Slaptas Kremliaus sąrašas: kas nutiko tiems, kurie bandė pasitraukti anksčiau laiko? ()
Iki šiol gaubiama paslapties.
© Peggy_Marco (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/stalin-red-place-moscow-historical-1029494/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Straipsnio autorius – Tomas Sniegon, Švedijos Lundo universiteto docentas, tyrinėjantis Europos istoriją, postkomunistines visuomenes ir istorijos atminties politiką.
Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra vienintelis žmogus, galintis beveik akimirksniu užbaigti karą Ukrainoje, taika „Vakarų fronte“, kurį jis ir pats sukūrė, nebūtinai yra vien jo laisvo pasirinkimo klausimas. Klausimas – ar Putinas ir jo valdžios aplinka dar gali sau leisti paliaubas su kaimynine šalimi, kurią jie apiplėšė ir nusiaubė, ir kokiu mastu. Atsakymo reikia ieškoti ne vien užsienio politikoje. Esminiai veiksniai slypi ir vidaus režimo struktūroje.
Kremliaus sprendimų priėmimo pagrindas – Putino neliečiamumas ir saugumo jausmas jam bei jo valdančiajai grupei. Kalbama ne tik apie apsaugą nuo išorinio pasaulio, bet ir nuo iš esmės paralyžiuotos, tačiau vis dar potencialiai pavojingos Rusijos visuomenės. Pavyzdžiui, Putinas negali sau leisti pasiūlymo, panašaus į tą, kurį neseniai pateikė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis – bandyti mainyti naudą ir garantijas savo šaliai į asmeninį pasitraukimą iš pareigų. Iš Putino perspektyvos taikos su Ukraina vizija atrodo kaip Rusijos, o kartu ir paties Putino, silpnumo išraiška. Priverstinė taika su jau smarkiai demonizuotu priešu vargiai gali būti pateikta vidaus auditorijai kaip sėkminga „Rusijos interesų apsauga“.
Klano valdžios pamokos
|
Gali būti, kad Putinui jau per vėlu pačiam rasti patikimą įpėdinį, kuris galėtų garantuoti jo saugumą, kaip tai padarė jo pirmtakas Borisas Jelcinas. Jelcinui buvo lengviau perduoti prezidento postą Putinui mainais į savo ir artimųjų neliečiamumą. Juk pasitraukdamas iš Kremliaus jis dar nebuvo tarptautiniu mastu kaltinamas masinėmis žmogžudystėmis, vaikų grobimu ir kitais siaubingais nusikaltimais.
Po Jelcino ir Brežnevo klanų Putino klanas yra trečiasis politinis klanas per pastaruosius 60 metų, kai toks valdymo stilius – grindžiamas ne šeimos ryšiais, o bendrais galios interesais ir tikslais – tapo viena iš lemiamų tendencijų Sovietų Sąjungos ir Rusijos vidaus politikoje. Nei Brežnevas, nei Jelcinas tokiu būdu nesugebėjo stabilizuoti sovietinės ar rusiškos sistemos. O šių klanų nariams vien lojalumo lyderiui nepakako, kad būtų užtikrinta rami ateitis.
Jie visada suvokė, kokia svarbi yra jų priklausomybė nuo stipraus lyderio, todėl laikėsi jo dėl savisaugos iki pat paskutinės galimybės ir nesiekė jo ankstyvo pasitraukimo. Tačiau Brežnevo aplinkoje pasikeitus aplinkybėms tai baigėsi Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro Nikolajaus Ščiolokovo savižudybe ir, regis, taip pat KGB pirmojo pirmininko pavaduotojo Semiono Cviguno mirtimi, kuri iki šiol gaubiama paslapties. Jelcino atveju klaną po valdžios pasikeitimo išardė pats Putinas, ir šiuo atveju taip pat netrūko „mįslingų mirčių“.
Nepagarba pirmtakams
Sovietų ir Rusijos politinėje vadovybėje pagarba tiems, kurie nebeturi valdžios, paprastai labai greitai išblėsta. Dar niekada aukščiausiasis lyderis, perėmęs valdžią, besąlygiškai nepalaikė savo pirmtako politinio palikimo.Lenino valdžia priėmė sprendimą, kuris baigėsi paskutinio caro Nikolajaus II nužudymu. Josifas Stalinas atsiribojo nuo Lenino politikos, Nikita Chruščiovas stengėsi radikaliai atsiriboti nuo Stalino. Leonidas Brežnevas atmetė Chruščiovą, Michailas Gorbačiovas – Brežnevą. Jelcinas kritikavo Gorbačiovo politiką, o Putinas – Jelcino. Kiekvienas Sovietų ir posovietinis lyderis, išskyrus Leniną, buvo aiškus ankstesnio laikotarpio produktas ir prieš tai ištikimai tarnavo savo pirmtakui, kol galiausiai nuo jo atsiribojo.
Todėl nėra jokios garantijos, kad netekęs valdžios Putinas būtų tas, kurį jo įpėdinis garbintų. Išlikti aukščiausiame poste kuo ilgiau, atidėlioti bet kokią kritiką – o svarbiausia, su ja susijusias galimas sankcijas – ir taip padaryti Putino pasitraukimą neįmanomą, akivaizdžiai atrodo saugiau nei rizikuoti, jog įpėdiniai dar jam gyvam esant nuo jo atsiribos. Neatsitiktinai penki iš septynių aukščiausių Sovietų valdžios sistemos lyderių, kurios produktas ir tęsėjas yra Putinas, iki pat mirties neatsisakė valdžios.
Agresija vietoje sprendimų
Žvelgiant iš išorės, Putino ir jo valdančiojo elito akyse nuolatinės konfrontacijos, nesant konstruktyvios politikos, atrodo labiau nuspėjamos ir todėl saugesnės. Įtampos eskalavimas, „patriotizmo“ kaip rusiško nacionalinio šovinizmo skleidimas, priešų demonizavimas ir naujų konfliktų kurstymas kaip savisaugos strategija vis dar veikia.
Ypač turint omenyje, kad per ketvirtį amžiaus savo valdymo Putinas nesugebėjo autoritariniu stiliumi atremti Rusijos dezintegracijos grėsmės, kurios, regis, jis labiausiai bijo po Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis jau yra užsiminęs, kad Sovietų Sąjungos žlugimas – ne istorija, o procesas, kuris, jo manymu, gali baigtis Rusijos subyrėjimu, veikiant „blogiesiems Vakarams“, kurie buvusias sovietines respublikas įkvėpė demokratijos idėjomis.
Kremliui „Vakarai“ nėra blogi todėl, kad ruoštųsi kariniam puolimui prieš Rusiją. Vakarai yra blogi todėl, kad jie iš esmės yra pliuralistiniai. Jie leidžia egzistuoti skirtingoms nuomonėms, kurių neįmanoma kontroliuoti iš vieno centro, o jų nenuspėjamumas kelia grėsmę kultūrinei karantininei izoliacijai, kurią diktatūros, įskaitant Putino režimą, yra primetusios Rusijai. Paliaubos Ukrainoje šios grėsmės neišspręs, o Putino požiūriu tai yra lemtinga.
Ukraina Putinui yra labai rimta problema, tačiau vis dėlto tai tik dalis problemos, o ne galutinė jos forma. Šio fakto supratimas ir nuolatinės pastangos užtikrinti tvirtas ir stabilias saugumo garantijas tiek Ukrainai, tiek visam demokratiniam pasauliui yra būtinos siekiant rasti sprendimą dabartinei situacijai.
