„Kol kas niekas nedrįsta pasakyti, kad rusiška nafta visai nereikalinga“ ()
ES žada iki sausio įvesti naujas sankcijas prieš Rusiją, daugiausiai jos turėtų būti susijusios su naftos ir SGD gabenimu. JAV žadėjo įvesti analogiškas priemones, tačiau tai buvo dar ligi Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose. Tuo tarpu pačioje Rusijoje visuomenė gyvai aptarinėja trijų stambiausių naftos kompanijų susiliejimą į megakorporaciją. Apie visa tai pakalbėjome su nepriklausomu ekspertu Sergejumi Vakulenko.
© https://www.recraft.ai/invite/H8FEz1qUZ8
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
— Dar iki rinkimų JAV žiniasklaida publikavo informacijos nutekėjimus apie tai, kad JAV ir ES rengia naujas sankcijas prieš rusišką naftą ir suskystintas gamtines dujas (SGD). Konkrečiai, kalbėta apie sankcijas prieš „šešėlinį laivyną“ ir dujovežius. Kaip, Jūsų požiūriu, Trumpo išrinkimas JAV ir galimas Scholzo atstatydinimas Vokietijoje gali pakoreguoti šiuos planus, atsižvelgiant į Trumpo ketinimus sumažinti naftos kainas ir dešiniųjų partijų atėjimo Vokietijoje galimybes?
— Man atrodo, kad Vokietijos vaidmuo čia bus ne itin didelis. Be to, įtariu, kad grynai rinkimine prasme, dabar vokiškos partijos bus linkusios į mažiau radikalią poziciją Rusijos atžvilgiu.
Reikalas štai koks. Yra Sahros Wagenknecht blokas, kuris rinkiminiu požiūriu gan sėkmingas ir kuris kaip tik propaguoja vos ne visišką sankcijų panaikinimą. Standartiškai pragmatiškas partijų elgesys tokioje situacijoje — daryti nors ką nors, kad jų rinkėjai nepereitų į BSW, AFD ir panašias partijas. Tokiomis situacijomis partijos, kurios atakuojamos, vienaip ar kitaip perima bent dalį tokios retorikos. Tai yra, jeigu jos mato, kad koks nors judėjimas nepopuliarus, kad rinkėjai pradeda balsuoti kojomis, jos ima linkti ką nors šia tema daryti.
Kalbant apie JAV, tai naftos „kainų lubų“ režimą visą laiką bandoma priversti veikti nuolatos ir priemonių ieškoma. Kol kas, turbūt, vienintelis nors kažkaip veikiantis dalykas (ir čia esminis žodis — nors kažkaip) — tai sankcijų taikymas konkretiems tanklaiviams. Kol kas buvo aišku, kad jos nors kokį laiką nebuvo naudojamos, nors paskui lyg ir vėl pradėtos naudoti. Čia kalba apie naftą. Kalbant apie dujovežius, ši tema truputį kitokia, nes dujovežių gerokai mažiau, jie kur kas labiau pastebimi. Suskystintųjų dujų pirkėjų irgi nedaug. Tai visgi, tarkime taip, aristokratiškesnis verslas, nei prekyba nafta, kur žaidėjų labai daug ir jie labai skirtingi. Užsiimant nafta, galima organizuoti „pakištinį“ prekeivį, kuris rizikuos: jam pritaikys sankcijas, jis užsidarys, atsivers koks nors naujas, slėpsis už nominalų. Naftos reikia visiems, visada atsiras kas nors, kam galima parduoti. Prekybos dujomis bendruomenė kur kas mažesnė, ir joje tokius triukus atlikti gerokai sudėtingiau. Todėl ten laivams sankcijas taikyti paprasčiau, ir ten gerokai daugiau baimių nusipirkti dujas iš sankcionuojamo tanklaivio, ims kapstyti, ką nors ras, nuskaus. Kurių galų?
— Dabar apie siūlomų priemonių esmę. Pavyzdžiui, tanklaivių „šešėlinio laivyno“ atžvilgiu akcentuojama ekologinė grėsmė, nes šio laivyno didžioji dalis — seni laivai. O pastaruoju metu dar atsirado spufingo tema — naftos perpumpavimo iš vieno tanklaivio į kitą atviroje jūroje. Kiek, jūsų požiūriu, šios pretenzijos pagrįstos, o svarbiausia, kiek jų pagrįstumas gali paveikti sankcijų įvedimą ir, atitinkamai, į jų, kaip sakoma, laikymąsi?
