosi. Pati Indija pradėjo daugiau dėmesio skirti savo vakarinėms sienoms. Kinija taip pat sutelkė dėmesį į vidaus politiką ir nukreipė savo pastangas tapti „pasaulio gamykla“. Svarbus dalykas: 1964 m. Kinija ir 1974 m. Indija tapo branduolinėmis valstybėmis. Nuo to laiko susišaudymai nutrūko ir Ladako regione.
Tačiau 2020 metais Kinijos pajėgos nusprendė pademonstruoti minėtą kūrybiškumą ir atlikti karinę operaciją nenaudodama šaunamųjų ginklų. Kas pasikeitė per pastaruosius metus, kai Pekinas nusprendė nekreipti dėmesio į eskalavimo grėsmę su savo branduoline kaimyne?
Šliaužiantis užėmimas jūroje ir sausumoje
Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija nuosekliai vykdė visų transporto arterijų, besiribojančių su jos sienomis, kontrolės politiką. Tai daugiausai vyksta vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Ten Kinija palaipsniui didina savo buvimą neutraliuose vandenyse ir kaimyninių šalių ekonominėje zonoje.
Viskas vyksta labai palaipsniui – iš pradžių kinai pradeda naudoti jūrą komerciniais tikslais (pavyzdžiui, ten plaukioja žvejai), vėliau šiose vietose pradeda patruliuoti Kinijos pakrančių apsaugos pajėgos (dėl žvejybos jūroje saugumo), vėliau atplaukia patruliuoti karo laivai, o paskui jūroje statomos dirbtinės salos, tad oficialusis Pekinas skelbia savo ekonominės zonos plėtrą.
Akivaizdu, kad kaimyninės šalys, ypač Vietnamas ir Filipinai, į kurių jūrinius interesus kėsinasi Kinija, smarkiai protestuoja, tačiau jų balsus užgožia Pekino ekonominė, o pastaruoju metu ir politinė galia.
Todėl Kinija šią taktiką laiko efektyvia, ir atrodo, kad ruošiamasi ją panaudoti jau sausumoje. Kinija jūroje stato dirbtines salas, o sausumoje stato ištisas gyvenvietes. Nuo 2017 metų apie ketvirtis milijono tibetiečių buvo perkelta arčiau ginčijamo regiono, specialiai jiems pastatytuose kaimuose ir miesteliuose.
Tęsinys kitame puslapyje:
Ekonomika iš politikos?
Kinija ir Indija dabar yra pagrindinės geopolitinės konkurentės regione. Pagal gyventojų skaičių jos užima pirmąsias dvi vietas pasaulyje – skirtingi ekspertai skirtingai vertina, kuri iš šių dviejų milžinių yra ant pirmo laiptelio.
Indija pretenduoja į Kinijos istoriją, bet ne abstrakčią senovės istoriją, o visiškai modernią sėkmės istoriją. Naujasis Delis ne tik atvirai pareiškia, kad nori eiti tuo keliu, kuriuo Kinija ėjo XX amžiaus pabaigoje, bet ir neprieštarauja, kad tai būtų daroma pačios Kinijos sąskaita.
Šiais metais trečiai kadencijai perrinktas Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi tiesiogiai teigia, kad Indija yra pasirengusi perimti dėl politinių priežasčių iš Kinijos perkeltų didžiausių pasaulio tarptautinių įmonių gamybos pajėgumus.
Pigios darbo jėgos Indijoje šiandien tikrai ne mažiau nei prieš 40 metų Kinijoje, tačiau Indija turi didelį pranašumą prieš Kiniją. Indija yra didžiausia demokratija pasaulyje, nors ji nėra tobula. Šioje šalyje parlamentas renkamas demokratiniu ir konkurenciniu pagrindu, kuris vėliau sudaro jam atskaitingą vyriausybę. O valdžios skaidrumas ir nuspėjamumas, suponuojantis demokratinę valdymo formą verslui, yra kone pagrindinis komponentas, lemiantis palankaus investicinio klimato lygį.
Šalys priešinasi viena kitai politikoje, prekyboje, kovoje dėl investuotojų ir prekybos keliuose, tačiau kartu glaudžiai bendradarbiauja. Kova dėl transporto koridorių Indijos vandenyne, kur abi valstybės kuria savo laivynus, nesutrukdė ekonominiam bendradarbiavimui.
Tačiau po incicento Ladake 2020 m., pasipylė ekonominės sankcijos. Modi vyriausybė priėmė daugybę sprendimų, kurie apribojo Kinijos įmonių ekonominę veiklą Indijoje.
Nafta ir kelias į Vidurinę Aziją
Svarbu pažymėti, kad prieš 2020 m. Ladako incidentą Indijos ir Kinijos ekonominio bendradarbiavimo lygis buvo aukštas. Dabar pastaruosius ketverius metus Indijos vyriausybė įvairiais pretekstais nuolat taikė finansinių sandorių su Kinija apribojimus.
Tarptautinis ekspertas Manoj Joshi mano, kad šie veiksmai yra atsakas į Kinijos veiklą ginčijamame regione. Paradoksalu, tačiau 2023 metais Kinija tapo didžiausia Indijos užsienio ekonomine partnere (prekių ir paslaugų importas už 100 mlrd. USD), o Indijos eksportas į Kiniją sudaro tik 16 mlrd. dolerių.
Eskalacija paaštrėjo ir situacija tapo dar įtemptesnė po susišaudymo 2021 m.
Stenfordo universiteto Walterio Šorenšteino Azijos ir Ramiojo vandenyno tyrimų centro ekspertas Arzanas Taraporas mano, kad Kinija naudojasi situacija regione, siekdama išlaikyti Indijos pajėgas nuolatinėje įtampoje ir priversti oponentą išleisti išteklius, užuot juos skyrus labiau prioritetiniame Indijos vandenyno vektoryje.
Be to, Ladako regionas atlieka strateginį vaidmenį, nes tai yra Indijos vartai į Vidurinę Aziją, kur Kinija nenorėtų įsileisti savo priešininkės. Taip pat yra konkretesnis projektas, kuriam įtakos turi regioninė kontrolė. Kinija ketina nutiesti dujotiekį, kuriuo Irano nafta bus pumpuojama iš Pakistano Gvadaro uosto per šios šalies okupuotą Kašmyrą į Kiniją. Šis dujotiekis pakels Kinijos energetinę nepriklausomybę į naują lygį, todėl Pekinas nori būti tikras, kad jam niekas negresia.
Dėl tų pačių priežasčių, bet skirtingai interpretuojant, šis regionas yra strategiškai svarbus Naujajam Deliui. Visų pirma, branduolinei valstybei, kuri pretenduoja būti vienu iš visos planetos geopolitinių polių, nėra prestižas nekontroliuoti visos savo teisėtos teritorijos.
Indai nori patekti į Vidurinę Aziją ir sukurti konkurenciją Kinijai šia kryptimi. Be to, Naujasis Delis neturi nieko bendra su Kinijos energetinės nepriklausomybės augimu. Sparčiai auganti Indijos ekonomika leidžia jai išleisti išteklius karinių jūrų ir sausumos pajėgų stiprinimui vienu metu. Todėl abiejų šalių kariniai pajėgumai per ateinantį dešimtmetį, jei ne visiškai suvienodinti, tai bent jau sumažins atotrūkį, kuris dabar akivaizdžiai yra Kinijos pusėje. Tokios jėgų pusiausvyros kaitos tendencijos prognozuoja, kad Kinija pradės karinę operaciją regione, kol karinis pranašumas bus jos pusėje.
Ar bus karas?
Dabar, nepaisant dešimčių derybų raundų, padėtis regione tebėra įtempta. Akivaizdu, kad plataus branduolinio karo niekas nenori. Pekinas ir Naujasis Delis tikisi riboto konflikto, kuriame abi pusės žais savo raumenimis – o 2020–2022 m. įvykiai tapo pavyzdine šio plano repeticija.
.png)
