„Laikas susiveržti diržus.“ Ištiko šokas, ką paskelbė Nabiulina. „Keliaujam į 1980-uosius“ (1)
Belieka spėlioti, kaip visa tai baigsis: staiga ir beveik be kraujo, kaip SSRS atveju, ar laukia kankinanti agonija?
© CardFe (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/moscow-marshall-zhukov-red-square-2152357/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Laikas susiveržti diržus
Esu priversta įdėmiai skaityti, žiūrėti ir klausytis, ką politikai bei valdininkai kalba apie ekonomiką. Susipažinusi su vyriausybės biudžeto prognoze (net iki 2042 metų!), Rusijos Centrinio banko pirmininkės Elviros Nabiulinos kalba po kuklaus bazinių palūkanų normos sumažinimo 50 punktų ir Putino „Tiesiogine linija“, patyriau déjà vu.
Visa tai jau mačiau, girdėjau ir skaičiau devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Belieka suprasti: ar viskas pasibaigs taip pat, kaip tada, ar mūsų laukia naujas siužeto posūkis?
Matuojant „papūgomis“
Prisipažinsiu, laukiau Putino „Tiesioginės linijos“ norėdama suprasti, kaip jis išsisukinės kalbėdamas apie ekonomiką. Iki šiol bet kokį pasisakymą jis pradėdavo girdamasis didesniu nei 4 % BVP augimu. Tiesa, toks augimas buvo pernai. Šiemet, trečiojo ketvirčio duomenimis, BVP augimas siekia vos 0,6 %, ir tas pats – tik valstybės finansuojamų sektorių, pirmiausia gynybos pramonės, dėka.
Putinas išsisuko. „BVP augimas siekia 1 %“, – pripažino jis. Bet! „Jei imtume pastarąjį trijų metų laikotarpį – o toks skaičiavimas yra visiškai korektiškas – bendras augimas siekia 9,7 %. Tuo pat metu eurozonoje jis buvo 3,1 %.“
|
Su grauduliu (ne) prisiminiau, kaip mano jaunystės laikais, devintajame dešimtmetyje, Politbiuro nariai ir propagandistai menkus ekonomikos rodiklius – kuriais eilėse prie būtiniausių prekių dusę žmonės vis tiek netikėjo – būtinai lygindavo su 1913 metais. Ir visada išeidavo, kad per 70 sovietų valdžios metų piliečiai pradėjo gyventi ir geriau, ir smagiau.
Dabar tauta, kaip ir daugelis ekspertų, taip pat netiki „Rosstat“ duomenimis (ypač infliacijos rodikliais), tačiau dabar galima ne tik lyginti tikrovę su 2013-aisiais (tai jau daroma pagal geriausias sovietines tradicijas), bet ir sumuoti kelerių metų rodiklius pradedant nuo 2023-ųjų – metų, kai pradėjo veikti „karinis keinsizmas“. Matuojant šiomis „papūgomis“, net jei ekonomika pradės „augti neigiamai“, dar ilgai bus galima demonstruoti visai priimtinus skaičius.
Jei tai katė, tai kur mėsa?
Tačiau esama problemos, panašios į sovietinę: negalima girtis per daug. Planinės ekonomikos laikais kiekvienas vadovas ir darbininkas žinojo: planą reikia viršyti lygiai 1 %. Jei viršysi daugiau – kitų metų planas bus iškart padidintas. O 1 % – pats tas, kad pagirtų už neįtikėtinas pastangas, vainikuotas sėkme nepaisant imperialistų kėslų.
Šią taktiką perėmė (prisiminė) ir Putinas. „Tai sąmoningas vyriausybės, Centrinio banko ir visos šalies vadovybės veiksmas, susijęs su infliacijos tikslinimu“, – taip jis paaiškino vieno procento BVP augimą. Ir pranešė, kad užduotis įvykdyta – infliacija metų pabaigoje bus mažesnė nei 6 %.
Bet čia labai nelaiku įvyko Centrinio banko posėdis. Reguliuotojas, priešingai daugelio viltims, palūkanų normą sumažino ne nuo 16,5 % iki 15,5 %, o tik iki 16 %. Esant mažesnei nei 6 % infliacijai (kaip tikina „Rosstat“ ir Putinas), išeina, kad realioji palūkanų norma (palūkanos minus infliacija) siekia net 10 %. Tai neįtikėtinai aukštas rodiklis, didžiausias pasaulyje. Antroje vietoje – Brazilija (9,2 %), trečioje – Meksika (5,3 %). Turkija (50 % palūkanų norma) ir Argentina (29 %) net nepatenka į šį sąrašą, nes ten infliacija arba artima palūkanoms, arba jas viršija. Kaip sakydavo Chodža Nasredinas: arba tai katė, arba tai mėsa. Arba Rusijos Centrinis bankas yra nepagrįstai žiaurus (ir tada kyla klausimas – kodėl?), arba realioji infliacija yra gerokai didesnė nei oficialioji.
Sprendžiant iš Elviros Nabiulinos kalbos, labiau tikėtinas antrasis variantas. Infliacija mažėja, bet kol kas nestabiliai, teigė ji. 6 % infliacija pasirodė tik savaitiniuose duomenyse (kurie paprastai net nevertinami), ir nors visą lapkritį infliacija krito, spalį ji augo. Be to, nuo sausio laukia naujas šuolis dėl didinamo PVM bei komunalinių paslaugų tarifų kėlimo.
Pažįstamos kalbos
Beje, dėl PVM įvedimo Putinui „Tiesioginėje linijoje“ pasiskundė kepėjas: jo kepykla dirba pagal patentą, o jo panaikinimas reikš ne tik didesnius mokesčius, bet ir išlaidas buhalteriui. Putinas nepadėjo – tik patarė naudotis „Sberbank“ paslaugomis vietoj buhalterio, bet paragavo nelaimingo kepėjo atsiųstų bandelių. Galbūt jam, kaip išimčiai, kokia nors nuolaida ir bus padaryta.
Nabiulinos kalba, anksčiau pasižymėjusi diplomatine kalba, šįkart taip pat priminė sovietų valdininkų ataskaitas: kai trūkumų, žinoma, esama, bet pasiekimai juos nusveria. O jei jau visai nėra kuo pasigirti, tai „ekonomika toliau grįžta į subalansuoto augimo trajektoriją“ (atsiprašau, čia jau citata iš Elviros Sachipzadovnos).
Supraskite: ekonomika „auga neigiamai“, bet griežtai pagal planą.
Šiek tiek nustebino vyriausybės biudžeto prognozė: pirma, savo ilgalaikiu horizontu (iki 2042 m.!), antra – gana atviru prisipažinimu, kad visus tuos ilgus metus biudžetas išliks deficitinis.
Tačiau ir čia matyti sovietų valdininkų perduota patirtis: pavyzdžiui, naftos kaina 2031 metais optimistiškai prognozuojama 69 doleriai už barelį. Atsargumo dėlei užsimenama, kad pajamos iš naftos sudarys vis mažesnę biudžeto dalį, jas pakeis mokesčiai. Tiesa, Putinas pareiškė, kad padidintas PVM – ne visam laikui (matyt, visuomenės pasipiktinimas per didelis). Bet jis nepasakė, iki kada! Gali būti, kad būtent iki 2042 metų.
„Ir tą pačią akimirką tapo nauja žvaigžde“, – norisi pajuokauti Venedikto Jerofejevo ir Vladimiro Voinovičiaus romano „Maskva 2042“ stiliumi. Beje, įtariu, kad vyriausybė šią datą pasirinko neatsitiktinai.
Galima pradėti atgalinį skaičiavimą
Tačiau nafta gali iškrėsti vyriausybei piktą pokštą. Sankcijos taip prispaudė rusišką naftą, kad už ją duoda mažiau nei 35 dolerius už barelį. Įvertinus dolerio infliaciją, tai tie patys 10–15 dolerių, kurie ir sugriovė SSRS devintajame dešimtmetyje. O juk defliacinės išgyvenimo lenktynės dar net neprasidėjo: Saudo Arabija dar nepadidino gavybos kvotų, Venesuelos nafta dar ne amerikiečių rankose, o Irano nafta vis dar dūsta tanklaiviuose.
SSRS laikais melagingas politikų ataskaitas taip pat lydėjo triukšminga propaganda. Tiesa, tada propaganda kovojo „už taiką“ („taip kovos, kad akmens ant akmens neliks“, – juokavo piliečiai). Bet palaukite – greitai visuose ekranuose mums pasakos, kaip prakeikta Ukrainos ir Europos kariauna trukdo Rusijos taikos siekiams. Kiekvienas kiliminis bombardavimas bus aiškinamas „privertimu siekti taikos“ – šios formulės net galvoti nereikia, ji išbandyta Sakartvele.
Jei mano déjà vu nėra tik atsitiktinumas, galima paskaičiuoti, kiek ilgai užteks kariaujančios Rusijos ekonomikos jėgų. Naftos kainos krito 1985 m. SSRS išgyveno iki 1991-ųjų, bet ekonomika tapo negyvybinga jau 1989-aisiais.
Dabartinės Rusijos pradiniai duomenys geresni: rinkos ekonomika leidžia būti lankstesniems, o gyventojų kantrybė – priimti griežtus sprendimus. Tačiau SSRS pavyzdys parodė, kad kantrybė turi savybę baigtis staiga ir visiems iškart. Be to, Rusijos karinės išlaidos jau prilygsta sovietinėms: 7,3 % BVP. O juk Trumpas ką tik pasirašė naują 2026 m. gynybos biudžetą – daugiau nei 900 mlrd. dolerių su „Auksinio kupolo“ programa. Paralelė su Ronaldo Reigano SDI programa tiesiog bado akis. Ne veltui „Bloomberg“ rašo, kad net pasibaigus karui, Rusija dar ilgus metus mokės už savo karinę avantiūrą – vien dėl to, kad vyriausybei teks mokėti milžiniškas palūkanas už valstybės obligacijas.
O juk jau dabar tenka gelbėti grimztantį verslą: ne tik automobilių ar lėktuvų gamintojus, bet ir neseniai turtingais buvusius geležinkelius, angliakasius, metalurgus... Net „gynybos pramonėje“ ne viskas gerai: strateginės įmonės darbuotojai pasiskundė dėl vėluojančių atlyginimų, o direktorius jiems atšovė, kad dabar ne laikas rūpintis savo kišene, kai šalis kovoja.
„Atėjo laikas susiveržti diržus“, – pareiškė jis.
Ši frazė turbūt geriausiai apibūdina tai, kas mūsų laukia.
Belieka spėlioti, kaip visa tai baigsis: staiga ir beveik be kraujo, kaip SSRS atveju, ar mūsų laukia kankinanti agonija? Atsakymo į šį klausimą iš anksto nesužinosime.
Tai žurnalistės Tatjanos Rybakovos nuomonė.
.png)
.jpg)
.jpg)
_02.jpg)
