„90 % žmonių mokesčių nemokės.“ Ateina revoliucija ()
Visiškai nauja sistema.
© Stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=g575HT7ncPM&t=106s
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Verslininkas Josefas Rickas yra multimilijonierius ir beveik nemoka mokesčių. Jis mano, kad tai neteisinga, ir siūlo radikalų sprendimą. Ekspertai nagrinėja, ar tai įmanoma.
Josefas Rickas yra turtingas. Jis patvirtina, kad jo turtas siekia nuo 40 iki 100 milijonų eurų, tačiau jis nori, kad turtingieji mokėtų daugiau mokesčių. Vicekancleris Larsas Klingbeilis (SPD) neseniai taip pat svarstė galimybę padidinti mokesčius turtingiesiems. Tačiau nekilnojamojo turto verslininkas nori visiškai naujos mokesčių sistemos. Pagal ją 90 procentų dirbančiųjų nebemokėtų pajamų mokesčio, bet kiek tai realu?
Pats J. Rickas teigia, kad per metus uždirba septynženklę sumą, tai yra milijoną eurų ar daugiau. „Tačiau tai nereiškia, kad nuo to reikia mokėti mokesčius“, – sako jis ZDF. „Tai yra beprotiškiausia mūsų sistemoje“, – teigia J. Rickas: „Žmonės visada painioja, ką kažkas uždirba, ir nuo ko jis turi mokėti mokesčius Vokietijoje.“ Tai rimtas skirtumas. „Ir niekas apie tai nekalba. Aš to nesuprantu.“
|
Jis paaiškina, kodėl jo paties mokesčių našta 2024 m. priartės prie nulio eurų: J. Rickas investavo daug milijonų į ekologišką savo namų renovaciją. Tai yra atskaitoma nuo apmokestinamos sumos. Taigi, jam beveik nereikia mokėti jokių mokesčių nuo savo milijono dolerių pajamų.
Josefas Rickas numato tokią reformą: turtingiausi 10 procentų Vokietijos gyventojų mokėtų 35 procentų pajamų mokestį – nuo visų gaunamų pajamų. Be išimčių. Tai tada sudarytų apie 600 milijardų eurų mokesčių, sako jis. Kita vertus, 90 procentų gyventojų neturėtų mokėti nė cento pajamų mokesčio.
Be to, būtų vėl įvestas turto mokestis. Remiantis jo skaičiavimais, jis turėtų generuoti 60 milijardų eurų per metus. J. Rickas tikisi generuoti 50 milijardų eurų su veiksmingesniu paveldėjimo mokesčiu, o mažesnis pridėtinės vertės mokestis ir keli kiti mokesčių tipai turėtų atnešti papildomų pajamų. J. Rickas siekia pasiekti maždaug 955 milijardų eurų sumą.
J. Ricko planai nėra realistiški – bent jau kalbant apie pajamų mokestį. Mokesčių ekspertai su tuo sutinka. „Pono J. Ricko skaičiavimai tikrai protingi, bet jie nesutampa“, – sako Stefanas Bachas. Jis yra Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW) mokesčių ekspertas ir išnagrinėjo J. Ricko pajamų mokesčio skaičiavimus. Jo pagrindinė mintis, „kad turtingieji ir (arba) tie, kurie valdo didelį nekilnojamąjį turtą, dažnai apmokestinami per mažai, yra teisinga“, – sako S. Bachas.
Carolina Ortega Guttack dėl to sutinka. Ekonomistė dirba „Fiscal-Future“ – organizacijoje, kuri gina jaunimą fiskalinėje politikoje. Ji mano, kad J. Ricko pasiūlymas yra „įdomus“, ypač dėl turto ir paveldėjimo mokesčių. „Vokietija yra didelių mokesčių šalis darbui ir mažų mokesčių šalis turtui“, – sako ji, kalbėdama apie „nuosavybės atotrūkį“: „Dvi turtingiausios šeimos valdo daugiau nei skurdesnė pusė gyventojų.“
Viena iš problemų: Vokietijoje paveldima daug turto, o dabartinį paveldėjimo mokestį lengva apeiti. Svarbus Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimas šiuo klausimu laukiamas šiais arba kitais metais, sako C. Ortega Guttack. „Tikėtina, kad išimtys verslo turtui bus paskelbtos antikonstitucinėmis“, – sako ji. Dėl atskiro įstatymo, galiojančio nuo 2016 m., įmonių paveldėtojai gali pateikti vadinamąjį „išimties reikalavimo testą“ – dėl to jiems dažnai nereikia mokėti nė euro mokesčių už savo paveldėjimą. Sociologas Stefanas Schulzas neseniai tai kritikavo interviu metu.
Tačiau grįžkime prie Josefo Ricko. Kodėl J. Ricko skaičiavimai nesutampa? Pasak S. Bacho, tam yra kelios priežastys. Pirma: skaičiai. Savo skaičiavimuose J. Rickas tikriausiai daro prielaidą, kad 10 procentų daugiausiai uždirbančių asmenų vidutiniškai uždirba 200 000 eurų per metus. Tačiau S. Bachas ir DIW nustatė, kad dabartinė statistika rodo, jog tai yra tik 129 000 eurų. Ir tai jau apima visas milžiniškas itin turtingųjų pajamas, kurios net neatsispindi jų asmeninių pajamų mokesčių deklaracijose, bet pirmiausia turi būti kruopščiai susektos jų valdose, šeimos biuruose ar fonduose.
Antra priežastis: mokesčių politikos tradicija ir Federalinis Konstitucinis Teismas. J. Rickas net neatsižvelgia į visus dalykus, kuriuos šiuo metu galima atskaityti iš pajamų mokesčio. Pavyzdžiui, verslo išlaidos, susijusios su darbo užmokesčiu ir sveikatos draudimo įmokomis arba vaikų mokesčių lengvatomis. „Federalinis Konstitucinis Teismas greičiausiai su tuo nesutiktų“, – sako S. Bachas.
Jei šie nuogąstavimai būtų atmesti, J. Ricko pasiūlymas, kaip apskaičiavo S. Bachas ir DIW, lemtų 379 milijardų eurų mokesčių įplaukas – „beveik visas faktines pajamų mokesčio įplaukas. Šiuo metu tai yra 405 milijardai eurų“. Taigi, ar viskas gerai?
Štai trečia priežastis, kodėl J. Ricko planai nepasiteisins: „mokesčių trūkumas“, kaip jį vadina S. Bachas: „giljotinos efektas“. Kiekvienas, kurio metinės bruto pajamos yra 85 000 eurų ar daugiau, būtų laikomas vienu iš 10 procentų daugiausiai uždirbančių asmenų Vokietijoje. Pagal J. Ricko idėją, šie asmenys mokėtų 35 procentus pajamų mokesčio, o likusieji nemokėtų nieko. S. Bachas giljotinos efektą aiškina taip: „Kiekvienas, uždirbantis 85 000 eurų per metus, nieko nemoka; kiekvienas, uždirbantis 85 001 eurą per metus, moka 35 procentų pajamų mokestį nuo šios sumos, arba 29 750 eurų.“
Todėl, siekiant sušvelninti šį giljotinos efektą, reikalinga tam tikra slankioji skalė. „Tai gerokai sumažintų pajamas“, – sako S. Bachas. Taikant slankiąją skalę ir tinkamą mokesčių lengvatą iki 85 000 eurų bendrųjų pajamų per metus, pajamos sumažėtų iki 177 milijardų eurų per metus – vietoj 600 milijardų eurų, kaip prognozuoja J. Rickas.
Taigi, Josefo Ricko modelis turi trūkumų, net ir matematiškai. Be to, kita ekspertė taip pat kelia esminį klausimą: „Įdomu, kodėl skurdesni 90 procentų neturėtų mokėti jokių mokesčių“, – sako Katja Rietzler iš Makroekonomikos ir verslo ciklo tyrimų instituto. Ji yra mokumo principo šalininkė: kiekvienas gali finansiškai prisidėti prie visuomenės – pagal savo ekonominį pajėgumą. „Demokratijai svarbu, kad visi dalyvautų.“ Tai stiprina atsakomybės jausmą.
Kalbant apie turto apmokestinimą, ji sutinka su nekilnojamojo turto verslininku: „Jis teisus. Tai būtų labai logiška.“ Dauguma vokiečių taip pat ne kartą teigia esantys už turto mokestį. Atsižvelgdama į diskusijas dėl biudžeto deficito – ir tokias svarbias užduotis kaip energetikos pertvarka ir gynyba – ekonomistė siūlo vienkartinį turto mokestį. Jis jau egzistavo netrukus po Antrojo pasaulinio karo ir iš principo būtų įgyvendinamas. Apibendrindama J. Ricko idėją, ji sako: „Nereikia visko mesti už borto, kad būtų teisingiau.“