Vašingtonas ir Maskva – 300 metų draugystės. Kodėl JAV žaidžia su Rusija ()
„Focus“ nagrinėjo Maskvos ir Vašingtono partnerystę per Rusijos ir Japonijos karą bei Sueco krizę, Aliaskos ir Kalifornijos sutarties pasirašymą ir daugybę kitų epizodų. Šios dvi šalys niekada nekovojo tarpusavyje (su viena išimtimi), o priešingai – kritiniais momentais jos dažnai elgdavosi kaip sąjungininkės.
© SpinnerLaserzthe2nd, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Flag_of_the_United_States_and_Russia.svg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Masinėje sąmonėje įsigalėjo stereotipas, kad JAV ir Rusija yra amžini priešai. Tiesą sakant, tai yra ne kas kita, kaip propagandinis pasakojimas. Ir kalbame ne tik apie du pasaulinius karus, bet ir apie vietinius karus ir net sąjungas net Šaltojo karo metais.
Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos konfrontacija yra išties epinė: tiesiogine to žodžio prasme. Šaltojo karo metu propaganda vaidino pagrindinį vaidmenį (todėl jis ir vadinamas „šaltuoju“ karu), o abi pusės ėmėsi pakankamai žingsnių, kad ši konfrontacija virstų tikrai globalia – nuo kosmoso programos iki konkurencijos tarp „Pepsi“ ir „Coca-Cola“.
JAV ir SSRS ant tikros kovos slenksčio
Visi žino apie 1962 m. Kubos raketų krizę, tačiau žvelgiant atgal tampa aišku: tai buvo tik jėgos demonstravimas. Arčiausiai supervalstybės pasiekė pavojingą ribą per kampanijas Vietname ir Afganistane, kai iš tikrųjų tiekė mirtinus ginklus ir karius, taip pat patyrė realių žmonių nuostolių (JAV Vietname – 58 220 žuvusių, SSRS Afganistane – 15 052 žuvę). Ši riba tikriausiai buvo peržengta Korėjos kare, kai sovietų aviacija realiai dalyvavo kovose prisidengdama Šiaurės Korėjos simboliais ant lėktuvų (niekada nebuvo oficialaus patvirtinimo, bet yra įrodymų).
Nepaneigiamas (nors ir stebinantis) istorinis JAV ir Sovietų Sąjungos santykių faktas yra tai, kad tarp šių valstybių niekada nebuvo visaverčio karo (!). O Šaltasis karas tėra epizodas daugiau nei du šimtus metų trukusioje JAV ir Rusijos valstybių diplomatinių santykių istorijoje (trijų skirtingų formatų – imperijos, Sovietų Sąjungos ir Federacijos).
|
Visi žino apie Vašingtono ir Maskvos bendradarbiavimą antihitlerinėje koalicijoje Antrojo pasaulinio karo metais, todėl nėra prasmės apie tai gilintis. Pirmajame pasauliniame kare bendradarbiavimas pasirodė esąs in absentia: JAV visiškai neprisijungė prie Antantės, o veikė „jos pusėje“. Tuo metu Rusijoje jau siautė revoliucija ir jos dalyvavimas kare buvo inercinis. Tačiau daug intensyvesnio Rusijos ir JAV bendradarbiavimo istorijoje buvo ir įdomesnių faktų.
Sankt Peterburgas prieš Londoną arba Kodėl kazokai nesilankė Amerikoje
Pirmiausia, gudrūs Rusijos diplomatiniai veiksmai prisidėjo per JAV nepriklausomybės karą. Rusijos imperatorienė Jekaterina II (žinoma kaip Jekaterina Didžioji) pažadėjo Didžiosios Britanijos karaliui Jurgiui III paramą, kurią galėjo sudaryti net 20 000 Rusijos karių siuntimas numalšinti sukilimą 13-oje kolonijų (reikia pažymėti, kad Rusija dažnai teikė tokią pagalbą draugiškoms šalims). Taigi vaizdas, kaip Zaporižios kazokai skerdžia Amerikos sukilėlius, galėjo tapti visai tikroviškas.
Tačiau Sankt Peterburgas nusprendė, kad Didžiosios Britanijos susilpnėjimas būtų Rusijai naudingesnis ir galiausiai atsisakė pagalbos Londonui. Šis diplomatinis manevras kelis mėnesius atitolino baudžiamojo kontingento, kuris galiausiai buvo suformuotas iš vokiečių samdinių, formavimą, suteikdamas patriotams (taip save vadino Amerikos sukilėliai) papildomo laiko.
Tada Rusija net bandė suformuoti antibritišką koaliciją, siekdama priversti Londoną nuolaidžiauti sukilėliams, kurie patyrė pralaimėjimus. Tokie veiksmai pastūmėjo Londoną nutraukti derybas ir galiausiai pralaimėti šį karą maištingoms kolonijoms.
Nuo diplomatijos iki medicinos: neramus bendradarbiavimo šimtmetis
1803 metais užmezgus valstybių diplomatinius santykius, vyko tiesioginis ir intensyvesnis bendradarbiavimas. Taigi 1820-1821 metais JAV bandė įtraukti Rusijos imperiją kaip arbitrę dėl paskutinės taikos sutarties su Didžiąja Britanija.
Sankt Peterburgas 1823 metais palaikė Vašingtono iniciatyvą apriboti Europos kišimąsi į Amerikos reikalus – Monro doktriną. Rusijai, kuri pati neturėjo veiksmingos Amerikos kolonijų panaudojimo strategijos (savo valdų žemyne neteko 1868 m., plačiau apie tai toliau), buvo naudinga susilpninti savo konkurentus, daugiausia Didžiąją Britaniją, kuri stengėsi išspausti kuo daugiau iš savo užjūrio valdų.
Visą XIX amžių JAV ir Rusija glaudžiai bendradarbiavo pramonės ir technologijų srityse. Amerikiečiai padėjo rusams kurti infrastruktūrą (praktiškai amerikiečiai 1840-aisiais nutiesė geležinkelio liniją tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo), statė karo laivus Rusijos laivynui po Krymo karo, o 1890-aisiais padėjo įveikti badą imperijoje.
Svarbu pažymėti amerikiečių pagalbą Rusijos kariuomenei 1853–1856 m. Krymo kare. Amerikiečiai įstojo į Rusijos armiją (kuri, be kita ko, kovojo su Prancūzija!) karo gydytojais. Didelį vaidmenį padedant sužeistiems kariams suvaidino profesionali medicinos pagalba ir pagalba aprūpinant lauko ligonines vaistais.
Po kelerių metų Rusija padėkojo Jungtinėms Valstijoms, kai ji nutraukė Europos paramą separatistinėms Amerikos Konfederacinėms Valstijoms, taip palengvindama šiaurinių valstijų pergalę 1861–1865 m. pilietiniame kare.
O Aliaska?
Atskirai reikėtų paminėti Aliaskos pirkimo sutartį. Ji pasirodė naudinga abiem pusėms, bet taip pat buvo nukreiptas prieš Didžiąją Britaniją – jos pakrantė (dabartinė Kanada) atsidūrė įsprausta tarp Amerikos valdų.
Taigi, apibendrinant Rusijos ir Amerikos santykius XIX amžiuje, galima teigti: Rusija iš Europos šalių buvo draugiškiausia JAV, o dažnai pastarosios konfliktuose su kitomis Europos valstybėmis JAV įvairiomis formomis stojo į Rusijos pusę.
Rusijos ir Japonijos karas – JAV atiduoda Sachalino salą Rusijai
Dar įdomiau situacija susiklostė XX a. Jau 1905 metais amerikiečiai ištraukė rusus iš itin sunkios padėties po Rusijos kariuomenės pralaimėjimo Japonijai Ramiajame vandenyne. Tada Amerikos prezidentas Theodore'as Rooseveltas nusprendė, kad geriausia „išsaugoti veidą“ abiem pusėms ir sudaryti taiką, kuri nereikš aiškios pergalės nė vienai šaliai. Atsižvelgiant į karinį pranašumą regione ir japonų ginklų sėkmę mūšiuose, toks požiūris buvo naudingas Rusijos pusei, kuri susidūrė su didelėmis logistikos problemomis Tolimuosiuose Rytuose.
Tęsinys kitame puslapyje:
Dėl to Portsmuto derybose Rusija išlaikė šiaurinės Sachalino salos dalies kontrolę (japonai norėjo užimti visą salą) ir tam tikrą įtaką Mandžiūrijoje (japonai siekė visiškai iš ten išstumti Rusiją). Rusija taip pat nemokėjo jokių kompensacijų, o tai buvo netipiškas reiškinys šiam istoriniam laikotarpiui.
Įdomu tai, kad Portsmuto taika galiausiai netenkino nė vienos pusės – abiejose šalyse kilo protestai. Ir nors santykinai demokratinė Japonija susidorojo su visuomenės nepasitenkinimu, despotiškoje Rusijoje populiarūs protestai peraugo į revoliuciją.
