Ukrainos miestas turėjo tapti Rusijos sostine (Video) ()
Kodėl planas taip ir nebuvo įgyvendintas.
.png)
© stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=n6jEjkxnH84
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ukrainos istorikas, Ukrainos nacionalinės atminties instituto vadovas Oleksandras Alferovas paaiškino, kodėl Rusija kelis šimtmečius rimtai svarstė galimybę perkelti savo sostinę ne tik iš Maskvos, bet net ir iš Sankt Peterburgo į Ukrainos Kyjivą. Nors ši idėja šiandien gali atrodyti fantastiška, istorikas teigia, kad tokie planai buvo aptarinėjami nuo XVII iki XX amžiaus pradžios.
Kyjivas – imperinių ambicijų simbolis
Pasak O. Alferovo, Rusijos valdantieji sluoksniai ne kartą grįždavo prie Kyjivo kaip galimos sostinės idėjos dėl Maskvos vadinamųjų „imperinių kompleksų“. Istoriko teigimu, Maskva neturėjo nei pakankamai gilios istorinės tradicijos, nei sakralinio statuso, kuris atitiktų didelės imperijos ambicijas.
Kyjivas Maskvos valdovams atrodė kaip Rytų Europos dvasinis ir istorinis centras, suteikiantis valdžiai istorinį pagrindą ir teisėtumą. Maskvos valdovams tai buvo itin svarbu, nepaisant to, kad Kyjive gyveno kitas tautinis kolektyvas ir formavosi savita, nuo Maskvos nepriklausoma istorija.
|
Pirmieji planai: XVII amžius
Pirmieji rimti svarstymai perkelti sostinę į Kyjivą pasirodė Aleksejaus Michailovičiaus Romanovo valdymo laikotarpiu XVII amžiuje. Tai sutapo su karais Ukrainos teritorijoje, vadinamuoju „Ruinų epochos“ laikotarpiu, taip pat su įvykiais po Perejaslavo sutarties.
Šią sutartį Alferovas vadina vienu didžiausių Rusijos istorinių mitų, pabrėždamas, kad ji faktiškai nustojo galioti jau po kelerių metų. Vis dėlto būtent tuo laikotarpiu Kyjivas Maskvai tapo itin svarbiu politiniu ir simboliniu taikiniu.
Sankt Peterburgas ir Kyjivas – dvi alternatyvos Maskvai
Vėliau sostinę iš Maskvos perkėlė Petras I, pasirinkęs Sankt Peterburgą. Pasak istoriko, net patys Rusijos carai siekė atsiriboti nuo Maskvos, kuri netenkino nei strateginių, nei reprezentacinių valstybės poreikių.
Vis dėlto ir po šio sprendimo Kyjivas išliko imperiniuose planuose. XVIII amžiuje prie šios idėjos sugrįžo imperatorė Elžbieta Petrovna. Jos valdymo laikotarpiu Kyjive pradėti statyti reikšmingi imperiniai objektai – Šv. Andriejaus bažnyčia ir Marijinskio rūmai, kurie, pasak A. Alferovo, liudijo ne tik simbolinius, bet ir praktinius ketinimus.
Jekaterina II ir XIX amžiaus planai
Kyjivo kaip galimos sostinės idėja neišnyko ir valdant Jekaterinai II. Istoriniai šaltiniai rodo, kad ji domėjosi diplomatų nuomone apie Kyjivą kaip politinį centrą. Vis dėlto šiuos planus stabdė dvi pagrindinės priežastys: vietos gyventojų priešiškumas ir nepakankamai išvystyta infrastruktūra.
XIX amžiuje, valdant Nikolajui I, o vėliau ir Nikolajui II, Kyjivas jau buvo laikomas vadinamąja „trečiąja imperijos sostine“ – po Maskvos ir Sankt Peterburgo. Net XX amžiaus pradžioje ši idėja turėjo įtakingų rėmėjų carinės valdžios aplinkoje.
Kodėl planas taip ir nebuvo įgyvendintas
Pagrindine kliūtimi, pasak istoriko, tapo ukrainiečių pasipriešinimas. Vietos gyventojų nepritarimas ir priešiškas nusiteikimas neleido Kyjivui tapti imperiniu centru.
Apibendrindamas O. Alferovas pabrėžia, kad šimtmečius trukę bandymai pasisavinti Kyjivą tik dar kartą patvirtina jo išskirtinę reikšmę. Kyjivas išliko ne imperijos, o Ukrainos sostine – miestu, kuris atlaikė politinį, karinį ir kultūrinį spaudimą bei išsaugojo savo europietišką ir istorinę tapatybę.
.png)
