Vaistas nuo politinės užmaršties. Kaip Vladimiras Putinas užsitikrino išlikimą nuolat kurdamas krizes
()
„Apsuptos tvirtovės“ politika visais laikais buvo užtikrintas būdas išlaikyti paklusinius pavaldinius ir užtikrinti savo valdžią. Nors be tęstinumo, bet po mūsų nors ir tvanas. Bet tavanas – dar viena krizė.
Pastaruosius trejus metus Rusijos valdžios atstovai kartoja, kad daro viską, jog Ukrainoje būtų kuo greičiau pasiekta taika. Tačiau jų veiksmai prieštarauja šiems žodžiams. Rusijai iš tiesų reikia paliaubų, tačiau tai nereiškia, kad Vladimiras Putinas suinteresuotas paliaubomis.
Galima ilgai diskutuoti apie vadinamosios „specialiosios operacijos“ pradžios priežastis, o ir Rusijos propaganda per praėjusius metus jų pasiūlė dešimtis. Tai ir valdžią Ukrainoje užgrobę neonaciai (kuriuos, beje, valstybinė televizija pastaruoju metu primena vis rečiau), ir būtinybė įsiveržti į kaimyninę šalį, nes „jei mes neįsiveršime į juos, jie įsiverš į mus“, ir vis tvyranti NATO grėsmė, apie kurią dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo kalbama tik pokšto formatu.
Trumpai tariant, yra daugybė priežasčių, kurios atrodo išgalvotos, ir jos dažniausiai veikia kaip dūmų uždanga vienam, nors ir banaliam, bet teisingam teiginiui paslėpti: vadinamoji „SKO“ yra vienintelis būdas Putino režimui atidėti politinę užmarštį.
Jei atidžiau pažvelgtume į šiuolaikinę Rusijos istoriją, pamatytume, kad dabartinės valdžios gyvenimo ciklas tęsiasi nuo vienos krizės prie kitos. Atrodo, kad dabartinis V．Putino režimas paprasčiausiai nežino, kaip taikiai ir subalansuotai valdyti šalį. Kad išlaikytų savo valdžią, jam dažnai prireikdavo tam tikros formos konfliktų, kad kompensuotų vidaus politikos nesėkmes.
Tačiau kada tiksliai susiformavo šis modelis? Kai B．Jelcino įpėdiniai ir jaunos Rusijos paveldėtojai suprato, kad daug patogiau valdyti apgultą tvirtovę nei laisvą valstybę? Tai įvyko 2000 m., kai Vladimiras Putinas, jaunas aparato pareigūnas ir buvęs specialiųjų tarnybų karininkas, ruošėsi pirmą kartą užimti prezidento postą.
Ir reikia pasakyti, kad pirmoji patirtis dažnai būna lemtinga. Ji suvokiama ryškiau, aštriau: pirmoji mokyklinė meilė, pirmoji kova, pirmasis seksas… pirmoji pergalinga specialioji operacija – visa tai palieka įspaudą psichikoje, neapsaugotą gyvenimiškos patirties skepticizmo.
Su įpėdiniu visuomenė buvo supažindinta Naujųjų metų išvakarėse, kai Jelcinas savo garsiojoje atsisveikinimo kalboje pasakė, kad yra pavargęs ir išeina, tačiau vietoje savęs palieka buvusį FSB vadovą ir premjerą. Žinomas amerikiečių žurnalistas Scottas Andersonas, 1999 m. rugsėjį nušvietęs daugiabučių namų sprogdinimus Rusijoje, savo straipsnyje rašė:
„1999 m. rugpjūtį atliktoje viešosios nuomonės apklausoje mažiau nei 2 proc. respondentų pasisakė už tai, kad V．Putinas būtų išrinktas prezidentu“.
Tačiau jau 2000 m. kovą Putinas laimėjo prezidento rinkimus, surinkęs 52 proc. balsų. Kodėl taip smarkiai išaugo populiarumas? Už savo pergalę kovoje dėl viešosios nuomonės V．Putinas labiausiai skolingas kovos su terorizmu operacijoms ir Antrajam Čečėnijos karui.
„Mes persekiosime teroristus visur: oro uoste – tai oro uoste, atleiskite jau man, tualete pagausime – mes ir šikinyke juos užmerksime. Štai ir viskas, reikalas baigtas“, — tai labiausiai atpažįstamas Vladimiro Putino pareiškimas, pasakytas 1999 m. rugsėjį, prasidėjus Antrajam Čečėnijos karui.
Rusiją sukrėtus keturių daugiabučių sprogdinimui, šalis ieškojo „stiprios rankos“, į kurią galėtų atsiremti. Ir būtent Vladimiras Putinas suskubo ją ištiesti.
Galima sakyti, kad namų sprogdinimai ir Antrojo Čečėnijos karo paskelbimas buvo pirmoji tikrai didelė aparato krizė, kurią Putinas išgyveno. Ir politiniu požiūriu jis puikiai susitvarkė: jo reitingai pakilo, rinkimai buvo laimėti, o praėjus mėnesiui po pergalės, 2000 m. balandžio 20 d., kovos Čečėnijoje buvo oficialiai nutrauktos.
Vėliau politinė krizė, kaip pirmoji patirtis, įsirėžusi į tuomet dar palyginti jauno politiko atmintį, Vladimirui Putinui į pagalbą ateis dar ne kartą. Pavyzdžiui, 2004 m. rugsėjį jis pasiūlė pakeisti įgaliojimų suteikimo federaciją sudarančių subjektų aukščiausiems pareigūnams tvarką. Pretekstas panaikinti tiesioginius regionų vadovų rinkimus buvo didžiausias teroristinis išpuolis Rusijos istorijoje – įkaitų paėmimas Beslane. Dar kartą terorizmo baime buvo pasinaudota kaip pretekstu stipriau sugniaužti „stiprią ranką“.
Pasak RPORC gen. direktoriaus Valerijaus Fiodorovo, V．Putino palankumo reitingas nukrito iki rekordinių 45 %. Panašius rezultatus užfiksavo ir nepriklausomas apklausų centras „Levados centras“: 2005 m. vasario mėn. respondentų, palaikančių ir nepalaikančių V．Putino, kaip prezidento, veiksmus, santykis buvo atitinkamai 49 ir 25 %.
Piliečių pasitikėjimą ir meilę V．Putinui pavyko atgauti tik po trejų metų, kai prezidentas Dmitrijus Medvedevas tapo ministru pirmininku. Tam įtakos turėjo Rusijos ir Gruzijos karas, kuriam pasibaigus 88 % rusų pritarė V．Putino, kaip ministro pirmininko, veiksmams.
Šis modelis – laipsniškas judėjimas nuo krizės prie krizės, kuriomis buvo naudojamasi siekiant uždegti žmonių meilę – tęsėsi ir vėliau. Jei tai suveikė vieną kartą, kodėl neturėtų suveikti vėl?
Levados centro duomenimis, 2013 m. rugpjūtį santykinė dauguma rusų (42 proc.) teigė, kad pasitiki Putinu „paprasčiausiai todėl, kad nemato, kuo kitu galėtų pasikliauti“.. O Rusijos valdžia jau buvo pasirengusi atsakyti: nieko kito, išskyrus Putiną, jums ir nereikia.
Taip priėjome prie 2014 m. „Krymo pavasario“. Tai buvo Vladimiro Putino, kaip valstybės vadovo, visiško triumfo didžiosios dalies rusų akyse metas. Krymo prijungimas prie Rusijos suteikė jo režimui naujos gyvybės: visų rūšių reitingai pakilo į rekordines aukštumas.
Prie tolesnio viešosios nuomonės konsolidavimo prisidėjo karinė operacija Sirijoje ir bendra konfrontacijos su Jungtinėmis Valstijomis nuotaika bei kova su sankcijų politika, kurią Vakarų šalys vykdė prieš Rusiją po Krymo aneksijos.
Tiesą sakant, pažvelgus į visuomenės apklausų statistiką, paaiškėja, kad Rusijos gyventojai niekada labai nemėgo V．Putino. Iš pradžių jie dėjo į jį viltis, vėliau nusivylė ir piktinosi, tačiau veikiami „artinantiems išorės veiksniams“ jie visada būdavo priversti prie jo grįžti.
Įdomu ir tai, kad V．Putino režimas šiuos „veiksnius“ visada rasdavo tinkamu momentu. Karas Čečėnijoje, Rusijos ir Gruzijos konfliktas, Donbasas, Krymas, Sirija – visa tai sužadino piliečių patriotizmą būtent tuo metu, kai žmonės buvo sukaupę daugybę nuoskaudų esamai valdžiai.
Tačiau, žinoma, šis valstybės valdymo metodas turi silpnąją pusę – trumpalaikiškumą. Neužtenka sukelti vieną vietinę krizę, nes žmonės ją greitai pamirš ir persiorientuos į vidaus politines problemas. Reikia padaryti taip, kad krize taptų pats gyvenimas šalyje.
Nenuostabu, kad euforija dėl Krymo aneksijos gana greitai praėjo, ir jau 2019 m. dabartinės valdžios veiksmų keliamos nuotaikos šalyje buvo gana neigiamos. Trečiajame žurnalo „Lyginamoji politika“ numeryje pristatomas įdomus Maskvos valstybinio universiteto fakulteto sociologų darbas. Trumpai tariant, tyrimo autoriai daro išvadą, kad „net gerai žinomų politinių lyderių atžvilgiu respondentai išreiškė nepasitikėjimą“. Tai reiškia, kad net ir prezidentas nesukėlė ypatingų rusų simpatijų.
Nepasitikėjimo tendencija galutinai susiformavo 2020 m., kai, sprendžiant iš apklausų, piliečiai vis dažniau reiškė nepasitenkinimą valdžios institucijų veiksmais. Pavyzdžiui, RPORC paskelbė nuviliančius duomenis: pirmą kartą per 14 metų prezidentu V．Putinu pasitikėjo tik 28 proc. rusų.
Apskritai tie metai buvo patys nesėkmingiausi režimui, kalbant apie piliečių nuotaikas. Nepavykusi pensijų reforma, koronaviruso epidemija, apčiuopiamo ekonomikos augimo nebuvimas – kitaip tariant, viskas reikalavo, kad kiltų dar viena dvasią pakelianti krizė.
Taip ir atsitiko. 2022 m. vasario 24 d. Vladimiras Putinas pasiuntė Rusijos kariuomenę įsiveržti į svetimą šalį. Ne tam, kad apsaugotų Donbaso gyventojus, kurių gyvenimas nuo trejus metus trukusios vadinamosios „specialiosios operacijos“ pradžios tik pablogėjo. Ne kovoti su „neonacistais“, kurie Ukrainoje niekada nesulaukė didelio visuomenės palaikymo. Ir net ne ginti suverenitetą nuo klastingų Vakarų.
Vienintelė priežastis, dėl kurios Rusijos kariuomenė atsidūrė Ukrainoje, — valstybei prisireikė dar vieno stimulo, kad dabartinė valdžia galėtų dar kartą atidėti savo politinę užmarštį. Tai reiškia, kad kita krizė jau netoli. Ir ji prasidės nepriklausomai nuo kariuomenės, ekonomikos ir geopolitinės logikos būklės.
.png)
![[ŽT] Koppo-Etchellso efektas. Kodėl žiežirbuoja ukrainiečių sraigtasparnio sraigtas (Video)](/photo/202504/18/14/thumb_395926__sol.PNG)
![[ŽT] Įmanoma ar neįmanoma? Prieštaringi pranešimai iš JAV ir Rusijos](/photo/202504/18/11/thumb_310512__kinof.jpg)
![[ŽT] „Mes tiesiog pasitrauksime.“ Ar JAV gali tiesiog palikti Ukrainą](/photo/202504/18/12/thumb_312615__ukurt.jpg)