Trumpo drąsus naujas pasaulis. Europa spręs – būti ar nebūti? ()
Europos lyderiai žinojo, kad antroji Donaldo Trumpo kadencija bus sunkesnė nei pirmoji, bet niekas nesitikėjo, kad ji bus tokia sunki. Po pirmųjų 12 mėnesių Europa susiduria su paprastu pasirinkimu: atgauti savo didybę arba susitaikyti su Amerikos kolonijos statusu.
© European Union, 2026, CC BY 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Meeting_between_Ursula_von_der_Leyen,_President_of_the_EC,_and_Donald_Trump,_President_of_the_United_States_-_2025_%281%29.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Neapgaudinėkime savęs: tai itin pavojingas momentas, istorinis išbandymas visai Europai“ – taip gruodžio pradžioje interviu „Interia“ artimiausią Senojo žemyno ateitį nupiešė profesorė Katarzyna Pisarska.
„Kartu tai labai tinkamas metas Europos visuomenėms plačiąja prasme suprasti, kas iš tikrųjų pastatyta ant kortos“, – tęsė Varšuvos saugumo forumo pirmininkė.
„Interia“ pašnekovė taip pat ištarė žodžius, kurie po vos pusantro mėnesio skamba siaubingai teisingai. „Per ateinančius mėnesius – mėnesius, o ne metus! – visas transatlantinis aljansas gali subyrėti“, – prognozavo ji, kai mažai kas dar įtarė, kad Donaldas Trumpas rimtai norės aneksuoti Danijai priklausančią Grenlandiją.
Ar Europa todėl pasmerkta pralaimėjimui ir Amerikos administracijos pavergimui? Nebūtinai.
„Jei mes, europiečiai, pasipriešinsime, Trumpo administracija atsitrauks. Nes iš esmės tai silpna administracija, kuri lengvai atsitraukia susidūrusi su ryžtingu pasipriešinimu“, – teigė profesorė Pisarska, pateikdama keletą pavyzdžių, pagrindžiančių jos diagnozę (įskaitant nesėkmingus bandymus sudaryti taikos susitarimą su Rusija per europiečių ir ukrainiečių galvas).
Po pirmųjų antrosios Trumpo kadencijos Baltuosiuose rūmuose metų Europos Sąjunga ir apskritai Europa yra labai sunkioje padėtyje. Tačiau ji nėra beviltiška. Visos pirmaujančios geopolitinės ir akademinės ekspertų grupės abiejose Atlanto pusėse pabrėžia, kad Senojo žemyno potencialas išlieka milžiniškas.
|
Sprendimas Europai? Paprastas, bet kartu ir sunkiausias: patikėti savo jėgomis ir susigrąžinti prarastą didybę. Arba susitaikyti su Amerikos kolonijos statusu ir pavaldiniu vaidmeniu imperinių galių valdomame pasaulyje.
Pirma: kietoji galia prieš švelniąją galią
2026 m. sausio 20 d. Europos realybė yra žiauri: Senasis žemynas niekada nebus traktuojamas kaip subjektas ir niekada nebus visiškai nepriklausomas, jei saugumo srityje bus visiškai priklausomas nuo Jungtinių Valstijų.
Jei europiečiai ir gali įžvelgti kokių nors teigiamų dalykų iš antrosios Donaldo Trumpo kadencijos pradžios, tai įsitikinimą, kad kietoji galia neišėjo iš mados ir greičiausiai niekada neišeis. Istorijos pabaigos nebuvo ir niekada nebus. O draugai ir sąjungininkai yra tie, kuriems jų reikia mažiausiai ir kurie mažiausiai nuo jų priklauso. „Stiprybės, kvaily!“ – perfrazuojant įsimintiną Billo Clintono frazę.
Žinoma, tie, kurie šiuo metu sako, kad Europa labai atsilieka gynybos ir saugumo srityse, kad daugelyje sričių (ypač žvalgybos, stebėjimo, logistikos, branduolinio atgrasymo) ji dar ilgai priklausys nuo Amerikos ir kad jos pramonės potencialą užmigdė svajonės apie globalizuotą ekonomiką, kuri išspręs visas problemas, bus teisūs.
Tačiau Europa jau imasi veiksmų kiekvienoje iš šių sričių. Skirtingu greičiu ir su skirtinga sėkme ji atitaiso praėjusių dešimtmečių aplaidumą. Ji bando atsigriebti už prarastą laiką. Žinoma, tam prireiks laiko. Tačiau svarbiausia yra kryptis ir ilgalaikio tikslo suvokimas.
