„Revoliucijos lyderis“ ir „Kremliaus šeimininkas“. Kas vienija Kadafį ir Putiną? ()
Vos prieš 14 metų minios užpildė Sirto gatves, švęsdamos, regis, nemirtingo diktatoriaus nuvertimą.
© Kremlin.ru (CC BY 4.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Vladimir_Putin_with_Muammar_Gaddafi-2.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiandien, minint Muamaro Kadafio mirties metines, istorija primena: jokia autokratija netrunka amžinai. Ir pasauliui žvelgiant į Maskvą, į Putiną, kuris taip pat sukūrė baimės būseną, neišvengiamai kyla klausimas – kaip baigsis jo era ir ar pabaiga bus tokia pati kaip Libijos „revoliucijos lyderio“.
2011 m. spalio 20 d. Muamaras Kadafis buvo nužudytas Sirto priemiestyje, kai jo šalininkai per sukilimą prarado miesto kontrolę. Jo mirtis žymėjo dramatišką daugiau nei keturis dešimtmečius trukusio valdymo pabaigą ir iškėlė daugybę klausimų visam arabų pasauliui.
Šiandien, minint jo mirties metines, žvelgiame ne tik į Kadafio Libiją, bet ir į šiuolaikinę Rusiją, į Vladimiro Putino valdymo veidą. Dvi asmenybės – skirtingos laiku, geografija, visuomene, – tačiau turinčios tam tikrų paralelių ir pastebimų skirtumų, rodančių autoritarizmo evoliuciją XXI amžiuje.
Kadafis: neribota valdžia dykumoje
Kadafis atėjo į valdžią 1969 m. per karinį perversmą (iki tol Libija buvo karalystė) ir vadovavo Libijai kaip faktinis diktatorius. Jis pristatė savo politinį projektą – „Trečiojo internacionalo teoriją“ – kaip alternatyvą kapitalizmui ir socializmui ir skelbė „liaudies komitetų“ vaidmenį. Tačiau praktiškai valstybė tapo suasmenintu režimu: Kadafis kontroliavo armiją, žvalgybą, pasienio kariuomenę, giliai integruotus klanų ir genčių ryšius ir daugelį sprendimų priimdavo per savo artimiausią ratą.
|
Ekonomiškai Libija, valdant Kadafiui, turėjo didžiules pajamas iš naftos, kurios buvo paskirstytos gyventojams, infrastruktūros projektams ir korupcijos schemoms. Tačiau didelė visuomenės dalis gyveno su nelygybe, marginalizuotais regionais ir etniniais bei genčių konfliktais.
Politinė opozicija buvo praktiškai eliminuota arba marginalizuota. Disidentai buvo arba perkelti, dingo be žinios, arba mirė: pavyzdžiui, vieša Al Shueihdi egzekucija 1984 m., transliuota visoje šalyje kaip įspėjimas kitiems, buvo iškalbingas pavyzdys. Režimas naudojo bauginimus, represijas ir kontroliavo žiniasklaidą bei komunikacijos priemones.
Kadafis dažnai laimėdavo užsienio politikos avantiūromis: remdamas sukilimus, kišdamasis į Afrikos reikalus, skelbdamasis esąs „liberalus“ arabų lyderis. Tačiau tai taip pat lėmė izoliaciją, sankcijas ir konfliktus su Vakarais.
Kai 2011 m. Arabų pavasario neramumai pasiekė Libiją, masinis sukilimas peraugo į pilietinį karą, o pasipriešinimo judėjimas sugebėjo susivienyti su užsienio intervencija. Kadafis prarado kontrolę, pabėgo, buvo sugautas ir jam įvykdyta mirties bausmė lynčo forma.
Ši mirtis tapo simboliu: „nebaudžiamos diktatūros neįmanomumas“. Tačiau ji taip pat sukėlė chaosą Libijoje, valstybės žlugimą, naują pilietinį karą, valdžios susiskaldymą tarp karinių grupuočių, užsienio įtakos ir regioninių lyderių.
Putinas: šiuolaikinis autokratas, o ne diktatorius klasikine prasme
Vladimiras Putinas atėjo į valdžią po 1999–2000 m. Rusijos ekonominės krizės ir palaipsniui suformavo autoritarinę sistemą, kurioje derinamas tradicinis spaudimas ir „minkštieji kontrolės mechanizmai“.
Jo valdymui būdinga:
- Formalus pliuralizmas: rinkimai (tačiau kontroliuojami, neskaidrūs) ir „opozicinės“ partijos egzistuoja, bet nekelia realios grėsmės.
- Žiniasklaidos kontrolė, informacinė propaganda, cenzūra, nepriklausomos žiniasklaidos diskreditavimas.
- „Švelniosios galios“ naudojimas vidaus valdyme: teisėkūros apribojimai, administracinis spaudimas, pilietinės visuomenės ribojimas, interneto ir informacijos srautų kontrolė.
- Oligarchijos susijungimas su valdžia: daugelis įtakingų verslininkų yra „pririšti“ prie Kremliaus, jų laisvė yra sąlyginė.
- Tarptautinės ambicijos: Putinas siekia atgaivinti Rusijos, kaip pasaulinio veikėjo, vaidmenį, intervencijas kaimyninėse posovietinėse erdvėse, karines kampanijas (Sakartvele, Ukrainoje, Sirijoje).
