Europa meta iššūkį Kinijai. Ant kortos – Afrikos turtai ()
Europa meilinasi Afrikai. Jos gausūs retųjų žemės elementų telkiniai yra labai svarbūs ES pramonei. Tačiau norėdama pasinaudoti šiais ištekliais, ES turi mesti iššūkį Kinijai, kuri šiuo metu užima dominuojančią padėtį Afrikoje. Netrukus gali būti atsakyta į šį klausimą: ar jai pavyks?
© Ekrano kopija | https://x.com/eucopresident/status/1993043259329831319/photo/1
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Angolos sostinėje Luandoje lapkričio 24 d prasidėjo dviejų dienų Europos Sąjungos ir Afrikos Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimas. Tai jau septintasis tokio pobūdžio susitikimas istorijoje. Jo tema – „Taikos ir klestėjimo skatinimas taikant veiksmingą daugiašališkumą“.
Svarbiausias žodis yra „klestėjimas“, ir kiekviena pusė jį supranta skirtingai. Europos Sąjunga žino, kad jai reikia rasti prieigą prie naujo retųjų žemės elementų šaltinio – 17 elementų, būtinų ne tik pažangios elektronikos, bet ir šiuolaikinių ginklų gamybai.
Pirma, tai yra labai svarbu technologinei pažangai, kuri spartėja JAV ir Azijoje, bet ne Europoje. Antra, tai yra atsakas į geopolitinius iššūkius ir Rusijos imperializmo sugrįžimą. Retųjų žemės elementai taip pat yra būtini tęsiant energetikos pertvarką, kuriai Europa ir toliau tvirtai įsipareigoja.
Afrika, savo ruožtu, žinodama apie savo gamtos išteklius, bando juos panaudoti ekonominiams santykiams su pasauliu kurti, kuriuose po daugelio metų kolonializmo su ja bus elgiamasi kaip su visuma – ir tai jai atneš realios ekonominės naudos.
Pasak UNCTAD (Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos), Afrikoje yra 48,1 % pasaulinių kobalto atsargų, 47,7 % pasaulinių mangano atsargų , 21,6 % natūralaus grafito atsargų, 5,9 % vario atsargų, 5,6 % nikelio atsargų ir 1 % ličio atsargų. Statymai dideli. Problema ta, kad Europa šiek tiek per vėlai atsibudo ir leido kinams įsitvirtinti Afrikoje.
„Šiuo metu Kinija yra dominuojanti žaidėja Afrikoje. Projektas, kuriuo siekiama išplėsti žaliavų eksporto kelią iš Zambijos ir Kongo Demokratinės Respublikos (KDR) per Angolą, o vėliau per Atlantą į ES ir JAV, vadinamąjį Lobito koridorių, yra skirtas atitraukti Afriką nuo Kinijos ir ekonomiškai susieti ją su Vakarais“, – „Interia Biznes“ sakė Jędrzejus Czerepas, Užsachario Afrikos analitikas iš Lenkijos tarptautinių reikalų instituto.
|
„Antrasis tikslas, žinoma, yra Vakarų noras užsitikrinti vertingas žaliavas – ir tam vėlgi reikia susilpninti Kinijos, kuri, pavyzdžiui, kontroliuoja daugiau nei 90 % kobalto telkinių KDR, dominavimą.“
Kobaltas naudojamas ličio jonų akumuliatorių, pagrindinio elektromobilių energijos šaltinio, gamyboje. Jis taip pat naudojamas didelio stiprumo lydiniams, kurie naudojami tokiose srityse kaip reaktyviniai varikliai, gaminti.
Tikimasi, kad kobalto ir vario transportavimą palengvins Lobito koridoriaus, dar žinomo kaip Benguelos geležinkelis, modernizavimas. Geležinkelis baigiasi Atlanto vandenyno uoste Lobito mieste, trečiame pagal dydį Angolos mieste. Šiuo metu tai vienintelė Centrinės Afrikos geležinkelio jungtis su Atlanto vandenynu. Jos statyba prasidėjo kolonijiniais laikais, XX amžiaus pradžioje, ir buvo skirta Kongo, tuometinės Belgijos kolonijos, gamtos ištekliams transportuoti į Europą.
Lobito koridorius, iš esmės sunaikintas per Angolos pilietinį karą, buvo atnaujintas 2006–2014 m. Kinijos, tuo metu įtvirtinusios savo ekonomines pozicijas Afrikoje. 2022 m. Angolos vyriausybė suteikė 30 metų koncesiją linijai eksploatuoti ir prižiūrėti Belgijos ir Portugalijos konsorciumui, o po metų įsitraukė amerikiečiai, pažadėdami iš dalies finansuoti 555 mln. dolerių vertės linijos modernizavimą. ES taip pat atidžiai stebi projektą; lapkritį ES tarptautinės partnerystės komisaras Jozefas Sikela patvirtino 116 mln. eurų vertės investicijų paketą Lobito koridoriui.
