Didžioji paslaptis: ką slepia „spąstų gatvės“? ()
Milijonų vertas ieškinys.
© https://pixabay.com/photos/han-river-night-view-seoul-korea-4831871/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2001 m. Jungtinės Karalystės nacionalinė kartografijos tarnyba „Ordnance Survey“ padavė į teismą automobilių asociaciją „Automobile Association“ (AA) dėl autorių teisių pažeidimo.
„Ordnance Survey“ teigė, kad AA savo schemoms kurti naudojo tarnybos parengtus žemėlapius. Kitaip tariant, AA neteisėtai pasinaudojo itin brangiais duomenimis, surinktais atliekant trianguliaciją, aerofotografavimą bei sudėtingus fizinius vietovės matavimus. Tai – itin brangus ir daug darbo reikalaujantis procesas.
Maža klaida, išdavusi didelę vagystę
AA sutiko sumokėti „Ordnance Survey“ 20 mln. svarų sterlingų kompensaciją – susitarimas pasiektas likus vos porai valandų iki teismo posėdžio pradžios. Organizacija viešai pripažino, kad jos vidaus procesai nebuvo pakankamai griežti, tačiau bandė teisintis, esą žemėlapius stengėsi kurti savarankiškai.
Visgi tai nebuvo tiesa. AA buvo demaskuota, nes „Ordnance Survey“ į savo žemėlapius sąmoningai įterpė išgalvotų objektų, kurie identiškai pasikartojo ir AA leidiniuose. Pavyzdžiui, tikrovėje vienas Londono akligatvis vadinasi „Book Mews“, tačiau garsiajame Londono „A–Z“ žemėlapyje, siekiant sugauti intelektinės nuosavybės vagis, jis buvo pavadintas „Brook Mews“. Tokios tyčinės klaidos naudotojams beveik netrukdydavo (pavyzdžiui, kelias būdavo pažymėtas kaip akligatvis, nors realybėje turėjo išvažiavimą), tačiau teisme tai tapo nenuginčijamu piratavimo įrodymu.
„Spąstų gatvės“ – praktika nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio
|
Tyčinis klaidingų objektų įterpimas į žemėlapius nėra naujas reiškinys. Ši praktika, angliškai vadinama trap streets („spąstų gatvės“), atsirado dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai kartografiniai duomenys tapo ypač vertingi ir sunkiai gaunami.
Siekdami apsaugoti savo intelektinę nuosavybę, leidėjai žemėlapiuose žymėdavo neegzistuojančias gatves, išgalvotus akligatvius ar net ištisus kaimus, vadinamus „popieriniais miestais“. Kartais klaidos būdavo itin subtilios: upės vaga žemėlapyje būdavo šiek tiek pakreipiama, o kalno aukštis nurodomas keliais metrais netiksliai. Šių manipuliacijų tikslas visada išlikdavo toks pat – demaskuoti neteisėtus kopijuotojus, nes tikrovėje neegzistuojantis objektas, atsidūręs konkurentų leidinyje, tapdavo neginčijamu piratavimo įrodymu.
Argletonas: garsiausias neegzistuojantis miestas „Google Maps“ platformoje
Skaitmeninių žemėlapių, tokių kaip „Google Maps“, eroje „spąstų gatvės“ tapo retesnės, nes klaidas operatyviai pastebi ir ištaiso patys naudotojai. Tačiau ši taisyklė galioja tik tol, kol klaida nėra padaryta tyčia.
Vienas garsiausių tokių pavyzdžių – Argletonas, neegzistuojantis miestas šiaurinėje Liverpulio dalyje (pašto kodas L39). Kai ši vietovė atsirado „Google Maps“ platformoje, skaitmeninė sistema automatiškai pradėjo kurti paralelinę realybę: čia buvo „įregistruotos“ įmonės, o orų prognozės rodė temperatūrą laukuose, kur realybėje nebuvo nė vieno pastato.
Interneto bendruomenė akimirksniu pavertė šį kuriozą kultūriniu reiškiniu. Atsirado svetainių su išgalvotais „garsiais gyventojais“, pradėti pardavinėti marškinėliai su užrašu „Apsilankiau Argletone ir viskas, ką gavau – šie marškinėliai“, o šūkis „Niujorkas, Paryžius, Londonas, Argletonas“ tapo virusiniu. Nors vėliau „Google“ Argletoną iš savo duomenų bazių pašalino, jis liko istorijoje kaip vienas ryškiausių įrodymų, kaip skaitmeninė kartografija gali sukurti miestą-vaiduoklį.
.jpg)
.png)
.jpg)
