„Rusija nepasiduoda“. Putinas pradeda „planą B“ ()
Žlugus režimui Sirijoje, Rusija turi naują problemą. Ji turi rasti vietą, kuri užtikrintų stabilų oro susisiekimą su Maskvai itin svarbiu Sahelio regionu.
© Mil.ru (CC BY 4.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Il-76MD-90A_RF-78653.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors Bašaro al Assado valdymo pabaiga atrodė netikėta, – kaip interviu „Interia“ pabrėžia lenkų profesorius Radosławas Fiedleris – Rusija „nebuvo visiškai akla ir kurčia“. Kremlius jau ėmėsi veiksmų. Rusija paprašė Turkijos pagalbos išvedant savo karinį kontingentą iš Sirijos.
Rusija tikrai pralaimėjo, nes daug investavo į Siriją. Tai paskolos ir parama Assado režimui. Neaišku, ar rusai praras savo bazes. Šiuo metu jie evakuojasi, bet galbūt iš naujo derėsis dėl sąlygų ir bandys grįžti, sako Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Ne Europos politikos studijų katedros vadovas profesorius Radosławas Fiedleris.
Tačiau jei jiems nepavyks, Maskva neteks ne tik įtakos Sirijoje. Assado kontroliuojama teritorija buvo labai svarbi Rusijos interesams Afrikoje tiek techniškai, tiek politiškai.
Paprasčiau tariant: Rusija jau keletą metų intensyvina savo veiklą Sahelio regione – juostoje į pietus nuo Sacharos. Rusija nori pasisemti iš ten esančių šalių gamtos išteklių ir panaudoti juos pasaulinėms sankcijoms apeiti.
Kad šis scenarijus pavyktų, Kremlius turi turėti palankias vyriausybes Sahelio regione. Todėl vietinių šalių karinės chuntos gali tikėtis „Afrikos korpuso“ – Maskvos kontroliuojamos samdinių grupės, kuri pakeitė „Wagner“, paramos. Tai politinis aspektas.
|
Techninis aspektas yra susijęs su oro tiltu tarp Rusijos ir Sahelio. Visiškai pakrauto Rusijos transportinio lėktuvo Il-76 nuotolis yra mažesnis nei 5000 kilometrų. Nepakaks saugiai veikti iš Rusijos į bet kurį Centrinės Afrikos tašką.
Todėl praradus patogią „stotelę“ Sirijoje, Rusijos lėktuvams reikia naujos bazės pakeliui į Afriką.
Prieš analizuojant, ką gali padaryti Vladimiras Putinas, verta nurodyti, ko jam reikia. Sahelyje gausu telkinių nuo aukso iki urano. Prieš dešimtmetį regione dominavo Europos įmonės, palaikomos karinių pajėgų, ypač Prancūzijos, kuri savo interesų Afrikoje siekė dar kolonijiniais laikais.
2014 metais Paryžius pradėjo operaciją „Barkhane“ – karinę intervenciją regione, kuria buvo siekiama sustabdyti islamo ir teroristinių organizacijų atsiradimą. Iki 2022 m. tikslas buvo iš dalies pasiektas, įskaitant vieno pagrindinių „Al Qaeda“ lyderių pašalinimą. Nepaisant to, Prancūzija vis tiek praranda regiono kontrolę.
2022 metais Malio karinė chunta įsakė prancūzams palikti šalį. 2023 m. Paryžius pasitraukia ir iš Burkina Faso. Tų pačių metų liepą Nigeryje įvyksta valstybės perversmas. Kariuomenė perima viršų. Per pastarąjį mėnesį įvykiai dar labiau įsibėgėjo. 2024 metų lapkričio pabaigoje Čadas ir Senegalas paskelbė nutraukiantys karinius susitarimus su Prancūzija. Gruodžio pradžioje Nigerio chunta perėmė Prancūzijos urano kasyklos kontrolę.
Tuo pat metu Rusija pasirodo visose šiose šalyse ir pasirašo ekonominius bei karinius susitarimus su nauja valdžia.
„Prancūzija, jei norėtų, išbūtų Afrikos šalyse. Bet nenori daug mokėti. Buvo paskaičiuota, kad kaina per didelė ir tai pernelyg rizikinga. Rusija bando užpildyti į šį vakuumą“, – komentuoja profesorius Fiedleris.
Prancūzija pradėjo ieškoti verslo galaimybių kitose vietose – Armėnijoje ir Centrinėje Azijoje. Ji labai aktyvi buvusioje Sovietų Sąjungoje. Ji keičiasi vaidmenimis su Rusija.
Žaidimo padėtis tokia, kad Maskva turi atvirą kelią Sahelio išnaudojimui. Tiesiog reikia stabilaus susisiekimo su regionu. Iki šiol šį vaidmenį atliko Chmeimimo oro bazė Sirijoje. Kadangi ja pasinaudoti bent kol kas neįmanoma, Kremlius priverstas įgyvendinti „planą B“. Karo studijų institutas (ISW) siūlo dvi galimybes.
Tęsinys kitame puslapyje:
Pirmasis variantas yra Sudanas. Rusai 2017 metais bandė ten statyti savo bazę, tačiau projektas nebuvo baigtas dėl šalies politinio nestabilumo. Nuo 2023 metų balandžio šalyje vyksta pilietinis karas tarp kariuomenės ir sukilėlių pajėgų.
Rusijai Sudanas svarbus dėl aukso telkinių. Kaip pažymi ISW, „Afrikos korpusas“ yra atsakingas už neteisėtą žaliavų kontrabandą į Rusiją, kuri Maskvai aprūpina stipria valiuta. Remiantis CNN 2022 metų liepos mėnesio informacija, Rusijos aukso kontrabandos iš Sudano vertė siekia 13 mlrd. dolerių.
Be aukso, Sudanas galėtų tapti transportinių lėktuvų prieglobsčiu. Problema ta, kad šalis išlieka politiškai nestabili. Maskva stengiasi išlaikyti abi puses kartu. Ji remia kariuomenę ir vykdo ginklavimosi sutartis. Tuo pat metu „Afrikos korpusas“ aprūpina sukilėlius. Putinas laukia įvykių, susijusių su Sudanu. Tačiau režimo žlugimas Sirijoje keičia situaciją.
Antrasis svarstomas variantas yra Libija. Tai irgi nėra lengva, nes Libijoje vyksta vidinis konfliktas. Be to, nuolatinis Rusijos buvimas reikalauja investicijų, pabrėžia Fiedleris ir priduria, kad tai rizikinga investicija. Lygiai taip pat, kaip brangiai kainuojanti Assado režimo palaikymo operacija baigėsi nesėkme.
Libija išliko politiškai nestabili nuo pat Muamaro Kadhafi valdymo žlugimo 2011 m. Šalį valdo frakcijos – tarptautiniu mastu pripažinta Nacionalinės vienybės vyriausybė ir arčiau Rusijos esanti Libijos nacionalinė armija, kuriai vadovauja 81 metų generolas Khalifas Haftaras.
Maskva tikisi ne tik karinio buvimo, bet ir dalyvavimo Libijos naftos gavyboje, o tai gali virsti dujų tiekimo Europai sutrikimu.
Be to, remiantis naujausia informacija, Rusija pastaraisiais mėnesiais suaktyvino savo veiklą Šiaurės Afrikos šalyje. 2024 m. ji dislokavo oro pajėgas trijose Haftaro kontroliuojamose oro bazėse – gruodį pranešė laikraštis „Daily Thelegraph“, remdamasis palydovinėmis nuotraukomis. Juose matyti ne tik transportiniai lėktuvai, bet ir naikintuvai Su-25 bei bombonešiai. Maskva taip pat turėjo atnaujinti kilimo ir tūpimo takus.
Nėra taip, kad Rusija staiga kažką stato. Tai nuolatinis procesas. Ji tikrai numatė tam tikrus scenarijus, sako profesorius Fiedleris, nurodydamas naujausius įvykius Sirijoje. „Nėra taip, kad rusai buvo visiškai akli ir kurti“.
Tik reikia atsiminti, kad susitarimas su Sirija buvo labai geromis sąlygomis. Sovietų Sąjunga suteikė kelių milijardų dolerių paskolas Assadams. Rusija tai tęsė ir panaikino dalį skolos mainais į išskirtinį karinį buvimą, aiškina profesorius.
Profesorius pabrėžia, kad ilgalaikiam bendradarbiavimui su Libija Rusija pareikalaus didelių investicijų į ekonomiką, o kiek Kremlius gali įgyvendinti tokią politiką – neaišku. Rusijos problema ta, kad ji labai įsitraukusi į Ukrainą ir tai yra pagrindinis jos akcentas. Dėl to neįmanoma visiškai numatyti galios Afrikoje, kuri priklauso ne tik nuo karinio buvimo, bet visų pirma nuo investicijų, aiškina Fiedleris.
Libijos pasirinkimas kaip nauja partnerė ir savotiški „vartai“ į Sahelį turėtų dar vieną pranašumą Rusijai. Žlugus Assado režimui, Maskva netenka ne tik savo oro bazių, bet ir karinio jūrų laivyno bazės Sirijos Tartuso uoste. Naujos karinio jūrų laivyno bazės sukūrimas Libijoje leistų Rusijai išlaikyti savo įtaką Viduržemio jūroje.
_11.jpg)
![[ŽT] „Veža į Kurską“. Ką čia daro rusai (Video)](/photo/202412/12/12/thumb_384049__rutg.PNG)