Sprendimas, atvėręs duris Krymo okupacijai. Kas nutiko 1994 m. ()
1994 m. lapkričio 17 d. Ukraianos Aukščiausioji Rada panaikino „Krymo suvereniteto deklaraciją“, siekdama sumažinti įtampą ir sugrąžinti pusiasalį į Ukrainos teisinę areną.
© Maximilian Dörrbecker, CC BY-SA 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Map_of_the_Crimea.png
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau taikos planas nepasiteisino: sprendimas išsaugojo prorusišką elitą, sustiprino Maskvos įtaką ir atvėrė kelią nesutarimams, kurie 2014 m. virto okupacija.
„Focus“ išsiaiškino, kaip 1994 m. kompromisas tapo strategine klaida, suteikė Kremliui aneksijos trampliną ir iki šiol lemia karo eigą.
1994 m. lapkričio 17 d., Ukrainos Aukščiausioji Rada žengė žingsnį, kuris tuo metu atrodė techninis – atšaukė „Krymo Respublikos valstybinio suvereniteto deklaraciją“. Pirmųjų nepriklausomybės metų politinėje audroje šis sprendimas atrodė kaip kompromisas, turėjęs „nuraminti“ Simferopolį ir grąžinti Krymo valdžią į Ukrainos teisinę areną.
Tačiau atsigręžus atgal, akivaizdu: būtent to meto priemonės, baimė vadinti daiktus tikraisiais vardais ir bandymai nuraminti prorusiškas jėgas autonomijoje tapo 2014 m. aneksijos ir dabartinės grėsmės pamatu.
Krymas tarp Kyjivo ir Maskvos
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Ukraina tik formavo valstybines institucijas. Krymas buvo pažeidžiamiausia šios struktūros grandis: prorusiškos partijos, Rusijos vienybės ir respublikos judėjimai vis dar dominavo vietos politikoje, o SSRS Juodosios jūros laivynas, kuris niekada nebuvo visiškai padalytas, tapo Kremliaus spaudimo svertu.
|
1992 m. Krymo parlamentas priėmė savo Konstituciją su praktiškai valstybine nepriklausomybe: prezidentu, pilietybe, užsienio politika. Kyjivas šiuos veiksmus pavadino suvereniteto pažeidimu, tačiau užuot griežtai atsakęs, pasirinko susitarimų kelią – buvo palikta autonomija, o prieštaringos normos buvo pažadėtos „išsamiai išaiškinti“.
1992 m. gegužę Krymo deputatai paskelbė „Krymo Respublikos valstybinį suverenitetą“. Tai buvo faktinis bandymas sukurti kvazivalstybę Ukrainos sudėtyje. Po ilgų derybų ir politinių sandorių Ukrainos Aukščiausioji Rada 1994 m. gavo galimybę tai sustabdyti.
Kas nutiko 1994 m. lapkričio 17 d.
Šią dieną Ukrainos parlamentas atšaukė „Krymo suvereniteto deklaraciją“. Kyjivas teigė, kad joks regionas negali turėti savo „valstybingumo“, nes tai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl valstybės santvarkos“.
Šis sprendimas oficialiai grąžino Krymą į Ukrainos įstatymų sferą. Tačiau jis neišsprendė problemos – tik kurį laiką ją atidėjo. Kyjivas išsaugojo autonomiją, nepaveikė vietos elito lojalumo Maskvai ir Rusijos įtakos pusiasalyje praktiškai nepakeitė.
Kodėl tai buvo svarbu ir kodėl to nepakako?
- Prorusiškų jėgų politinis kerštas niekur nedingo
1994 m. Krymo prezidentu buvo išrinktas Jurijus Meškovas, tvirtai prorusiškas politikas, atvirai raginęs integruotis į Rusijos Federaciją. Deklaracijos atšaukimas jo nenušalino nuo valdžios ir nepakeitė nuotaikų regione.
- Laivynas liko Kremliaus svertu
Juodosios jūros laivyno klausimas buvo išspręstas tik 1997 m., o Sevastopolyje Rusijos armija de facto kontroliavo miestą.
- Kyjivas pasirinko kompromisą, o ne strategiją
Dešimtajame dešimtmetyje nė viena Ukrainos vyriausybė – nuo Kravčuko iki Kučmos – nenorėjo konflikto Kryme ir vengė ryžtingų žingsnių. Tai leido susiformuoti „pilkajai zonai“, kuria Rusija pasinaudojo po 20 metų.
Pasekmės šiandien: įtrūkimas, tapęs katastrofa
2014 m. aneksija nebuvo žaibiška operacija – tai buvo proceso, prasidėjusio, kai Kyjivas leido Krymui turėti savo institucijas, kurios lengvai tapo prorusiškos, finalas.
Atšaukta deklaracija nesustabdė regioninio separatizmo. Priešingai, ji sukūrė iliuziją, kad problema „nuraminta“. Būtent šia klaidinga iliuzija Putinas rėmėsi, kai 2014 m. vasarį įsakė surengti „specialiąją operaciją“.
Karo-politikos ekspertas Dmitrijus Snegirevas aiškina, kad dabartinė situacija Krymo atžvilgiu susijusi ne tik su karine sfera. Kremliui pusiasalis yra ideologinė atrama, užsienio politikos įrankis ir informacinės diktatūros elementas. Putinas bando į istoriją patekti kaip „žemių rinkėjas“ ir sukurti lyderio, kuris „grąžino Krymą“, įvaizdį. Štai kodėl ekonominiai argumentai jam jau seniai nebėra pagrindiniai: svarbiausia yra simbolika ir kontrolė.
Kodėl Krymas šiandien svarbus Rusijai
Snegirevas pabrėžia: Rusijos Federacijai Krymas pirmiausia yra karinė bazė prie Juodosios jūros. Rusijos karinio jūrų laivyno komponentas buvo gerokai susilpnintas – sunaikinta daug Juodosios jūros laivyno laivų, o Rusijos kontrolės lygis jūroje nukrito iki istoriškai žemo lygio. Britų žvalgybos vertinimas patvirtina: laivynas beveik prarado savo kovinį pajėgumą ir strateginę svarbą.
Tęsinys kitame puslapyje:
