Smūgis žemiau juostos: kodėl rusų „patriotai“ staiga nutilo? ()
Didžiausi pralaimėtojai.
© Ekrano nuotrauka|https://www.youtube.com/watch?v=Q80lE68jf2A
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Itin sėkminga JAV operacija Venesueloje ne tik galutinai sugriovė rusiškos „didžiosios valstybės“ mitą, bet ir sustiprino skilimą Kremliaus elito viduje, teigia Abbasas Galliamovas.
Nesugebėjimas nugalėti Ukrainos, į kurią Rusijoje iš pradžių apskritai nebuvo įprasta žiūrėti rimtai, smarkiai sumenkino rusiškos „patriotinės“ bendruomenės savivertę.
Apie tai savo tinklaraštyje rašo Abbasas Galliamovas – žinomas Rusijos politinis technologas ir buvęs Rusijos Federacijos diktatoriaus kalbų rašytojas.
Itin sunkus ir kruvinas karas, kurio trukmė jau prilygsta Didžiojo Tėvynės karo trukmei ir kuriam vis dar nematyti nei galo, nei krašto, didžiosiose Rusijos masėse nusmukdė didybės patosą. Ankstesnį bravūrišką nusiteikimą dabar demonstruoja tik propagandistai, gaunantys už tai atlyginimą.
Amerikiečių sėkmė Venesueloje, pademonstravusi, kaip iš tiesų atrodo efektyviai įvykdyta „specialioji karinė operacija“, dar labiau demoralizuoja Rusijos visuomenę – tiek paprastus žmones, tiek elitą. Kontrastas tarp aukščiausio JAV kariuomenės ir specialiųjų tarnybų efektyvumo ir stulbinamo jų rusiškų kolegų neefektyvumo pasirodė pernelyg ryškus. Čia net neaišku, ar juos apskritai galima vadinti „kolegoms“ – jie tarsi veiktų skirtingose svorio kategorijose. Juolab kad amerikiečių sėkmė Karakase sutapo su naujais ir itin skausmingais Maskvos fiasko: buvo skubiai pranešta apie tariamai užimtą Kupjanską ir apie neva likviduotą RDK vadą Kapustiną, kuris iš tikrųjų liko gyvas. O jei dar pridėsime Kremliaus skundus, kad ukrainiečiai drįsta apšaudyti Putino rezidenciją – esą koks įžūlumas karo metu smogti sprendimų priėmimo centrams?!
|
Galingas smūgis suduotas ir asmeniniam Putino įvaizdžiui. Pagrindinė priežastis ta pati: Trumpo pavaldiniai pasirodė esantys kelis kartus efektyvesni už sistemos, kurią daugelį metų kūrė jų rusiškas kolega, atstovus.
Be to, Maduro buvo vienas svarbiausių Maskvos sąjungininkų, o tai, kaip su juo pasielgė Trumpas, aiškiai parodo ir visišką nepagarbą pastarosios interesams, ir jos nesugebėjimą bent kažką priešpastatyti Vašingtonui. Prieš metus Rusija prarado Asadą, vėliau amerikiečiai kartu su Izraeliu sutriuškino Irano ajatolas, o dabar – Maduro. Nesėkmių vis daugėja.
Ne mažiau, o gal net dar svarbesnė Venesuelos įvykių pasekmė bus elito požiūrio į Putiną pasikeitimas. Apmąstydama tai, kas įvyko, artimiausia Rusijos prezidento aplinka dabar gali prieiti prie išvados, kad tam tikru momentu jo gali tekti atsikratyti, jei jis taps visiškai neadekvatus.
Kaip žinoma, gruodį Maduro atmetė Trumpo reikalavimą palikti postą ir vykti į tremtį Turkijoje. Kaip dabar paaiškėjo, Venesuelos lyderiui tai buvo paskutinė galimybė. Jis ją praleido. O ar Putinas, kuris užsispyręs atsisako nutraukti karą ir vis labiau erzina Trumpą, elgiasi adekvačiau? Ar neturime pagrindo manyti, kad jis taip pat jau praleido savo šansą? Argi ne geriau būtų jį atiduoti amerikiečiams ar, pavyzdžiui, britams, mainais išsiderant padorias sąlygas likusiems Rusijos elito nariams? Vėliau juk su jais apskritai niekas nebekalbės.
Kaip sakoma, kas nespėjo, tas pavėlavo. Trumpas – žmogus, sprendžiant iš visko, impulsyvus ir lengvai pereinantis nuo žodžių prie veiksmų: ką tik siūlė Maduro sandėrį, ir štai jau šį veda Amerikos teismo koridoriais; derybų su iraniečiais per įkarštį Izraelis ir JAV netikėtai smogia Teheranui. Kas žino, kada kaprizingas Amerikos lyderis nuspręs pakeisti strategiją Rusijos atžvilgiu?
Putinas negali būti tikras, kad jo aplinkos galvose neapsigyveno mintys, panašios į aukščiau aprašytas. Štai Maduro pasitikėjo savo aplinka, o jos gelmėse tuo metu jau brendo sąmokslas ir vyko slapti pokalbiai su amerikiečiais. Atsižvelgiant į nepaprastai jautrų Rusijos prezidento požiūrį į savo saugumą, jo nepasitikėjimo lygis dabar augs, ir tai taip pat svarbi šių įvykių pasekmė. Kuo aukštesnis nepasitikėjimo lygis sistemoje, tuo sunkiau jai funkcionuoti. Didėja slaptumas, ribojama žmonių prieiga prie informacijos, daugėja paprasčiausiems sprendimams priimti reikalingų suderinimų – žodžiu, sistema vis labiau biurokratizuojasi. Į jos mechanizmus tarsi priberiama smėlio.
Didžiausiais pralaimėtojais po Venesuelos įvykių, kalbant apie Rusijos vidaus elito išsidėstymą, galima laikyti Sečiną ir Patruševą. Visi žino, kad būtent jie buvo atsakingi už Venesuelos kryptį: pirmasis – už milžiniškas finansines investicijas, kurios dabar turi visas galimybes sudegti, antrasis – už sąjungininko saugumą, kuris žlugo pačiu gėdingiausiu būdu. Tačiau reikalas ne tik tame. Maduro dabar yra amerikiečių rankose, ir dar nežinia, ką įdomaus apie savo buvusius Rusijos partnerius ir jų operacijas jis jiems papasakos. Sečinas ir Patruševas yra „vanagų“ stovyklos lyderiai ir pagrindiniai prorusiškos–prokiniškos užsienio politikos krypties („energetinės ryžių dubenėlio strategijos“) ideologai, todėl amerikiečiai mielai panaudos gautą informaciją prieš šiuos ponus. Jų susilpnėjimas gali turėti itin rimtų pasekmių Rusijos ateičiai.
Putinui, žinoma, reikėjo sutikti su Trumpo sąlygomis ir baigti karą DAR IKI Maduro arešto. Dabar derybos vyks Kremliui mažiau palankiomis sąlygomis: Trumpas – ant bangos; savas lageris demoralizuotas; yra rizika, kad bet koks veiksmas, kuris bus suvoktas kaip „neadekvatumas“, pastums ką nors iš vidinio rato mąstyti apie „venesuelietišką scenarijų“. Be to, bet kokios nuolaidos dabar bus interpretuojamos Putinui dar nepalankesnėje šviesoje. „Aha! – sakys. – Išsigando!“