© Lars Klemmer / dpa / Global Look Press
— Palaukite, yra spufingas ir dar yra ship-to-ship transfer, naftos perkėlimas iš tanklaivio į tanklaivį jūroje — labai skirtingi dalykai. Spufingas — AIS, automatinio laivų sekimo sistemos signalo klastojimas, kai laivai arba apsimeta kitais laivais, arba visai išjungia savo siųstuvą. Tai pažeidžia IMO taisykles, taip daryti, bendrai, negerai. Visa ši laivų sekimo sistema, iš esmės, egzistuoja, siekiant užtikrinti jūrų navigacijos saugumą. Ir jeigu laivas taip daro, jis sukelia grėsmę navigacijos saugumui. Tačiau, remiantis IMO taisyklėmis, tuo turi užsiimti valstybės, su kurių vėliavomis tie laivai plaukioja. Kalbant apie ekologines grėsmes, klostosi pojūtis, kad tokia kampanija vykdoma. Iš tiesų, pasirodo gan daug publikacijų.
[EU+Kuponai] Tik nuo 93,99€! Juos perka milijonai. Pasaulinio lyderio elektroniniai stalai ir dyzeliniai oro šildytuvai. Paskutiniai vienetai! 
Žemiausios kainos
Specialūs kuponai
Iš Vokietijos greitas ir saugus pristatymas
Aukščiausia kokybė
Labai ribotas kiekis
Tame aiškiai dalyvauja Kyivo ekonomikos mokykla, jos tyrimų institutas KSEI, kuris yra vienas iš ideologų ir kuris siūlo, kokias dar sankcijas prieš Rusiją galima įvesti.
Daugelis žmonių iš KSEI dalyvauja Yermako–McFaulo grupėje, ir jie, be viso kito, aktyviai tiria „šešėlinio laivyno“ klausimus, rašo atitinkamas publikacijas ir daro taip, kad šias publikacijas perskaitytų.
Istorija su „šešėliniu laivynu“, kaip sakoma, nesuveikė. Nepavyko išnaudoti prekybinę laivininkystę užtikrinančių paslaugų teikėjų vakaruose monopolijos, Rusijai pavyko sukurti konkuruojančią sistemą. Kainų lubų idėja buvo pagrįsta tuo, kad paslaugų tiekėjai, konkrečiai, draudimo kompanijos iš Vakarų koalicijos šalių, atliktų inspektorių vaidmenį. Įdėmiai stebėtų, po kiek perkama ta nafta, kuri pervežama jų apdraustais tanklaiviais. Jeigu su tuo kas negerai, jeigu „kainos lubos“ pažeidžiamos — kad draudimai nebūtų išduodami. Manyta, kad šis draudikų klubas turi rinkos monopoliją, ir jeigu nebus naudojamasi jo paslaugomis, jūromis plaukioti nepavyks. Paaiškėjo, kad monopolijos nėra. Atitinkamai, pats „šešėlinio laivyno“ apibrėžimas, kurį pateikia Kyivo ekonomikos mokykla, yra toks: šešėlis laivynas — laivai, priimantys naftos krovinius iš Rusijos ir neapdrausti IGPI draudikų. Kažkuo patogus apibrėžimas. O paskui, ėmus rodyti, remiantis dažniausiai anekdotiniais įrodymais — štai šešėlinio laivyno laivai, jie ekologiškai pavojingi, tai galima tokiu būdu įaudrinti visuomeninę nuomonę, pastūmėti link minties, kad reikia kažką padaryti ir pareikalauti to iš įstatymų leidėjų.
