Kremliuje ką tik perdegė paskutinis saugiklis. Štai kas nutiko ()
„Jie žino per daug.“
© joneybrain (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/moscow-kremlin-russia-architecture-2210329/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Komentaro X socialinėje platformoje autorius – Maciej Korowaj, Lenkijos atsargos pulkininkas leitenantas, viešai komentuojantis saugumo, gynybos ir geopolitikos klausimus, ypač susijusius su Rusijos karine politika ir regiono stabilumu.
Ką Kremliui reiškia Ivanovo žlugimas?
Sergejus Ivanovas – daugelį metų vienas patikimiausių Putino žmonių, buvęs gynybos ministras, prezidento administracijos vadovas, o pastaruoju metu – specialusis prezidento atstovas ir nuolatinis Saugumo tarybos narys – galutinai pašalintas iš sistemos branduolio.
Jo pašalinimas iš Saugumo tarybos nėra tik personalinis epizodas, bet signalas, kad Kremlius atsikrato paskutiniųjų „saugiklių“ – žmonių, kurie prisimena putiniško režimo ištakas, turi savo autoritetą, ryšių tinklą ir galbūt kitokį požiūrį į tolesnės karo eskalacijos riziką.
|
Ivanovas priklausė kiečiausiam elito branduoliui: KGB/FSB aplinka, Sankt Peterburgo grupė, pirmąjį Putino valdymo dešimtmetį laikytas galimu įpėdiniu. Kartu daugelyje man žinomų analizių jis buvo apibūdinamas kaip labiau „pragmatiškos“ frakcijos atstovas – suprantantis ilgalaikės konfrontacijos su Vakarais, sankcijų ir karo kainą, taip pat realius Rusijos išteklių apribojimus.
Man jis visada buvo svarbus Maskvos veiksmų atskaitos taškas...
Gandai apie didėjančius nuomonių skirtumus – ypač Ukrainos klausimu ir dėl tolesnės eskalacijos prasmės – žinoma, nėra tvirtas įrodymas, tačiau jie gerai dera su jo palaipsniu nustūmimu į šalį, prasidėjusiu dar 2016 metais.
Beje, ši data yra gana kritinė tam, kas vyksta dabar...
Dabartinis Ivanovo pašalinimas iš Saugumo tarybos reiškia, kad formaliame Kremliaus sprendimų priėmimo rate lieka beveik vien tik su dabartiniu kursu susiję žmonės: totalinis karas kaip nuolatinė būsena, strateginė konfrontacija su Vakarais, didėjantis jėgos struktūrų ir karo pramonės komplekso vaidmuo.
Mano vertinimu, išnyksta figūra, kuri – nors ir absoliučiai lojali sistemai – galėjo atlikti vidinio korektoriaus funkciją, primenančią apie valstybės ir aparato ištvermės ribas.
Autoritarinių režimų logikoje tokie „seni draugai“ yra ir išteklius, ir grėsmė: jie žino per daug, turi per ilgą atmintį, o jų „neentuziastingas“ požiūris į eskalaciją gali būti suvokiamas kaip silpnumas.
Mano tyrimuose Ivanovas yra raktas į šios sistemos stabilizavimą: jo pašalinimas – tai ne tik žmogaus atleidimas, bet dar vieno vidinio stabdžio lygmens išmontavimas. Kuo mažiau Putino aplinkoje žmonių, turinčių savo istoriją, politinį svorį ir gebėjimą pasakyti „ne“ (ar bent „tai jau per daug“), tuo labiau Maskvos strateginiai sprendimai slenka link uždaro vykdytojų rato, visiškai priklausomo nuo karo tęstinumo.
„Paskutinis saugiklis“ nereiškia, kad sistemoje nebeliko jokių abejonių balsų – tai reiškia, kad jų nebėra prie stalo, prie kurio formaliai priimami sprendimai dėl karo ir taikos.
Praktiškai tai didina tolesnės eskalacijos riziką – tiek kare su Ukraina, tiek konfrontacijoje su NATO. Sistema, kuri atsikrato žmonių, prisimenančių žaidimo pradžią ir suvokiančių, kaip lengva jį pralaimėti, tampa vis labiau logiškai neprognozuojama.
Man tai dar vienas aiškus indikatorius neapibrėžtumo jūroje – kur žlunga paskutinė iliuzija, kad pačiame Kremliaus centre dar egzistuoja koks nors vidinis saugiklis prieš nuolatinės konfrontacijos logiką.
.png)
.png)
.png)
.png)
