Rusijoje – šokas: pasirodė „teisėjai“, vykdantys nuosprendžius be valstybės! ()
Keturi „privatūs teismai“, trys „ombudsmenai“ ir vienas „nepriklausomas teisėjas“.
© VBlock (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/law-gavel-justice-judge-auction-6808677/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip „privačių teismų“ sukūrimas už Rusijos Federacijos ribų sukėlė problemų Rusijos saugumo pajėgoms jų pačių teritorijoje, kas yra Mišši Orešnikovas ir kokių karo nusikaltėlių Rusijoje reikėtų bijoti?
Keturi „privatūs teismai“, trys „ombudsmenai“ ir vienas „nepriklausomas teisėjas“ iš Rusijos lapkričio mėnesį paskelbė apie Arbitražo teismų asociacijos įkūrimą Kyjive. Ji skirta veikti Rusijos Federacijos nacionalinių respublikų teritorijose (signatarai mano, kad jas okupavo Maskva) ir reguliuoti galimus konfliktus tarp dekolonizacijos judėjimų ir būsimų valstybių, kurios, jų manymu, atsiras po Putino imperijos žlugimo. Kai kurie iš šių arbitražo teismų jau paskelbė nuosprendžius, o apie jų vykdymą netgi pranešta.
Kas yra šios iniciatyvos autoriai, kokį vaidmenį šiame procese atlieka Ukraina ir kodėl karo nusikaltėliai Rusijoje turėtų saugotis?
Teismo posėdis
„Čiuvašijos Respublika prieš Karinį komisariatą. Kebe privatus teismas, bylos 0005 posėdžio įrašas“ – taip vadinamas „YouTube“ įrašas, kuriame rodomas anksčiau nematytos institucijos, privataus teismo, darbas.
Veiksmas vyksta 2025 m. balandžio 7 d. Dešiniajame ekrano kampe esantis vyras yra Michailas (arba Miši, kaip jis pastaruoju metu pradėjo save vadinti) Orešnikovas. Aktyvistas iš Čeboksarų, 2014 m. persikėlęs į Kyjivą ir po dvejų metų gavęs Ukrainos pilietybę. Miši prisistato kaip teisėjas byloje „anoniminis ieškovas prieš buvusį Čiuvašijos Respublikos karinį komisarą Bachtijorą Cholikovą“.
|
Kairiajame kampe yra moteris, vardu Jelena Gluščenko. Ji prisistato kaip Ukrainos žmogaus teisių organizacijos „United Actions“ narė, apie kurią internete informacijos nerasta. Savo „Facebook“ puslapyje ji rašo, kad kuria Laisvųjų ombudsmenų asociaciją, kovojančią už kolonizuotų tautų teises.
Ieškovas, Čeboksarų rajono gyventojas, teigė, kad buvo neteisėtai pašauktas į Rusijos armiją. Cholikovo parašas yra ant 2022 m. Čiuvašijos dalinės mobilizacijos įsakymo. Ekspertas patvirtina, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, nes Čiuvašijos Respublika niekada niekam nepaskelbė karo, o karinis komisaras vykdė baudžiamąjį Kremliaus įsakymą.
Orešnikovas nedelsdamas patenkino ieškinį. Jis siūlo, kad Cholikovas ir „Rusijos karinių komisariatų sistema“ sumokėtų nukentėjusiajam piniginę kompensaciją. Jei tai nebus padaryta, ieškovas gali „pasinaudoti Čiuvašijos – Volgos Bulgarijos (pavadinimo, kurio prašo šio Rusijos Federacijos subjekto suvereniteto gynėjai) teisine sistema“.
2025 m. balandžio 11 d. Čiuvašų kaime Staryje Urmary, kur po išėjimo į pensiją gyveno karinis komisaras, buvo įvykdytas pasikėsinimas Cholikovą.
Būtent taip teismai vyksta privačiuose teismuose, sukurtuose „pavergtų Rusijos tautų“ vardu, be prokurorų, advokatų ar liudytojų apklausų. Tokie teisiniai procesai grindžiami prigimtos teisės principais, interviu Rusijos opozicinei žiniasklaidos priemonei SOTA aiškino Orešnikovas.