Ekologinė grėsmė — tai dažnai būna visiškai šarvamušis argumentas, po kurio plačiajai publikai nebereikia nieko įrodinėti. Panašiai, kaip su socialiniais tinklais: jeigu jums kuris nors nepatinka, arba žinučių programa, ar dar kas nors, tai patikimas būdas nuteikti prieš juos visuomenę — tai pasakyti „taigi pas juos ten pedofilai, pinigų plovimas ir prekyba narkotikais“. Tokioje situacijoje labai dažnai daugiau niekas klausimų nebeužduoda. Sako: taip, žinoma, pedofilai, narkotikai, pinigų plovimas, žinoma, žinoma, palaikome uždarymą. Apeliavimas į ekologijos argumentus dažnai būna panašios prigimties. Tai dalykas, kurį daugeliui žmonių sunku suvokti, sunku įvertinti realią riziką, sunku įvertinti realią to ar kito veiksmo savikainą. Tačiau vaizdas: nafta permirkusio pelikano, ar nafta aplipusio ruoniuko fotografija… Atrodo įspūdingai. Tai visi supranta. O paskui žmonėms sakoma: o štai įsivaizduokite, taip nutinka lūsų mylimame paplūdimyje. Arba mūsų Danijos sąsiauriai bus užlieti štai tuo. Jūs to norite? Ne, žinoma, nenorite. Tada balsuokite prieš „šešėlinį laivyną“.
Viskas veikia per emocijas, todėl apie tai aktyviai kalbama, primenama ir taip toliau. Nors duomenimis įrodyti statistiškai reikšmingai didesnį 17 metų tanklaivių pavojingumą, lyginant su 12-os metų, neįmanoma.
— Tačiau kiek tai gali būti veiksminga, įvedant sankcijas „šešėliniam laivynui“? Iki tanklaivių patikrinimo Danijos sąsiauriuose, kaip jau siūlėte?
— Tarptautinė teisė paprasčiausiai draudžia tokius veiksmus. Vadovaujantis 1982 metų JTO Jūros teisės Konvencijos dvasia ir raide, yra labai nedaug atvejų, kai iš tiesų galima tiems ar kitiems laivams uždrausti plaukti per tarptautinius sąsiaurius. O Danijos sąsiaurių atveju viskas dar sudėtingiau. Yra 1857 metų konvencija, pagal kurią Rusija, Didžioji Britanija ir dar kelios šalys faktiškai išpirko iš Danijos karaliaus amžiną laisvos navigacijos tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų teisę visų šalių laivams. Tai yra, netgi jeigu tikėti didesne senesnių tanklaivių keliama ekologine grėsme, vis viena labai sunku uždrausti plaukti per sąsiaurius, avarijų grėsmė turi būti visiškai akivaizdi, o ne tiesiog didesnė avarijos tikimybė dėl amžiaus.
Antra vertus, kai kalba patrankos, Temidė tyli. Taigi, įmanoma situacija, kai politiniais sumetimais iš tiesų gali būti uždrausta per Lamanšo kanalą ar Danijos sąsiaurius plukdyti Rusijos naftą.
Žinoma, tai bus visiška JTO Konvencijos griūtis, tačiau tai jau visai kita kalba. Kol kas už tai agituojantys stengiasi įstatymų leidėjams pasiūlyti tokius patogius argumentus, kad šią priemonę jiems būtų patogiau priimti. Žmonės tikriausiai bendrai irgi suvokia, kad teisė kaip tokia, čia irgi nelabai galioja. Tačiau skamba ir argumentai, kad apie taikiam metui parašytų konvencijų laikymąsi išvis kalbėti negalima. Toks metas: visi kovoja su Rusijos režimu, o nafta — tai svarbiausias Rusijos ekonomikai paviršiuje leidžiantis išsilaikyti plūduras. Vyksta karas, mes Ukrainos pusėje, todėl nėra čia ko sentimentalumais užsiimti. Uždaryti sąsiaurius ne vardan ekologijos, ne dėl to, kad tai pavojinga, o dėl to, kad tų žmonių požiūriu tai daryti teisinga visuotinio pasipriešinimo metu. Tačiau jie gali manyti, kad politikai juk silpni, neryžtingi, savo šešėlio bijo, todėl suteikime jiems patogius pretekstus ir priežastis tai atlikti, lyg ir laikantis įstatymo.
© Youtube.com / GAZPROMNEFT
— Grįžkime prie SGD. Neseniai buvo paskelbti spalio rezultatai. Iš vienos pusės, rusiškos dujų skystinimo gamyklos spalį eksportui pateikė rekordinius šiems metams 3,06 mln. tonų SGD. Per devynis mėnesius tiekimas išaugo 4,7％. Daugiau, nei 40％ spalio tiekimo teko Azijai, Europai — apie 38％. Tuo tarpu Bloomberg neseniai paskelbė, kad „Arktik SPG-2“ gamykla nutraukė veiklą dėl pritaikytų sankcijų. Labiausiai tai susiję su negalėjimu eksportuoti krovinių — atsargos perpildytos ir netgi pakrauti dujovežiai tiesiog stovi jūroje laukdami pirkėjo. Man atrodo, čia kažkas nesutampa. Ar ne?