Toks nesavalaikis santykių atkūrimas
1917 m. gruodžio 6 d. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas įsakė Amerikos ambasadoriams palikti Rusijos teritoriją. Tai buvo Vašingtono reakcija į bolševikų perversmą, įvykusį prieš kelias savaites. Diplomatiniai JAV ir SSRS santykiai buvo atkurti tik po 16 metų – 1933 metų lapkričio 16 dieną. Tai buvo Holodomoro metai Ukrainoje. Tačiau tuo metu JAV nusprendė atkurti santykius su SSRS, o vėliau sumaniai panaudojo juos, taip pat ir Antrojo pasaulinio karo metu, konfrontuojant su Didžiąja Britanija.
Beje, įdomus momentas. Vykstant Rusijos pilietiniam karui, 1918 m. įvyko vienintelė karinė JAV invazija į Rusiją. Tačiau didelių pergalių amerikiečiai nepasiekė. Apie tai išsamiai esame rašę ČIA.
Po Antrojo pasaulinio karo žlugo didžiausia pasaulyje Britų imperija, nepaisant to, kad Londonas buvo tarp nugalėtojų. Teigti kažkokią JAV ir SSRS sąjungą prieš Didžiąją Britaniją yra aiški sąmokslo teorija. Tačiau kai kuriais atvejais šios valstybės veikė prieš Londono interesus. Maskvos paramos Indijai ir Vašingtono paramos Pakistanui momentai yra orientaciniai – tai tik viena iš daugelio supervalstybių konfrontacijos sričių.
Karšti draugai Šaltojo karo metu
Net Šaltojo karo metais buvo atvejis, kai SSRS ir JAV beveik bendrai veikė prieš senojo pasaulio atstovus – Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Kaip per Krymo karą, prieš šimtą metų. Kalbame apie 1956 m. Sueco krizę – daugelis ją vadina senųjų kolonijinių imperijų gulbės giesme. Apie šį karą išsamiai esame rašę ČIA.
Didžioji Britanija ir Prancūzija, kurios dalyvavo tiesiant Sueco kanalą, bandė kariškai reaguoti į Egipto kanalo nacionalizavimą. Jos paskatino Izraelį pulti savo ilgametį priešą, mainais pažadėdamos blokuoti rezoliucijas prieš žydų valstybės veiksmus JT Saugumo Taryboje. Taip ir buvo padaryta.
Tačiau visiems netikėtai vienoje barikadų pusėje atsidūrė SSRS ir JAV, kurios abi griežtai priešinosi Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio veiksmams. SSRS netgi grasino panaudoti branduolinį ginklą, jei žydų valstybė neišves savo kariuomenės iš tarptautiniu mastu pripažintos Egipto teritorijos. JAV pasielgė ne taip griežtai, tačiau amerikiečiai sušaukė neeilinę JT Generalinės Asamblėjos sesiją, kad apeitų nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – veto.
Kremliaus ir Baltųjų rūmų veiksmai buvo logiški ir suprantami. Jie nebuvo suinteresuoti atkurti senąją tvarką, kur JAV ir Sovietų Sąjunga atliks antraeilius vaidmenis. Būtent Sueco krizė buvo revizionizmo aktas, kurį naujieji hegemonai sėkmingai išsprendė savo interesų naudai. Tačiau tai stulbinantis faktas, demonstruojantis šimtmečio senumo Rusijos ir JAV draugystės prieš kitas pasaulio galias tendenciją.
Branduolinė grėsmė, ginklavimosi varžybos ir... ilgalaikė draugystė?
Sukūrus branduolinę bombą, karas tarp SSRS ir JAV galėjo kelti grėsmę žmonijos egzistavimui. Tai jau buvo nauja era šių valstybių santykiuose. Tai, kas išdėstyta pirmiau, rodo, kad jos niekada nebuvo priešės ir, paradoksalu, šios dvi pusės buvo arčiausiai to, kad tiesiogiai pradėtų branduolinį karą.
Tačiau jei atimtume kelis dešimtmečius agresyviausios konfrontacijos, tai apskritai daugiau nei du šimtus metų trukusią Rusijos ir JAV sąveiką galima vertinti kaip nuolatinės ilgalaikės draugystės ir abipusės pagalbos ryšius įvairiausiais klausimais. Ir jei pasigilintume į grynai teorinį šių santykių tyrimą, galime drąsiai teigti, kad tokio tyrimo objektai – jokiu būdu ne priešai, o seni draugai, tarp kurių kartais kyla laikinų kivirčų.
Dabar tikriausiai stebime dar vieną nuožmių draugų suartėjimą po kito jų kivirčo. Pagrindinis Ukrainos uždavinys – neleisti šiems svyravimams įvykti Ukrainos kaina, nes kaina gali būti per didelė.
.jpg)
.jpg)