Senovėje, anot jo, visi teismai buvo arbitražo teismai, tačiau vėliau, anot jo, valstybės žmonėms primetė teigiamąją teisę su visais jos formalumais.
Svarbu, pasak Orešnikovas, tai, kad jo Kebe teismas ir panašios institucijos yra privačios, o tai reiškia, kad ieškovas moka už jų darbą. Jei byla bus sėkminga, ieškovas gali atgauti iš atsakovo surinktus pinigus. Jei kuri nors „teismo“ šalis yra nepatenkinta rezultatu, ji gali jį apskųsti kitam „arbitražo teismui“ už atskirą mokestį.
Aktyvistas tiesiogiai neatsako į klausimą, kas jiems suteikė tokią teisę. Jis teigia, kad, pirma, jie yra gerbiami savo liaudies atstovai, ir, antra, Arbitražo teismų asociacija gali pašalinti konkretų teismą iš savo narių sąrašo, jei jo sprendimai laikomi nesąžiningais.
Įdomiausias aspektas yra teismo vykdytojai. Tai taip pat yra privatūs asmenys, aiškina Orešnikovas. Ieškovas su jais derasi dėl bausmės vykdymo. Mirties bausmė nėra išimtis.
Kitaip tariant, sako Mišis, procesas yra decentralizuotas, kaip Amerikoje, kur vis dar veikia premijų medžiotojų institucija. Šių privačių asmenų darbas – surasti ir sulaikyti bėglius, taip pat įtariamuosius nusikaltimais, kurie ignoravo šaukimus į teismą. Laukinių Vakarų laikais samdomiems medžiotojams dažnai buvo mokamas atlygis už ypač svarbių asmenų sugavimą. Laukinių Vakarų laikais premijų medžiotojams dažnai buvo mokamas atlygis už ypač pavojingų nusikaltėlių, „gyvų ar mirusių“, sugavimą.
Kai kurie šiuolaikiniai premijų medžiotojai, norintys vykdyti „arbitražo tribunolų“ Rusijoje nuosprendį, yra susivieniję į slaptas struktūras, vadinamas privačiomis karinėmis kompanijomis (PKK), priduria Orešnikovas.
Kova už laisvę
Projekto „Čiuvašija – Volgos Bulgarija“ egzistavimas nestebina. Rusijoje yra 21 nacionalinė respublika, kurių kiekvienoje veikia įvairaus radikalizmo laipsnio separatistiniai judėjimai. Iki 2022 m. jos daugiausia egzistavo izoliuotai. Nuo tada buvo bandoma „susivienyti dėl bendrų interesų“.
Taip atsirado „Laisvųjų tautų lyga“, „Post-Rusijos laisvųjų tautų forumas“ (aktyviai propaguojamas Rusijos ir Ukrainos politiko Iljos Ponomariovo), „Antiimperialistinis tautų blokas“, „Vietinių tautų koalicija už nepriklausomybę“ ir kitos. Visus aktyvistus vienija noras įgyvendinti savo tautų teisę į apsisprendimą ir pasmerkti Putino diktatūrą bei Rusijos agresyvų karą prieš Ukrainą. Kai kurie, pavyzdžiui, gerai žinomas baškirų nacionalinio judėjimo atstovas Ruslanas Gabasovas, dalyvavo beveik visose šiose organizacijose.
Kyjivas, į kurį emigravo daug aktyvistų, suteikė prieglobstį daugeliui šių asociacijų.
Orešnikovas (buvęs skinhedas, futbolo chuliganas ir liūdnai pagarsėjusio neonacio Tesako bendražygis, dabar save vadinantis libertaru) taip pat dalyvavo antikolonialistiniuose forumuose, tačiau nusprendė išeiti už susitikimų, kongresų ir piketų ribų Europos šalyse. Jo tikslas – įgyvendinti prigimtines teises žemėse, kurias „okupavo Rusija“. Pasak jo, šį siekį jau remia 30 politinių ir mažiausiai 10 pogrindinių Rusijos organizacijų.