— „Arktik SPG-2“, man regis, iš esmės dar nieko niekur negabeno, ten buvo vos vos — atrodo vienas ar du laivai, ir vienas iš tų laivų sugebėjo pereiti Šiauriniu jūriniu keliu, bet dabar plaukioja ratais Japonijos jūroj. Kalbant apie jau veikusias gamyklas, tai jiems ilgainiui našumo augimas keliais procentais — įprastas reikalas, jie reguliariai užsiima vadinamu debottleneckingu, platina siauras vietas, vidinių rezervų paieška. Antras subtilus momentas: orams šąlant, gamyklų našumas auga dėl banalios priežasties — dujas jums reikia atšaldyti mažiau laipsnių. Atitinkamai, žiemą SGD gamyklų našumas visada didžiausias.
— Dabar nuo dujų ir sankcijų pereikime prie naftos rinkos. Ir čia, žinoma, pagrindinė pastarojo laiko naujiena, kuri visus sujaudino — tai The Wall Street Journal publikacija apie rengiamus „Rosneft“, „Gazpromneft“ ir „Lukoil“ suliejimo planus. O Financial Times pridūrė, kad šią idėją Putinui pateikė jo antros eilės dukterėčios vyras Sergejus Civiliovas, tačiau kol kas to, neva, lyg dar nepalaikė. Gerai pamenu, kaip 2004 metais premjeras Michailas Fradkovas pareiškė, kad pasirašė nutarimą pagal kurį „Gazprom“ praryja „Rosneft“, o kitą dieną visa tai buvo atšaukta, todėl nesistebiu, kad tokios naftos megakorporacijos sukūrimo planai egzistuoja. Mano klausimas kitas: kiek šiuos planus įmanoma realizuoti dabar? Kiek stiprus jų lòbis? Ar tai tiesiog iniciatyva iš serijos „pataikyti į srovę“?
— Aš manau, kad čia ir dabar situacija tokia: yra konkretus Sergejus Civiliovas, kuris galvoja, kad iš jo laukiama kraujo praliejimo, o ir pats jis toks, bendrai, Saltykovo-Ščedrino žodžiais tariant, ne alksninukų valgyti į šias pareigas atėjo. Tai yra, žmogus galvoja, kad į jį dedamos rimtos viltys. O iš kitos pusės, jis mano, kad jis turi didelį visokiausių veiksmų mandatą. Ir, atitinkamai, ko čia smulkintis? Štai jis dideles idėjas ir kelia. Kiek tai gali realiai veikti? Aš manau, jis ir pats gerai nežino, o galvoja: įsivelsime į susirėmimą, o paskui išsiaiškinsime. Mano požiūriu, lyginant su 2004 metais, dabar tai būtų kur kas sudėtingiau. Bent jau todėl, kad dabar rusiškos naftos ir dujų korporacijos — gerokai brandesni korporatyviniai organizmai, nei prieš 20 metų.
— Šios trys korporacijos iš viso kaip gulbė, vėžys ir lydeka. Jos tokios skirtingos, kad asmeniškai man sunku įsivaizduoti, kaip visa tai galima sinchronizuoti.
— iš tiesų labai skirtingos. Nors, pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kaip, grynai teoriškai, būtų galima sulieti „Lukoil“ ir „Gazprom Neft“, ir jos, po daugybės apsitrynimų, problemų, kylančių per bet kokius didelius susiliejimus, visgi galėtų normaliai dirbti. Su „Rosneft“, žinoma, sudėtingiau. Nors toje pat „Gazprom Neft“ dirba nemažai išeivių iš TNK-BP, o daug kitų TNK-BP išeivių dabar dirba aukštose pareigose „Rosneft“, žinoma, kai „Rosneft“ prarijo TNK-BP, tai buvo ne lygių dalyvių susiliejimas, o būtent prarijimas, tačiau, kaip bebūtų, ganėtinai daug TNK-BP korporatyvinės kultūros elementų pateko į „Rosneft“.