„Esame liudininkai, kaip atmetami tarptautinės tvarkos principai, kuriuos padėjo sukurti Jungtinės Valstijos, net jei pačios jų dažnai nesilaikė“ – Bronwen Maddox, britų analitinio centro „Chatham House“ direktorė
Europa turi būti stipri ne tik diplomatijos ir ekonomikos srityse, bet ir tankų, naikintuvų bei raketų sistemų srityse. Ji turi būti stipri sunkiosios pramonės ir karinės įrangos bei šaudmenų gamybos pajėgumų srityje. Galiausiai, ji turi teikti pirmenybę moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, ypač vykdomai savo Europos įmonių, gynybos ir saugumo srityse. Kito kelio tiesiog nėra.
Antra: pasaulis, kokį jį žinojome, nebeegzistuoja
Europai taip pat svarbu būti sąžiningai su savimi. Sąžiningai vertinti situaciją, kurioje ji atsidūrė. Ir tai, švelniai tariant, nėra optimizmas.
Viena vertus, agresyvi ir neoimperinė Rusija, besiruošianti ginkluotai konfrontacijai su Vakarais. Kita vertus, ekspansionistinė Kinija, svajojanti tapti pirmaujančia pasaulio žaidėja ir galinti sukelti didelę trintį Vakaruose, ypač ekonomikos srityje. Trečia, Jungtinės Valstijos, anksčiau buvusios ilgamete partnere ir sąjungininke, tapo varžove ir galbūt net grėsme.
Paprastai tariant: pasaulio, kurį europiečiai pažinojo ir kuriame patogiai įsikūrė pastaraisiais dešimtmečiais, nebėra. Čia žodį suteiksiu prestižinio britų analitinio centro „Chatham House“ direktorei Bronwen Maddox, kuri savo metinėje paskaitoje apie pasaulines geopolitikos tendencijas neslėpė kalbų. Ypač atsižvelgiant į naujausius įvykius, būtent į Amerikos siekį aneksuoti Grenlandiją.
„Susiduriame su tarptautinės tvarkos taisyklių, kurias Jungtinės Valstijos padėjo sukurti, atmetimu, net jei pačios jų dažnai nesilaikė“, – pradėjo ji, pateikdama pavyzdžius, tokius kaip Jungtinių Valstijų karinė agresija prieš Venesuelą, taip pat siekis aneksuoti Grenlandiją.
Maddox neabejoja, kad jei Vašingtonas perims Grenlandijos kontrolę prieš Daniją ir Europą, tai reikš NATO pabaigą, Vakarų, kokius mes juos žinome, pabaigą ir negrįžimo linijos peržengimą.
Tai reikš Vakarų aljanso, suprantamo kaip šalių grupės, įsitikinusios, kad jas sieja ne tik interesai, bet ir individualios laisvės, intelektinės ir religinės laisvės, demokratijos bei laisvosios prekybos principai, pabaigą. Šie principai buvo jų klestėjimo varomoji jėga ir jų pasaulinės įtakos pagrindas.
Trečia: maksimaliai išnaudoti stipriąsias puses ir potencialą
„Rezultatai rodo, kad žmonės skirtingose pasaulio dalyse mato milžinišką Europos potencialą. Tačiau būtent europiečiai susiduria su iššūkiu iš tikrųjų patikėti savo jėgomis. Ir jie pradeda nuo niūrios padėties“, – rašo Timothy Garton Ash, Ivan Krastev ir Mark Leonard įdomioje analizėje, paskelbtoje Europos užsienio santykių taryboje (ECFR).
Autoriai remiasi ECFR ir Oksfordo universiteto užsakyto didelio masto tyrimo, kuriame dalyvavo beveik 26 000 respondentų iš 21 šalies (15 Europoje ir šešios už jos ribų), rezultatais.
Panašias išvadas galima rasti ir kitose analizėse, straipsniuose ir interviu apie Europos ateitį naujoje realybėje. Europa turi neginčijamų stiprybių ir milžinišką potencialą, tačiau jai nepavyksta jų optimaliai panaudoti.
Kur slypi Senojo žemyno argumentai? Toli ieškoti nereikia. Pirmasis – milžiniška bendroji rinka. Europos ekonomika siekia beveik 30 trilijonų dolerių, beveik tiek pat, kiek Jungtinių Valstijų. Vien Europos Sąjungoje gyvena 450 milijonų pasiturinčių ir noriai vartojančių piliečių.
Svarbu tai, kad Europos rinka yra labai svarbi tiek Amerikos, tiek Kinijos požiūriu. Todėl ji gali būti svarus argumentas prekybos derybose tiek su Vašingtonu, tiek su Pekinu. Vis dėlto ją vis dar riboja daugybė kliūčių, įskaitant energetikos, telekomunikacijų ir kapitalo rinkas. Todėl tolesnės plėtros potencialas išlieka didelis.
Tęsinys kitame puslapyje:
