Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rodrikas pripažįsta, kad nėra patikrintos ir patikimos formulės, kuri leistų tai pasiekti. Jo siūlomas požiūris imituoja Kinijos modelį tuo, kad apima nacionalinio ir vietos lygio vyriausybines struktūras, taip pat švietimo įstaigas, privačias įmones ir darbuotojus. Jis remia pastangas organizuoti paslaugų sektoriaus darbuotojus į profesines sąjungas ir svarsto galimybę, kurią pasiūlė Masačusetso universiteto Amherste ekonomistas Arindrajit Dube, įsteigti darbo užmokesčio komisijas, kurios nustatytų minimalias darbo užmokesčio sumas, skirtingas pagal sektorius, profesijas ir regionus. Rodrikas, remdamasis skirtumu tarp praktikuojančių slaugytojų, kurių vidutinis metinis atlyginimas yra 126 tūkst. dolerių, ir mažai apmokamų socialinių darbuotojų, taip pat teigia, kad mokymas, technologijos ir reguliavimo reforma gali vaidinti didžiulį vaidmenį, kaip ir tiksliniai moksliniai tyrimai.
Jis ragina sukurti DARPA – Pentagono agentūros, kuri padėjo finansuoti interneto, GPS ir mRNS technologijų, naudojamų kuriant COVID-19 vakcinas – analogą darbininkams. Jei DARPA koncentruojasi į tyrimus, turinčius potencialių karinių pritaikymų, tai Rodriko siūloma agentūra „ARPA-W“ turėtų sutelkti dėmesį į „darbuotojams palankių technologijų“, įskaitant dirbtinio intelekto technologijas, kūrimą. Nors kai kurie stebėtojai prognozuoja, kad DI gali sunaikinti milžinišką skaičių darbo vietų, įskaitant gerai apmokamas, Rodrikas, pritardamas MIT ekonomistams Davidui Autorui, Daronui Acemoglu ir Simonui Johnsonui, teigia, kad technologijų pažanga turi būti perorientuota. Kalbėdamas apie savo pasiūlymą „ARPA-W“, jis rašo: „Pagrindinis tikslas bus leisti darbuotojams daryti tai, ko jie dabar negali, o ne išstumti juos, perimant užduotis, kurias jie jau atlieka“.
Per pastaruosius septyniasdešimt metų vadinamasis Azijos augimo modelis, pagrįstas pramonės produktų eksportu, buvo ypač sėkmingas. Tačiau neišvengiamas automatizacijos plitimas, įskaitant sparčią pažangą robotų technologijų ir 3D spausdinimo srityje, reiškia, kad skurdžiausioms šalims, kurių daugelis yra Afrikoje, tokia gamyba gali nebebūti perspektyvus būdas užtikrinti užimtumą dideliam skaičiui žmonių. Vienintelė alternatyva, sako Rodrikas, yra priimti paslaugų ekonomiką ir didinti jos produktyvumą bei atlyginimus. Jis pripažįsta, kad tai nebus lengva, bet pateikia keletą sėkmingų pavyzdžių, įskaitant du iš Indijos.
Haryanos valstijoje vyriausybė ir dvi didžiosios taksi paslaugų bendrovės – „Uber“ ir „Ola“ – susivienijo, kad suteiktų tūkstančius darbo vietų bedarbiams jaunuoliams vairuotojams. Uttar Pradeše plėtros iniciatyvos aprūpino vietos bendruomenių sveikatos priežiūros darbuotojus išmaniesiems telefonams skirta programa, kurioje buvo suderinti diagnostikos ir gydymo nurodymai su klientų valdymo sistema. Vykdant programą, darbuotojai tapo kompetentingesni ir „patyrę konsultuojant globojamus asmenis ir nustatant naujagimius, kuriems reikalinga skubi medicininė pagalba“. Ekonominiu požiūriu jų našumas išaugo. „Paslaugų modelis gali neužtikrinti labai greito augimo, bet tas augimas, kurį jis sukuria, yra labiau įtraukus ir teisingesnis“, – rašo Rodrikas. „Tai tiesiausias kelias į didelės viduriniosios klasės susiformavimą, taip pat ir besivystančiame pasaulyje“.
Panašiai kaip „gausos“ judėjimas, Rodrikas siūlo bendros gerovės receptą, kuris remiasi tikslu atskleisti visuomenės gamybinį potencialą. Jis netgi savo požiūrį vadina „produktyvizmo paradigma“ („A Productivist Paradigm“). Tačiau, jeigu daugelis gausos šalininkų paprastai kalba apie vyriausybės kliūčių augimui, pavyzdžiui, zonavimo apribojimų, pašalinimą, Rodrikas akcentuoja valstybės intervenciją. Jis iš tiesų pritaria kai kurioms reguliavimo reformoms, pavyzdžiui, taisyklių, draudžiančių slaugos darbuotojams atlikti įprastas medicinines procedūras, panaikinimui, tačiau iš esmės jis pabrėžia, kad vyriausybės turi padėti finansuoti tokius dalykus kaip švietimas, mokymai, moksliniai tyrimai, infrastruktūra ir ekologiškų technologijų plėtra – viską, ką privatusis verslas, paliktas savieigai, paprastai nepakankamai užtikrina. Tuo pačiu metu jis atsiriboja nuo kai kurių ankstesnių intervencionizmo formų, teigdamas, kad jo požiūris teikia pirmenybę „bendriems eksperimentiniams sprendimams, o ne technokratiniams“.
Žinoma, Rodriko noras matyti šviesiąją pusę gali atrodyti pernelyg optimistiškas – pradedant nuo jo pagrindinės prielaidos, kad mes apskritai turėsime galimybę ištaisyti žalą, kurią daro Trumpas, ir kad JAV politinė sistema bus pajėgi atlikti šią užduotį. Prieš mūsų pokalbį vykusioje diskusijoje Harvardo verslo mokyklos profesorė Rebecca Henderson priminė auditorijai, kad technologijų magnatai milijardieriai aktyviai perka žiniasklaidos kompanijas, o didžiosios korporacijos skiria dideles aukas su Trumpu susijusiems projektams. Tokios tendencijos vargu ar žada sėkmingus bandymus įtikinti dideles kompanijas nukreipti savo investicijas į AI darbuotojų naudai. Dar viena problema – neaiškios didelio masto daugiašalių iniciatyvų, tokių kaip Kioto protokolas, pagal kurį beveik 190 šalių įsipareigojo sumažinti anglies dioksido išmetimą, perspektyvos.
Paklausiau Rodriko, kaip be teisiškai įpareigojančio tarptautinio susitarimo, kaip mes apskritai galėsime įgyvendinti seniai diskutuojamą „didįjį sandorį“, pagal kurį turtingos šalys sutiktų finansuoti ekologišką perėjimą skurdžiose šalyse mainais į pastarųjų įsipareigojimus riboti savo išmetamus teršalus? „Jūs palietėte vienintelę sritį, kurioje aš neradau nieko, kas leistų man išlikti optimistu“, – atsakė Rodrikas. Savo knygoje jis pateikia Prancūzijos ir Brazilijos remiamą iniciatyvą – pasaulinį mokestį superturtingiesiems, skirtą žaliam perėjimui finansuoti, ir priduria: „Tokio mokesčio logika yra nepriekaištinga“. Tačiau iki to, atrodo, dar labai toli.
Rodrikas pripažino, kad Trumpo išrinkimas ir vėlesni įvykiai padarė jį mažiau optimistišku nei jis buvo, kai praėjusiais metais pradėjo rašyti knygą, kai Bidenso pramonės politika jam atrodė svarbi ir negrįžtama pertrauka su praeitimi. Vis dėlto jis atsisako pasinerti į niūrias nuotaikas. Ypač žaliosios energetikos srityje, Trumpo vykdomas ardomasis darbas pasirodė „ne toks destruktyvus, kaip bijojau“, sakė jis. Nors vadinamasis „Didysis gražus įstatymas“, kurį respublikonai priėmė Trumpo reikalavimu, šių metų pabaigoje panaikins mokesčių lengvatas namų saulės baterijų pirkimui, jis nesustabdė pramoninių saulės jėgainių statybos visoje šalyje, įskaitant Teksasą. „Šios dabar yra tokios pigios“, – sakė jis. „Ekonomika apsivertė aukštyn kojomis“.
Rodriko nuomone, tai rodo, kad jei bus priimta atitinkama politika ir jai bus suteiktas laikas vystytis, pažanga įmanoma ir kitose srityse. Bideno eros pramonės politika galbūt ir nesuteikė demokratams greitos politinės paramos, tačiau jis aiškina, kad ši nesėkmė yra ne jos esmė, o laikinas reiškinys. „Reikės daugiau nei ketverių metų, kol atsiras aiški alternatyva ir patrauks visuomenės dėmesį“, – rašo jis. Jo knyga, žinoma, nėra galutinis tokios alternatyvos sukūrimo sprendimas, ir jis pats to neteigia. Tačiau ji yra įkvepiantis indėlis į šį projektą.
republicmag.io