Tai yra, dabartinė „Rosneft“ — irgi ne 2005 metų pavyzdžio „Rosneft“. Ten šiaip jau, žmonės irgi šaukšto pro burną nepraleidžia. Ten daugybė visai profesionalių žmonių, turinčių gerą išsilavinimą, patirtį ir taip toliau. Taip, pagrindinio savo vykdomojo direktoriaus veikiama kompanija yra specifiška, tačiau bendrai, panašesnė į sutartinį Exxon ar Shell, nei daugelis galvoja. Be to, daugelis dalykų šioje pramonės atšakoje gan standartiški, jei kalbama apie profesionalią būtent naftininkų techninę-inžinerinę veiklą. Aš nemanau, kad ten yra radikalių skirtumų. Konkretus korporacijos darbas, tai yra, valdymo sprendimai — taip, jie skiriasi. Tačiau iš kitos pusės, su „Gazprom Neft“ jie turi daug bendrų įmonių, tad kažkoks supratimas iš abiejų pusių, kaip dirbama kitoje kompanijoje, kaip suderinti savo veikimo tvarką su partnerio, yra. Aišku, tai nėra paprasta, viskas vyksta, tačiau nepasakyčiau, kad tai visai neįsivaizduojama, visai nerealizuojama. Tačiau būtų išties problematiška. Tiesiog kompanijos jau tiesiog labai didelės, labai nusistovėjusios, procedūros suderintos. Ir kurti kažkokias procedūras, standartus, kompiuterines sistemas, pirkimo procedūras, sprendimų priėmimo schemas, kai tas pats, tačiau truputį kitais žodžiais, šiek tiek kitaip… Iš esmės tai vienas ir tas pats, o pagal formą šiek tiek kitaip surėdytos korporatyvinės procedūros.
Vaizdžiai kalbant, vienoje kompanijoje kalbama prancūziškai, kitoje – ispaniškai. Nė viena kalba nėra prastesnė. Tačiau jūs, tarkime, perkate ispanišką padalinį ir sakote: „O dabar visi mūsų posėdžiai vyks prancūziškai ir visus dokumentus reikia iš ispanų kalbos į prancūzų išversti“. Ir staiga paaiškėja, kad kitame posėdyje rengėtės pateikti kokį nors dokumentą, o jame krūva priedų, kurių jūs atnaujinti nesirengėte, bet jie parašyti ispaniškai. Ir juos skubiai reikia į prancūzų išversti. Arba įsigytame padalinyje buvo kitokia investicinių rodiklių skaičiavimo metodologija. Bet juk tvarka turi būti? Atitinkamai, naujos kompanijos investicinis komitetas negali priimti pagal neatitinkančią procedūrą gautų skaičių, jie bus nesuderinami su kitų projektų skaičiais, gautais, naudojant kitą metodologiją, o kriterijai, kuriais tas investicinis komitetas pripratęs vadovautis, bus nepanaudojami.
Atitinkamai, kai staiga imate keisti visą administravimą, visą sprendimų priėmimo procesą iš vienos kompanijos modelio į kitos kompanijos modelį, tai užtrunka ne vienerius metus. Ir tai nereiškia, kad kažkas ten ne taip dirba ar nėra profesionalus. Ne, visi profesionalūs. Visi viską supranta. Tačiau procedūra yra štai tokia sudėtinga. Ir tai užtrunka. O kol tas laikas eina, viskas veikia be visai gerai, ne taip, kaip norėtųsi. Tai niekaip nesusiję su „Rosneft“, su Civiliovu, su dar kuo nors. Tai tiesiog standartinės didelės susiliejimo problemos. Ir kai Chevron pirko Texaco, jų problemos buvo tokios pačios.