Putino režimas nėra tiesioginė sovietinio stiliaus diktatūra, o hibridinė, stabili autoritarinė sistema su kontrolės, manipuliavimo ir represijų elementais. Nuo didelio masto karo su Ukraina pradžios jo režimas vis labiau artėjo prie totalitarinių bruožų – centralizacijos, cenzūros, visuomenės mobilizacijos ir smurtinio prieštaravimų slopinimo.
Tęsinys kitame puslapyje:
Diktatūros, kurios atrodo amžinos – kol per naktį sugriūva
Politologas Igoris Reiterovičius patvirtina, kad paralelės tarp Vladimiro Putino ir Muamaro Kadafio tikrai egzistuoja. Abu jie savo šalyse sukūrė iš esmės totalitarinius režimus.
Tačiau skirtumas tarp jų yra žiaurumo mastas. Kadafio diktatūra buvo absoliuti: jo režimo net negalima tiesiogiai lyginti su Putino. Kadafis buvo daug griežtesnis ir baisesnis – jo represijos vyko atvirai, egzekucijos buvo transliuojamos per televiziją.
Putinas vietoj to bando imituoti „demokratinius standartus“.
„Atrodo komiškai, bet yra tam tikras skirtumas: šiuolaikinėje Rusijoje žmonės nėra žudomi viešai – jie likviduojami slapta, „be triukšmo“. Tai vienas pagrindinių skirtumų: abu režimai yra represiniai, bet Kadafis tai darė demonstratyviai, o Putinas – prisidengdamas teisėtumo iliuzija“, – aiškina Reuterovičius.
Tačiau jos turi bendrą bruožą, būdingą visoms tokioms sistemoms. Jos atrodo monolitinės, nepajudinamos, tarsi amžinos. Bet tada, tam tikru momentu, jos subyra – akimirksniu, be jokios galimybės atsigauti. Ir visa tai todėl, kad šios struktūros neturi jokios realios jėgos: jas laiko kartu baimė, o baimė negali būti amžina.
„Galima įsivaizduoti sąlyginį rūmų perversmą Rusijoje – tai atrodo realistiška. Tačiau kol kas sunku įsivaizduoti, ko norėtų dauguma ukrainiečių: istorijos, kurioje Putinas ištraukiamas iš kanalizacijos ir teisiamas įniršusių piliečių. Toks scenarijus, deja, neatrodo įmanomas“, – mano politologas.
Rusijos politinė kultūra ir socialinė inercija yra tokia, kad net jei režimas žlugs, tai neįvyks revoliucijos būdu. Jei Rusijoje pasikeis valdžia, greičiausiai tai bus „istorija apie ilgą ligą“, po kurios „mūsų brangusis Vladimiras Vladimirovičius ramiai mirė“. Lygiai taip pat, kaip nutiko su Stalinu 1953 m.
Ir tada buvo įvairių versijų – ar jis buvo nužudytas, ar ne. Tačiau vienas dalykas aiškus: kai jam reikėjo pagalbos, ji tiesiog nebuvo suteikta. Tai atrodė kaip tylos sąmokslas iš artimiausios aplinkos. Tikėtina, kad Putino atveju viskas gali vykti pagal panašų scenarijų: tylus sąmokslas, pagalbos nebuvimas, oficialus „natūralios mirties“ paskelbimas.
„Rusijos politinio mąstymo ribose sunku įsivaizduoti masinę revoliuciją, pilietinį karą ar Putino pabėgimą iš Kremliaus. Jis gali prarasti valdžią, bet greičiausiai tai įvyks tik tada, kai praras gyvybę. Štai taip, staiga.“
„Ir net po to jo sukurtas režimas gali išlikti dar kurį laiką. Putinas pats pritaikė sistemą, bet ji tapo pernelyg inertiška, kad iš karto žlugtų“, – tęsia Reuterovičius.
Be to, anot eksperto, Putiną tikslingiau lyginti ne su Kadafiu, o su Stalinu. Mat po diktatoriaus mirties Rusijoje greičiausiai veiks savotiškas „politbiuras“ – šešėlinė taryba iš jo aplinkos, kuri formaliai perims valdžios vadžias į savo rankas. Toks „politbiuras“ jau egzistuoja ir šiandien, jis tiesiog veikia slapta, bandydamas numatyti ateitį – kitaip nei Stalino laikais, kai visi gyveno viena diena ir bijojo net pagalvoti apie „po“.
„Todėl Putino ir Stalino paralelė yra tikslesnė. Ir, galbūt, jis mirs kaip Stalinas: gulėdamas ant savo kabineto grindų parą be pagalbos, kol niekas nedrįs užeiti. O tada jie tiesiog pasakys: „Amžius jau gana nemažas, įvyko tai, kas turėjo įvykti.“ Ir viskas. Štai kaip baigiasi diktatūros, kurios atrodė amžinos – ne sprogimu, o tyla“, – apibendrina Reuterovičius.
![[ŽT] Smūgis iš vidaus. FSB viršūnėje – krizė (Foto)](/photo/202510/16/18/thumb_410376__1.jpg)
.jpg)