Investicijos į Lobito koridorių yra 2021 m. pradėtos ES „Pasaulinių vartų“ (Global Gateway) strategijos dalis, kuria siekiama padidinti ES ekonominį bendradarbiavimą su vadinamųjų Globalių Pietų šalimis bendradarbiaujant svarbiausių žaliavų srityje. Šių metų spalį Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė, kad iki 2027 m. ES pagal „Pasaulinius vartus“ sutelks daugiau nei 400 mlrd. eurų investicijų. Tai įvyko po to, kai praėjusio mėnesio pradžioje buvo viršytas pradinis 300 mlrd. eurų investicijų tikslas 2027 m.
„Europa kuria naratyvą apie „Pasaulinių vartų“ programą, kuriame pabrėžiamas teigiamas jos dalyvavimo Afrikoje poveikis prekybos, mobilumo ir transporto plėtrai“, – sako Jędrzej Czerepas.
„Pasauliniai vartai“ daugiausia grindžiami investicijomis į atsinaujinančius energijos šaltinius ir viešojo transporto sistemų gerinimą (pvz., Nairobyje, Kenijoje) ir yra skirta būti geresne alternatyva Rusijos, Kinijos ir Persijos įlankos valstybių dalyvavimui.“
„Europos įsitraukimas pateikiamas kaip skaidresnis – ES nori parodyti, kad ji atneša ilgalaikę naudą Afrikai (netiesiogiai: o Kinija ir Rusija skatina korupciją, remia diktatoriškas tendencijas ir žaliavų nutekėjimą). Tačiau mikro mastu Lobito koridoriaus projektas iš esmės yra senojo modelio, kai žaliavos eksportuojamos iš Afrikos savo reikmėms, kartojimas“, – pripažįsta ekspertas.
Čia girdimi kolonializmo atgarsiai, ir Europai tai vis dar gali būti tam tikra našta santykiuose su Afrika. Tačiau nereikėtų pervertinti šios sunkios istorijos reikšmės dabartinei ekonomikai.
„Šiandien, 2025 m., neteikčiau daug reikšmės kolonijinės praeities argumentui“, – sako Jogailos universiteto dėstytojas ir Lenkijos Afrikos studijų centro įkūrėjas dr. Wojciech Tycholiz.
„Žinoma, kinai, palaikydami ryšius su Afrika, yra geresnėje padėtyje nei Europa – ir buvo laikotarpis, kai jie žaidė šia korta, pabrėždami, kad praeityje nevykdė kolonijinės politikos ir nevykdo neokolonijinės politikos šiandien. Tai daugiausia nutiko per pastaruosius du dešimtmečius, kai Kinija sukūrė savo „Globalizacijos“ strategiją ir „Juostos ir kelio iniciatyvą“, o Pekino konsensusas buvo supriešintas su Vašingtono konsensusu. Būtent tada Kinija tapo ir didžiausia investuotoja Afrikoje, ir didžiausia jos prekybos partnere, užsitikrindama svarbių mineralų, tokių kaip varis ir kobaltas, telkinius Kongo Demokratinėje Respublikoje. Jie netgi perėmė tiekimo grandinę, kontroliuodami 5 iš 6 kasyklų Kongo Demokratinėje Respublikoje.“
„Tačiau greitai tai pasirodė esą retoriniai klausimai. Afrikos šalių vadovai ir piliečiai matė, kad po to nesiimama jokių veiksmų. Kinai skiriasi nuo Europos tuo, kad jų tarptautinė ekonominė politika grindžiama besąlyginiu bendradarbiavimu: jie nereikalauja demokratinių reformų, žmogaus teisių apsaugos, žodžio laisvės garantijų ar opozicijos veiksmų laisvės (kurios Vakarai visada reikalavo). Vystymosi pagalba paprastai yra vienas iš Knijos užsienio politikos instrumentų, kuris yra itin pragmatiškas. Net statydami kelius, tiltus ir ligonines Afrikoje, kinai pirmiausia vadovavosi verslo interesais. Šiam tikslui buvo skirtos ir Afrikos šalims teikiamos dotacijos bei lengvatinės paskolos – šiandien Kinija yra didžiausia tokių šalių kaip Zambija ir Angola kreditorė.“
Tęsinys kitame puslapyje:
Jędrzej Czerepas pažymi, kad „kolonializmas vaidina tam tikrą vaidmenį retoriniu lygmeniu“. Jis gali lengvai tapti „ne“ argumentu ir jį dažnai naudoja žaidėjai, bandantys apsunkinti Europos gyvenimą Afrikos šalyse. Šį argumentą naudoja Rusija, Turkija, Kinija, bet ir tam tikra suvereniteto siekiančių Afrikos aktyvistų grupė, žaidžianti populizmo ir nacionalizmo korta (tai taip pat judėjimai, teikiantys pirmenybę autoritariniam valdymui). Ši antivakarietiška korta stipriausią poveikį daro Prancūzijai, tačiau Portugalijos atveju, kuri, pasitraukusi iš Afrikos, ten neišlaikė tokių gilių šaknų, ji yra mažiau reikšminga.