Tuo pačiu metu erzių, kalmukų, karelų, ingušų ir kitų etninių grupių separatistiniai judėjimai yra nedideli. Nacionalinių respublikų gyventojai yra rusifikuoti ir nuodyti propaganda. Pasipriešinimas šaukimui į okupacinę armiją tuose regionuose, jei toks buvo, buvo labai silpnas – skurdas skatino vyrus pasirašyti sutartis ir eiti į frontą, teigia ekspertai.
Politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas mano, kad Rusija jau seniai nebėra federacija tikrąja šio žodžio prasme, ir neatmeta tolesnės ne rusų kilmės gyventojų asimiliacijos. „Pirma, dauguma Rusijos tautų per ateinančius dešimtmečius pagaliau praras savo nacionalines kalbas, kultūrą ir apskritai civilizacinį identitetą. Tai labai realus rezultatas, nes dabar liko tik kelios respublikos, kuriose didžioji dauguma žmonių vis dar kalba gimtąja kalba: Tuva, Čečėnija, Ingušija, Dagestanas, bet net Tatarstanas jau yra respublika, kurioje tik pusė gyventojų kalba gimtąja kalba. Ir šie procesai nejuda teigiama linkme“, – vieną galimą scenarijų apibūdina jis.
Opozicijos atstovas Rusijos politologas Aleksandras Kinevas netgi viešus raginimus suskaidyti Rusijos Federaciją pagal etninę kilmę vadina „dovana Rusijos propagandai, kuri jau periodiškai teigia, kad Rusijos priešai nori ją suskaidyti ir sunaikinti“.
Teorija ir praktika
2025 m. balandžio 11 d. naktį buvusio Čiuvašijos karinio komisaro Bachtijoro Cholikovo namuose įrengta išmanioji kamera įspėjo jį apie įtartiną veiklą lauke ir jį pažadino. Savo monitoriuje jis pamatė nepažįstamąjį, kuris kažką pakišo po jo automobiliu ir tada pabėgo.
Agresorės šalies armijos pulkininkas iškvietė saugumo tarnybas. Po automobiliu buvo rastas sprogstamasis įtaisas.
Privačios karinės kompanijos (PKK) „Keršto“ padalinys, vadinamas „Baltąja Čiuvašija“, prisiėmė atsakomybę už pasikėsinimą, kaip rašė savo „Telegram“ kanale. Jie teigė, kad tai buvo privataus Kebe teismo nuosprendžio vykdymas, ir nurodė kodą, naudotą karinio komisaro egzekucijai įvykdyti – SHA256.
Orešnikovas patvirtino SOTA: visa tai įvyko. Taip, Cholikovas išgyveno, bet nusikaltėliai niekada nebuvo sugauti, pabrėžė „teisėjas“. Taigi, PKK nėra išgalvotas dalykas.
2025 m. gegužės 1 d. „Kerštas“ vėl pasirodė viešumoje. Ant tilto per Kubanės upę dingo Nikolajus Briancevas, Kropotkino (Krasnodaro kraštas) gyventojas ir Rusijos invazijos į Kyjivo sritį dalyvis. Netrukus po to dabar jau ištrintame Kubanės partizanų judėjimo „Telegram“ kanale pasirodė žinutė: „PKK „Kerštas“ tęsia savo veiklą Kubanėje. Buvo neutralizuotas karo nusikaltėlis, dalyvavęs civilių kankinimuose ir žudymuose Bučoje, 45 metų Nikolajus Briancevas iš Kropotkino, Pirmojo ir Antrojo Čečėnijos karų dalyvis.“ Prieš likvidavimą buvo išsiųsta užšifruota žinutė.
Orešnikovas neatmeta ir kitų individualaus teroro aktų prieš Rusijos vyriausybės pareigūnus ir okupacinės armijos karius. Tuo pačiu metu interviu SOTA jis paskelbė apie slaptos veiklos kodiniu pavadinimu „Mašinų sukilimas“ – atakų naudojant dronus – plėtrą Rusijoje. Žudiką galima sugauti, bet drono operatoriaus – niekada, sako aktyvistas.
.png)
.png)
.png)
