Paviešinta tiesa: Arkties mineralai ir didžiausias sandoris, aukojantis Kyjivą (Video) ()
Staiga susidaro pražūtingas vaizdas.
© Jeremy Harbeck (Atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Iceberg_in_North_Star_Bay,_Greenland.jpg
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai praėjusį mėnesį nutekėjo D. Trumpo administracijos 28 punktų taikos planas dėl karo Ukrainoje, akivaizdus jo prorusiškas polinkis Kyjive ir visoje Europoje buvo sutiktas su panieka ir sumaištimi. Specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas, padėjęs parengti šį planą, ilgą laiką buvo laikomas simpatizuojančiu Kremliui, tačiau naujausi pasiūlymai gerokai pranoko viską, ką jis ar Baltieji rūmai anksčiau buvo siūlę.
Iš pradžių stebėtojai didžiąją dalį prorusiško plano požiūrio siejo su akivaizdžiu S. Witkoffo patiklumu bendraujant su Rusijos pasiuntiniais. Kodėl gi kitaip D. Trumpo administracija siūlytų sąlygas, kurios labiau baudžia auką nei agresorių?
Kaip atskleidė pastarųjų savaičių pranešimai, yra daug paprastesnis ir labiau nerimą keliantis paaiškinimas: pinigai.
Stulbinamoje medžiagoje „The Wall Street Journal“ žurnalistai išsamiai aprašė, kaip JAV taikos planas mažai susijęs su Amerikos interesais ir daug mažiau su tokiais dalykais kaip demokratija ar net nacionalinis saugumas.
|
Vietoj to, visa tai tik apie finansinių sandorių sudarymą tarp Rusijos ir JAV asmenų ir siekį praturtinti abiejų šalių elitą visų kitų, ypač Ukrainos, sąskaita.
S. Witkoffas, kuris, kaip ir jo partneris J. Kushneris, glaudžiai bendradarbiavo su Kremliaus patarėju Kirilu Dmitrijevu, kad apibrėžtų, kaip „atgaivinti Rusijos 2 trilijonų dolerių ekonomiką iš šalčio“, o turtingiausios Amerikos korporacijos iš to turėtų naudos.
Amerikiečiai ir rusai turėtų vykdyti naujus bendrus projektus, skirtus „išnaudoti didžiulius Arkties mineralinius turtus“, o D. Trumpo šeimai artimi asmenys galėtų gauti asmeninės naudos. Tokios kompanijos kaip „ExxonMobil“ dabar rengė „slaptas derybas“ dėl grįžimo į Rusiją, o sankcijų apimtos Rusijos milijardieriai siuntė atstovus pas Amerikos kolegas, kad šie ištirtų naujas energetikos ir kasybos įmones.
Slapti susitarimai „šokiravo“ kai kuriuos aukščiausius Europos nacionalinio saugumo pareigūnus – ne tik dėl atskleistos informacijos, bet ir dėl to, ką jie signalizavo apie Vašingtono prioritetus.
Tokio pobūdžio sandorių sudarymas nėra naujiena D. Trumpo administracijai, kuri ilgą laiką geopolitiką sutelkė į komercinius susitarimus – tarifus, prekybos sandorius, investicijas – kurių ankstesni prezidentai daugiausia vengė.
Vis dėlto visa tai neturėtų stebinti. Juk ši administracija ne tik sunaikino Amerikos kovos su korupcija priemones, bet ir toliau siekė investicijų visame pasaulyje – kriptovaliutų finansavimo, nekilnojamojo turto sandorių, naujų golfo aikštynų ir kt. – kurios pirmiausia buvo naudingos prezidentui ir jo šeimai, o ne Amerikai. Rusija vargu ar buvo kitokia.
Tačiau nuostabu matyti visa tai išdėstytą viešai. Pridėkite prie to faktą, kad K. Dmitrijevas, kaip pranešama, pats parašė daugelį „taikos plano“ punktų – punktus, kuriuos D. Trumpas, S. Witkoffas ir J. Kushneris vėliau primetė Ukrainai – ir staiga susidaro pražūtingas vaizdas, kokia destruktyvi iš tikrųjų gali būti tokio pobūdžio tarptautinė korupcija.
Esmė ta, kad didžiausios šių laikų geopolitinės problemos sukasi apie tai, kiek Amerikos pareigūnai ir įmonių vadovai gali iš to uždirbti – ir kurios diktatūros, turinčios giliausias kišenes ir didžiausias investavimo galimybes, gali juos finansuoti.
Galbūt vienintelis stebinantis elementas yra tai, kad Amerikos investuotojai kada nors pasinaudotų tokiomis schemomis. Atsižvelgiant į tai, kiek daug Vakarų finansininkų per daugelį metų matė, kaip jų investicijos Rusijoje žlugo, ir atsižvelgiant į tai, kad V. Putino diktatūra, regis, tęsis dar ilgus metus, nėra jokios garantijos, kad šios korporacijos kada nors gaus kokią nors grąžą iš savo investicijų. Ir nėra jokios garantijos, kad Maskva tiesiog nepasisavins Amerikos investicijų, jei kada ateityje pradės dar vieną invaziją į Ukrainą.
Taip pat nė vienas iš šių susitarimų neatneštų „taikos“.
Iš tiesų, ši idėja – kad finansinių ryšių kūrimas gali padėti nutraukti karus ir sukurti sveikas demokratijas – žlugo ne kartą.
Tai matėme 1990-aisiais, kai Amerikos politikai komercines investicijas siūlė ne tik kaip būdą stabilizuoti Rusijos posovietinę ekonomiką, bet ir kaip sukurti tokius finansinius tinklus, kurie padėtų užkirsti kelią Rusijos grįžimui į imperinę diktatūrą.
Nesvarbu, kad ši bendra teorija jau buvo išbandyta prieš šimtmetį, kai kelios Europos imperijos užmezgė savo finansinius ryšius ir stebėjo, kaip visa tai galiausiai virto Pirmojo pasaulinio karo pelenų krūva.
XX amžiaus pabaigoje teorija vėl iškilo, pritraukdama Amerikos investuotojus, taip pat labai reikalingą kapitalą ir technologijas į Rusiją, o Sovietų Sąjungos žlugimas nustūmė ekonomiką į laisvą kritimą.
Užuot stabilizavusios demokratinę Rusiją, šios investicijos tiesiog papildė Kremliaus iždą, padėdamos V. Putinui sukurti karo skrynią, kurią jis galėtų panaudoti prieš Ukrainą ir daugelį kitų.
Bent jau šiandien nebėra jokių apsimetinėjimų, kad šios naujos Amerikos investicijos atneš Rusijai demokratiją. Amerikiečiams svarbiausia yra pelnas, net jei tai reiškia Ukrainos ir potencialiai kitų sąjungininkų atidavimą įsidrąsinusiai imperialistinei Rusijai. Kremliui tai reiškia rasti būdą pagaliau dominuoti Ukrainoje ir įrodyti, kaip lengva tuo pačiu metu korumpuoti Amerikos vadovybę.
.jpg)