„Antikolonijinės nuotaikos yra stiprios KDR atveju, kuriai labiausiai įtakos turėjo brutalus kolonializmas, kuris šiandien yra svarbus tapatybės elementas“, – priduria jis.
Šio žiaurumo pikas buvo tarp 1885 ir 1908 m., kai dabartinės KDR teritorijoje, Belgijos karaliaus Leopoldo II privačioje nuosavybėje, egzistavo Kongo Laisvoji Valstybė. Karalius Leopoldas II įvedė vergiją ir grobuonišką ekonomiką, kuria buvo siekiama išnaudoti Kongo gamtos išteklius, daugiausia kaučiuką. Dėl Leopoldo II nusikalstamų veiksmų žuvo daugiau nei 10 milijonų žmonių.
„KDR taip pat svarbu būti jautriam didelių pasaulinių korporacijų – kasybos ir naujųjų technologijų įmonių – išnaudotojiškai politikai. KDR iš esmės yra milžino molinėmis kojomis kraštas – išteklių turtinga, bet silpna šalis, didelio verslo žaidimų aikštelė, todėl nepasitikinti išorinėmis, ekonomiškai stipresnėmis jėgomis“, – pažymi Jędrzejus Czerepas.
Tačiau šiuo metu Afrikos šalių pozicija derybų stalo yra kitokia.
„Afrikos šalys suprato, kad verta diversifikuoti savo klientų ratą“, – pabrėžia dr. Wojciechas Tycholizas.
„Šimtmečius Europa turėjo stiprią įtaką Afrikoje, tačiau dėl Kinijos dominavimo ši pozicija šiek tiek sumažėjo. Šiandien, kilus neramumams pasaulinėje tiekimo grandinėje ir padidėjus įtampai tarp Pekino ir Vašingtono, Europa atsibunda ir grįžta prie intensyvesnės diplomatinės veiklos. Ji pozicionuoja savo pasiūlymus prieš Kiniją. Pastaroji taip pat teikė pirmenybę investicijoms į infrastruktūrą Afrikoje, tačiau mažiau dėmesio skyrė tvariam vystymuisi.“
„Dabar, išaugus dirbtinio intelekto ir puslaidininkių pramonei, Afrikos šalys susiduria su puikia galimybe“, – pažymi Jogailos universiteto dėstytojas.
„Jos taip pat gali supriešinti potencialius partnerius. Tai akivaizdu rekonstruojant Tazaros geležinkelio liniją, einančią iš Vario juostos Zambijoje į rytus iki Dar es Salaamo Tanzanijoje. Tuo tarpu Europa ir JAV, taip pat G7 formatu, finansuoja Lobito koridoriaus statybą į vakarus. Afrikos šalių padėtis neabejotinai geresnė nei prieš tris ar keturis dešimtmečius, tačiau žemyno industrializacija, pagrįsta žaliaisiais mineralais, greičiausiai neįvyks. Žmogiškojo kapitalo trūkumas ir neišsivysčiusi lengvoji bei sunkioji pramonė yra kliūtys. Afrikiečiams sunku išlaikyti drabužių ir avalynės gamyklas, jau nekalbant apie saulės baterijų ar puslaidininkių gamyklas.“
Atsižvelgiant į šią sudėtingą pasaulinę mįslę, kas gali paaiškėti po vykstančio ES ir AS aukščiausiojo lygio susitikimo?
„Bet kuriame potencialiame susitarime pagrindinis klausimas yra tai, kiek kasybos pajamų bus pervesta Afrikos šalims “, – pabrėžia dr. Tycholizas.
„Galbūt taip pat bus galima sukurti naują subsektorių, pagrįstą svarbiausiomis mineralinėmis medžiagomis, kuris efektyviai veiks daugelį metų ir bus Vakarų įmonių subtiekėjas.“ Galutinėje deklaracijoje taip pat galime tikėtis pažadų dėl naujų Europos investicijų Afrikoje.
Paradoksalu, kad šiandien būtent Europa „meilikauja“ Afrikai, o pastaroji gali reaguoti arba nereaguoti į jos pastangas stiprinti bendradarbiavimą.
„ES ir Afrikos Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimas vyksta kas trejus metus ir visada baigiasi baigiamąja deklaracija. Jame gali būti tam tikrų dvišalių susitarimų, tačiau net jei ES delegacija pareiškia, kad įgyvendins infrastruktūros projektus Afrikoje, tai nereiškia, kad Afrika pasirinks ES“, – pabrėžia Jędrzej Czerepas.
„Šiuo metu prieš šį žemyną vyksta „žavesio puolimas“ – Kinijoje, Japonijoje, Turkijoje, Indijoje ir Rusijoje vyksta Afrikai skirti aukščiausiojo lygio susitikimai. Afrikos šalių požiūriu, tokių renginių yra tiek daug, kad jos turi iš ko rinktis.“
.png)