O paskui, jeigu kalbame konkrečiai apie šią situaciją, kam to reikia ir dėl ko? Jaučiu giliai, kad to niekam ypatingai nereikia. Na, „Lukoil“ čia visada auka. „Lukoil“, kaip nepriklausoma kompanija nieko nupirkti negali, taigi, kokia nors valstybinė jį praryti gali. Atitinkamai, pats jis vargu ar to sieks. „Gazprom Neft“ situacija įdomesnė. Maždaug pastaruosius metus „Gazprom“ ganėtinai aktyviai trumpino „Gazprom Neft“ pavadėlį. „Gazprom“ gan aktyviai diegė įvairių tarnybų, departamentų, „Gazprom Neft“ procesų tiesioginį valdymą, ne per direktorių tarybą, o tiesiai per atitinkamas „Gazprom“ struktūras. Antras momentas: labai keista, jei „Gazprom“ atiduoda „Gazprom Neft“, nes dabartinėje situacijoje „Gazprom Neft“ jam — melžiama karvė. Jinai jam visiškai akivaizdžiai reikalinga. Be „Gazprom Neft“ finansiniai „Gazprom“ rodikliai būtų daug prastesni.
© Kremlin Pool / ZUMAPRESS.com / Global Look Press
O kam tai „Rosneft“? Na, tikriausiai, grynai teoriškai, tai galbūt būtų naudinga, netgi kažkokiais banaliais sumetimais, kad valdytojams reikia didesnių užduočių. Tiesiog taip surėdyta karjeristo gerąja prasme, bet kurio asmeninę karjerą statančio žmogaus gyvenimo logika. O jokių didelių, tokio stiliaus, kad „eime kur nors, ką nors įsisavinti ar eime, ir nupirkime eilinę gamyklą Indijoje“, projektų dabar tiesiog nėra. Atitinkamai, jeigu žmogus nori kokiame nors dideliame projekte iškilti, uždirbti „rėžius buožėje“, tai taip — be rusiško M&A daugiau nieko nesimato. Tačiau, iš kitos pusės, „Rosneft“ žmonės puikiai supranta, kad dabar padėtis itin trapi, nepaprasta, todėl leistis į tokias dideles avantiūras, su savais sunkumais, kuriuos penkiomis minutėmis anksčiau aprašiau, jiems irgi lygtai nėra ko. Vel gi, jeigu Igoris Sečinas mato, kad tai Civiliovo iniciatyva, tai vargu ar Sečinas manys, kad jį šiose pareigose paliks, nes ne tam Civiliovas šį kvietkelį augino.
Šiaip jau yra toks pojūtis, kad jeigu anksčiau Putinas labiau pasitikėjo technokratais ir asmeniškai ištikimais žmonėmis iš senojo gyvenimo, tokie, kaip tas pats Sečinas, tai dabar šie asmeniškai atsidavę žmonės iš Peterburgo merijos ilgainiui visgi tolsta.
Taip, su Sečinu, Mileriu Putiną sieja daug kas iš jo laikų, kuomet jam buvo truputį virš 40-ies, tačiau jie jau labai seniai kasdien – ir netgi kiekvieną mėnesį – nesimato. O bet kokie žmogiški santykiai linkę su laiku atvėsti. Ne todėl, kad jis tapo blogiau kurio nors iš jų atžvilgiu nusiteikęs — Putinui, kaip žinia, ištikimybė, netgi po dešimtmečių, labai svarbi. Bet tam tikras atstumas vis viena didėja. Ir dabar yra toks pojūtis, kad Putinas ima labiau pasitikėti arba giminaičiais, arba artimo rato žmonėms, tik jau naujos kartos, štai tiems apsaugininkams, asmens sargybiniams, kurie buvo greta vėlesniais dešimtmečiais. Sečinas tikrai tai supranta. Ir tokioje situacijomis savo rankomis kurti monstrą, kad paskui dėl to būtum atstatydintas? Kam?
— Jau minėjote „Lukoil“, kuris šiomis sąlygomis yra auka. O aš prisimenu, kad visuose „judesiuose“ su kokiais nors susijungimo, nacionalizacijos, naftos kompanijų performatavimo Rusijoje planais, visada būdavo „Lukoil“. Ir man kyla klausimas: kuo tai patrauklu valdininkams? Arba visas reikalas tas, kad jis neturi jokių galingų gynėjų, kaip „Rosneft“ Sečinas ar „Gazprom Neft“ Diukovas? Arba visgi jis kažkuo iš tiesų toks patrauklus, kad jis visą laiką įtraukiamas į visokiausius planus?
— Bendrai ne tiek daug kompanijų, kurias galima svarstyti kaip suliejimo objektus. O kas dar beliko? Ką dar tokio paimti? Dar yra INK (Irkutsko naftos kompanija), kuri irgi dažnai šia prasme svarstoma, tačiau ji gerokai mažesnė, dešimteriopai mažesnė už „Lukoil“. Ir štai, tarkime, jūs bankininkas ar konsultantas, kuris ateina į bet kurią iš šių kompanijų ir sako: „Mes manome, kad jums strategiškai būtų naudinga surengti kokį nors M&A, vystytis ne organiškai, o perkant“. Bankininkai ir konsultantai standartiškai kažką panašaus siūlo. Tai vienas iš mėgiamiausių pasiūlymų: eikite, ką nors įsigykite. O ką pirkti?
— „Surgutneftegaz“. Ten „puodynė“ didelė.
— Ką jūs sakote, išties! Su „Surgutneftegaz“ visiems suprantama, kad tai tokia labai specialus dalykėlis, prie kurios šluba ožka neprijosi. Visi tai žino. Visų pirma, „Surgut“ neparduodamas. Antra, štai „Surgut“ — iš tiesų kompanija su visiškai kitokia kultūra, tiesiog radikaliai kitokia. Gyvena labai izoliuotai. Tai yra, ten dokumentus teks ne iš ispanų į prancūzų kalbą versti, o, nežinau, iš kokio nors hieroglifų rašto į Pietų Amerikos indėnų kipu mazginį raštą.
Visų pirma, tai bus sudėtinga, antra, visi supranta, kad tai neįmanoma, trečia, yra žinoma, kad „Surgutneftegaz“ turi galingus globėjus, o ketvirta, yra žinoma, kad Vladimiras Bogdanovas neparduoda.
Galbūt, kada nors, kai Bogdanovo nebebus… Vėl gi, Bogdanovu tai – jo gyvenimo darbas, ir kol jo neiškrapštys į vieną iš ramių vietų, kuo jis dar šiame gyvenime užsiims, jei ne „Surgutu“? Todėl neparduoda, nors ir trilijoną jam siūlytum.
O kas dar lieka? Telieka „Lukoil“ — suprantamas, skaidrus ir dėl savo normalaus organizavimo lengviau integruojamas. Tuo pačiu visi supranta, kad Vagitas Jusufovičius Alekperovas įpėdinių lyg ir neturi. Taip jau nutiko. Ir kam jis ją rengiasi perduoti, nelabai aišku. Vagitas Jusufovičius vykdo daug labdaringų projektų. Čia bent jau kažką pagrįstai svarstyti galima. Tai yra, bent jau hipotetiškai, susiklosčius aplinkybėms, įmanoma. O visi kita neįmanoma.
— Pabaigai norėčiau grįžti prie sankcijų. Remiantis pastarųjų metų patirtimi, tapo aišku, kad veiksmingiausios pasirodė esančios finansų sankcijos. Tiesiog todėl, kad jas lengviausia kontroliuoti. Jūsų požiūriu, kodėl dabar kalbama ne apie finansinių sankcijų sugriežtinimą, nors jas iš principo dar yra kur griežtinti, tai netgi nespecialistui aišku, o būtent apie sankcijas naftos ir dujų eksporto srityje? Kurios, kaip irgi parodė patirtis, kontroliuoti sudėtingiau. Kokia čia priežastis?
— Pirmiausia, nelabai aišku, ką dar finansų sankcijose griežtinti. Antra, prekybos nafta visiškai uždaryti nesirengiama. Kol kas niekas nedrįsta pasakyti, kad rusiškos naftos nereikia visiškai. Sako, kad naftos reikia, tačiau tik taip, kad Maskvoje nuo to pernelyg daug pinigų nebūtų. O trečia, tai skirtingi srautai: vieni žmonės užsiima naftos sankcijomis, kiti – finansinėmis.
republic.ru
![[ŽT] „Krenta 12 objektų.“ Monstriškas smūgis Rusijai](/photo/202411/19/10/thumb_411775__f35.png)
![[ŽT] „Jiems pradeda trūkti.“ Ką čia sugalvojo rusai (Video)](/photo/202411/20/14/thumb_352718__niva.PNG)
![[ŽT] Pasaulio pabaigos garso takelis. Ukrainoje ir Rusijoje šianden gaudžia sirenos](/photo/202411/20/14/thumb_273212__strom.JPG)
